Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje pasakyta, kad genocidas – tai įvairių rūšių sąmoningas fizinis žmonių naikinimas. Kalbama apie visišką ar dalinį tautinių, rasinių arba religinių grupių naikinimą.

Tačiau genocidas nėra vien fizinis žmonių grupių naikinimas. Jo sąvoka nepalyginti platesnė, ji apima ir dvasinį gyvenimą. Suprantama, kodėl JTO apsiribojo tik fizinio genocido įvertinimu: joje dominuoja daugiatautės valstybės, kur silpnesnės yra priverstos paklusti stipriajai. Tokia ciniška stipriojo teisė mūsų dienų tarpvalstybiniuose santykiuose laikoma visai normaliu dalyku.

Antrasis pasaulinis karas įsiliepsnojo tuomet, kada stipriojo teise panoro pasinaudoti politiniu atžvilgiu amoraliausios supergalingos valstybinės sistemos – bolševikinė SSRS ir nacistinė Vokietija. Pastaroji panūdo savo imperijos sienas išplėsti ir savo tautą išaukštinti remdamasi vokiečių nacijos išskirtinumo teorija, o bolševikinė SSRS – prisidengdama klasių kovos ir tariamos tautų draugystės ideologija. Pirmiausia norėta susigrąžinti buvusias carinės imperijos teritorijas. Labiausiai rūpėjo Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Šiam tikslui įgyvendinti 1939 m. buvo sudarytas slaptas sandėris su hitlerine Vokietija. Siekdama paruošti dirvą aneksijai, SSRS Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse organizavo savo lėšomis remiamą pogrindį. 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, iš anksto organizuotas ir veikęs pogrindis, turėjęs platų savo agentūros tinklą, aktyviai vykdė prievartinę sovietizaciją. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo fizinis tautos genocidas. Vykdyti 1941 m. birželio 14 d. pradėtas smarkias represijas sutrukdė birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas. Grūmėsi dvi nusikalstamos sistemos. Vieną iš jų nugalėjus buvo egzaltuotai džiūgaujama, nė neužsimenant, jog pergalė – tik dalinė. Rudąją hidrą įveikus, liko raudonoji.

Pokario metais buvo toliau vykdomas 1941 m. pradėtas Baltijos tautų masinis genocidas.

Šiandien skaičiuojame fizinio genocido aukas. Tačiau mąstydami apie tremties ar kalėjimų išvengusius žmones turime nepamiršti, jog dvasinis genocidas palietė visą tautą. Komunistų partija žmogaus dvasinį gyvenimą kontroliavo nuo pat vaikystės šeimose, vaikų darželiuose, mokyklose, kultūrinėse, ūkinėse instancijose, visuomeniniame gyvenime.

Sovietizavus Baltijos šalis, pirmiausia dvasinę katastrofą patyrė Bažnyčia. Jai buvo uždrausta palaikyti ryšį su mokykla. Privaloma valstybine „religija“ tapo ateizmas. Bet kokias dvasinės laisvės apraiškas imta aršiausiai persekioti. Dvasininkams buvo neįmanoma bendrauti su inteligentija. Mokyklose pasidarė privalomos ateistinės pionierių ir komjaunimo organizacijos. Per šias organizacijas pradėta persekioti lankančiuosius bažnyčias ar švenčiančiuosius krikščioniškas šventes, juos imta laikyti nepatikimais ir nelojaliais komunistinei sistemai. Per eilinius masinius trėmimus jie jau būdavo tarp represuojamųjų. Dar ankstyvoje vaikystėje buvo griaunamas pasitikėjimas žmogumi – vaikai priešinami su tėvais, visuotinai skatinamos išdavystės.

Mokytojų padėtis tapo ypač sunki. Nebeliko nė vieno dalyko, kurio mokant nebūtų privalu išryškinti ateizmo ar sovietinės santvarkos „pranašumo“. Net ir paprasčiausia aritmetika negalėjo likti apolitiška, istorijos faktus imta aiškiai klastoti.

Moralinių traumų patyrė tiek persekiojamieji, tiek patys persekiotojai. Normaliomis sąlygomis dauguma pastarųjų būtų buvę normalūs žmonės. Tačiau totalitarinis komunistinis režimas baisus dar ir tuo, kad jis nieko nepaisydamas žmones dvasiškai prievartavo, morališkai palaužė, išniekino. Ne viena išprievartauta auka, tapusi represijų įrankiu, naktimis vienumoje dūsavo, skandino sielvartą alkoholyje. Dabar narpliojant šiuos klaikius istorijos procesus psichologams, sociologams, istorikams ir teisininkams reikia būti itin taktiškiems ir įžvalgiems, kad dėl padaryto blogio apimti neapykantos nepagausintume ir nelaimingųjų.

Teisingumas negali vadovautis vien emocijomis, nuoskaudų prisiminimu. Tačiau Dura lex, sed lex – žiaurus yra įstatymas, bet vis dėlto įstatymas. Viską nutraukti ir be jokios atgailos nieko neprisiminti būtų labai neteisinga, amoralu ir krikščioniškosios moralės požiūriu, nors kai kam tai ir labai paranku. Blogis privalo būti pavadintas tikruoju vardu.

Atskirai reikėtų panagrinėti išdavystės fenomeną. Išdavystės Lietuvoje labai plačiai įsišaknijusios. Tuo net išsiskiriame iš kai kurių savo kaimynų. Nei Vladimiras Dekanozovas, nei Lavrentijus Berija nežinojo, kuriuos asmenis reikia represuoti. Šį Judo darbą atlikti pagelbėjo „savieji“, kalbėję gimtąja lietuvių kalba, dainavę liaudies dainas, net giedoję „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Skaudžią mįslę, kodėl taip buvo, mūsų mokslininkai turėtų įminti, aptarti ateities kartų labui.

Dvasinį genocidą uoliausiai vykdė saugumo sistema – KGB. Susidarė tokia atmosfera, kad žmonės baiminosi viešai reikšti savo nuomonę, nes informatorių tinklas buvo neregėtai platus. Bijoti tikrai buvo ko, nes sistemingai vykdomi trėmimai, politiniai teismai – tai tokie „argumentai“, kuriems prieštarauti buvo beviltiška.

Sovietinė sistema, ignoruodama dvasinių vertybių svarbą, visaip stengėsi propaguoti mintį, jog materialinė žmonių padėtis lemia jų dvasią, sąmonę. Fizinį genocidą daug lengviau apibūdina represuotųjų skaičiai, jo vykdymo formos. Tačiau kas nustatys dvasinio genocido padarytą žalą, kuri net pakeitė genetines tautos nuostatas? Perdėtas materializavimas stūmė iš tautos sąmonės dvasinės saviraiškos poreikį. Prisimintina, kad lietuvių tautai dvasinės kultūros apraiškos visada buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Ekonomikos dėsniais mūsų senųjų kaimo moterų audimo raštų nepaaiškinsi. Rūtų darželių neužgožė maistingosios daržovės. Neturėjo pragmatinių tikslų dievadirbiai, drožinėję rūpintojėlius, gyvenamuosius namus puošę įvairiais drožiniais. Grožis ir dvasinė kultūra mūsų tautai, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, buvo gyvasties šaltinis. Tiesa ir dora – štai pagrindinės dešimtyje Dievo įsakymų suformuluotos nuostatos, kurios daugeliui Europos tautų buvo elementariausias moralės kodeksas. Tačiau XX a. istorijos verpetuose atplūdo kraujo puta, atnešusi nudvasintų teorijų stabus, pridengtus žmogaus socialinių teisių gynimu. Tai istorijoje dar neregėtas žmogaus nužeminimas, medžiaginis nuskurdimas.

Sovietinis režimas per kelis dešimtmečius skaudžiai sužalojo ir sugriovė dvasines tradicijas. Esant medžiaginei krizei ir tautai netekus kai kurių civilizacijos patogumų, turi išlikti dvasinės vertybės, teikiančios jėgų nepalūžti kritišką valandą, jos vėl privalo tapti prioritetinės.

Baigiantis šiam amžiui būtina reabilituoti dvasinės kultūros pranašumą fizinės jėgos ir stipriojo prievartos atžvilgiu. Pasaulio šviesuomenė ragina žmoniją atkurti moralines vertybes. Tad ir kultūrai turime teikti pirmenybę. Ar yra pasaulinė opozicija šiurkščiai jėgai, prievartai, nukreiptai prieš asmenį, žmonių grupes, tautas, nepajėgiančias apsiginti nuo fiziškai stipresnio? O turėtų būti. Dėmesio verti siūlymai mažoms valstybėms ir tautoms, neturinčioms valstybinių struktūrų, susiburti ir jungtis į vieną tarptautinę pasaulio instituciją, kuri taptų moraliniu autoritetu ir atsvara brutaliai fizinei jėgai.

Istorijos akivaizdoje vertindami tragiškus XX a. įvykius turėtume galvoti, kaip ateityje išvengti panašių žmonijos sukrėtimų. Niurnbergo teisme nacionalsocialistų partija ir jos vadovai buvo teisiami kaip karo nusikaltėliai. Iki šiol naciai visame pasaulyje persekiojami, traukiami teisinėn atsakomybėn netaikant senaties. Tačiau Sovietų Sąjungos represinė struktūra – VKP(b), vėliau pasivadinusi SSKP, tokia pat nusikalstama organizacija, išžudžiusi dešimtis milijonų nekaltų žmonių, iki šiol už nieką neatsako.

Pastaraisiais metais vis garsiau girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas.

Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama represinė valstybės struktūra, pamynusi žmoniškumą. Ji privalo sulaukti tinkamo dorų pasaulio valstybių žmonių, teisės specialistų dėmesio. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“. Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Views All Time
Views All Time
3024
Views Today
Views Today
1
0 0