Lietuvos istorija

M.Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M.Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą - religinį - turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios. Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863m. sukilime.

1928m. liepos 20 dieną sukuriama akcinė bendrovė spaustuvė ”Spindulys”. Pirmininku buvo išrinktas Lietuvos Banko atstovas - A. Vosylius. Bendrovės pagrindinį kapitalą sudarė 1 500 000 Lt. 4/3 akcinio kapitalo turėjo Finansų ir Žemės ūkio ministerijos. Bendrovė nusprendė kuo skubiausiai baigti gamybinio pastato, esančio Miško gatvėje, statybą. Taip pat reikėjo gauti įrengimus, paruošti specialistų, surasti pelningų užsakymų, gerai organizuoti gamybą. 1982 m. rugpjūčio 1 d. vadovauti komercijos skyriui buvo pakviestas iš ”Švyturio” bendrovės inžinierius rašytojas K. Puida, kuris nuo tos dienos tapo ”Spindulio” bendrovės vadovu.

Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą.Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD,NKGB…), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai.pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos…Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo tvirtai apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys-priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadais būdavo išrenkami nepriklausomybės kovų kariškiai, mokytojai, policininkai.

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.

Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinæs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

Po lietuvių bei žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas pasidarė nereikalingas. Palengva kilo nepasitenkinimas Ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę Ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą tvarką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių. Tuo pat metu galingiausias Ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu Ordino žemės labai sumažėjo.

Žurnalas – brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai su višeliu ar iliustracijomis periodinis leidinys, spausdinantis daugiausia analitinio pobūdžio tekstus visuomenės gyvenimo, politios, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros ir kt. Jame pateikiamos visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms reikšmingos žinios, komentuojami praėję arba laukiami įvykiai, ekonominiai ar kultūriniai reiškiniai. Skirstomi pagal periodiškumą, skaitytojų auditoriją, paskirtį, tematiką. Pagal paskirtį : universalūs, specialieji ir moksliniai.

Po 1863-1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą Lietuvoje. 1864 m. M.Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija uždraudė spausdinti ir įsivežti lietuviškus leidinius senuoju raidynu. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Visą mūsų tautos spaudą į savo rankas perėmė caro administracija. Tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra – prievarta rusinama. Caro administracija kėlė į Lietuvą rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.
Caro valdžia ėmė labiau persekioti Katalikų bažnyčią.

Jonas Basanavičius (1851-1927) buvo vienas žymiausių XIX a. Antrosios pusės ir XX a. Pradžios lietuvių visuomenės veikėjų, tautinio Atgimimo, tautinio sąjūdžio vadovų, tautinės sąmonės ir savigarbos, meilės dvasinei kultūrai (ypač gimtąjai kalbai, tautosakai) ugdytojas ir puoselėtojas, žymus pasaulietinės dvasinės kultūros kūrėjas, neeilinio talento, didelės erudicijos ir tolerancijos žmogus. Jis buvo dedelio intelektualinio aktyvumo, valinga ir veikli asmenybė. Nors ir nuolat kamuojamas ligų, J.Basanavičius nemažai nuveikė tautosakos srityje, paliko imponuojančių idėjų, parašė keliolika didelių studijų, apie 300 mažesnių darbų (referatų,straipsnių), daugiau kaip 1000 dalykinių laiškų, publikavo tautosaką.

Mykolo Lietuvio politinė programa aprašoma jo paties knygoje “Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius”. Ši knyga 1550 m. buvo įteikta Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Šiame veikale Mykolas Lietuvis skatina Jogailos palikuonį suimti Didžiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisinėmis priemonėmis pažaboti plintančią bajorų savivalę. Tiesa apie patį Mykolą Lietuvį tikslių biografinių žinių nėra, manoma, kad jis buvęs Lietuvos bajoras, tačiau įvarūs šaltiniai jo pavardę skelbia vis kitaip.

Augustinas Rotundas buvo Žygimanto Augusto sekretorius ir Vilniaus miesto vaitas. Jis išvertė antrąjį Lietuvos Statutą, o Liublino seime buvo išrinktas į komisiją trečiajam Lietuvos Statutui parengti. Be to jis buvo įžymus teisininkas gynęs Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Rotundas savo pasiūlimus pateikė Lietuvos Statuto vertime į lotynų kalbą prakalboje. Šioje prakalboje įrodinėjama, kad lietuviai turėtų vartoti lotynų kalbą rašto reikalams, ja leisti krašto įstatymus. Tuo jis stengėsi įkalbėti Lietuvos feodalus dažniau vartoti lotynų kalbą.