Lietuvos istorija

Švietimo reforma Lietuvoje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie švietimo reformą Lietuvoje galima atsiliepti įvairiai. Vienų politologų ar visuomenės veikėjų akimis tai buvo sistemos tobulinimas su tikslu demokratinti valstybę, kad galėtume integruoti į Vakarų Europą. Kiti manė, kad reforma yra tik įsigyvenusių tvirtų ir patikrintų tradicijų sujaukimas. Pasikeitus politinei situacijai, Lietuvoje buvo bandoma “apsivalyti” nuo senosios santvarkos institucijų, darbuotojų ir t.t. Kaip teigia ex-sekretorius švietimo bei mokslo ministerijoje pagal atskirų srovių ir asmenų rekomendacijas “apsivalyti” nebuvo atleistas nė vienas ministerijos darbuotojas. Žinoma, spaudimą dėl kadrų darę nesulaukė juos tenkinančių veiksmų, buvo imtasi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, 1995m. birželio mėnesį LDDP frakcijos Seime valdyba priėmė nutarimą “Dėl švietimo ir jo problemų Lietuvoje” ir įteikė Vyriausybės bei ministerijos vadovams. Jame reikalauta reorganizuoti Pedagogikos institutą, Pedagogų kvalifikacijos institutą, Pedagogų kvalifikacijos centrą prie Pedagoginio universiteto ir vietoj jų iki 1995m. rugsėjo 1d. įsteigti Lietuvos pedagogikos tyrimo ir kvalifikacijos institutą.

Radvilų giminė ir jos įnašas į LDK kultūros ir politikos gyvenimą

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pati įtakingiausia, galingiausia ir turtingiausia bajorų giminė LDK buvo Radvilos. Jie turėjo daug dvarų ir rūmų Vilniuje, Kėdainiuose, Svėdaruose, Biržuose, Dubingiuose, Nesvyžiuje. Šios giminės atstovai darė didelę įtaką Žygimantui Augustui, Steponui Batorui ir Varoms. Su jais tarėsi valdovai, jie užimdavo svarbias valstybines pareigas, buvo išsilavinę, plačių pažiūrų, suvokė save, kaip LDK piliečius ir visur gynė jos interesus bei savarankiškumą. XVI a. buvo susiformavusios dvi Radvilų giminės atšakos: Biržų ir Nesvyžiaus. Valdant Žygimantui Augustui (1544 - 1572 m.), labiausiai iškilo du pusbroliai: Mikalojus Radvila Juodasis (1515 - 1565 m.) ir Mikalojus Radvila Rudasis (1512 - 1584 m.).

Kauno pilis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Senoji Kauno praeitis yra labiausiai susijusi su pilimi. Pradžioje pilis buvo medinė, o Kęstučio laikais jau buvo mūrinė. Vėliau ji buvo sustiprinta giliu grioviu nuo bažnyčios ir miesto pusės. Kauno įkūrėjas pagal legendą - Palemono sūnus Kunas, kuris 1030m. santakoje pastatęs pilį. Geriausiai apie pilį sužinome - 1362m. kada ją Ordinas buvo sugriovęs. Netrukus ji buvo atstatyta. Vytautas pilyje priiminėdavo svečius, vėliau pilyje įsikūrė administracinės įstaigos. 1549m. Ž. Augustas pilį užrašė žmonai Barborai Radvilaitei. XVI a. pab. pilis buvo gražiai įrengta. 1655m. rusų kariuomenė ją apgriovė. XVIII a. pilyje yra buvęs kalėjimas. Napaleonas pilį apnaikino. 1847m. caro administracija leido pilies rajone statyti namus. Pilies globa pradėjo rūpintis tarpukaryje. 1954m. buvo toliau vykdomi kasinėjimai. Paaiškėjo, kad pilis buvusi trapecijos formos ir turėjusi keturis bokštus. Pilis turėjo gynybinę paskirtį. Du bokštai ir šiaurinė siena buvo Neries nugriauta. Arch. J. Getnerio spėjimu - apatinė sienos dalis, statyta tik iš akmenų, yra pati ankstyviausia. Sienos iš akmenų ir plytų priskiriamos Kęstučio laikams, o viršutinė bokšto dalis, aptaisyta plytomis - Vytauto laikams.

Jogaila

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios Algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės Panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės.

A. Vijūkas – Kojalavičius “Lietuvos istorija”

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

366 metai. Valentinas I nubloškė herulių, gepidų, alanų kariaunas prie Reino - Sigambrų žemėn. Pro pralaimėjimo herulų Litalanas pasiūlė trauktis. Pasitraukė Prūsijon, po pralaimėjimo buvo gėdinga traukti namo. Likę be geriausių karių iš senų gyvenimo vietų kartu patraukė likę gyventojai. Krašte kyla sumaištis (Prūsijoje). Vaidevutis įveda monarchiją – vieną valdovą (pagal bičių pavyzdį) ir visuotines taisykles. Vaidevutis – pasiskelbia vyriausiu žyniu ir įveda titulą Krivių Krivaitis. Svarbiausia šventovė Romuvoje (vėliau Šventakirvis). Karalystę paveldi sūnūs Litalanas arba Litvanas (vyriausias sūnus) (apie kitus sūnus nėra duomenų)

Aurelija Malinauskaitė "Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.