| |

Sakė – ne alus, ne degtinė, ne vynas

Besilankydamas kinų ir japonų virtuvės restoranuose Lietuvoje, dažnai užtinki tradicinį tų kraštų gėrimą – sakę. Bet kaip jis tik nevadinamas – ir ryžių vynas, ir ryžių degtinė, ir ryžių trauktinė. Nors pagal gamybos technologiją teisingiausia būtų sakę vadinti ryžių alumi. Tikima, kad sakė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 4800 m. prieš mūsų erą. Tiesa, tą kartą apie ją buvo užsiminta Jantzjės upės slėnio raštuose – šiuolaikinėje Kinijoje. Bet labiausiai šį gėrimą išgarsino japonai. Kinai sakę naudojo kaip šventą gėrimą apeigų metu, o jos gamybos sėkmė buvo laimės dalykas. Nes laukinės mielės buvo nenuspėjamos. 300 metų prieš mūsų erą japonai, pradėję gaminti sakę savo tėvynėje, dar naudojo laukines mieles. Kad greičiau „užkrėstų“ ryžius mielėmis, buvo netgi tradiciškai rengiama „ryžių kramtymo“ šventė. Seilėse yra pakankamai enzimų, kurie pradėdavo fermentacijos procesą, nes pritraukdavo iš oro laukinių mielių. Tik po kelių amžių kepėjai atrado mielių „prisijaukinimo“ būdą, kuris sėkmingai buvo naudojamas ir sakės, ir alaus gamyboje. Šiais laikais sakė verdama naudojant naujausias technologijas ir laikantis visų higienos normų. Kontroliuojamas procesas leidžia išvirti tokią sakę, kokia buvo sumanyta iš pat pradžių.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.

| |

Gira

2 Comments

Gira – vienas iš Lietuvos (baltų) nacionalinių gėrimų, taip pat laikoma rusų nacionaliniu gėrimu. Ji atsiradusi neatmenamais laikais Rytų Europoje ir čia ypač išplito nuo XVI amžiaus. Tai labai silpnas alkoholinis gėrimas, kuriame yra tik apie 0,7%–2,2% alkoholio. Giros gamybos pagrindas – rūgšties ir alkoholio fermentacija. Jos sudedamieji elementai yra kviečiai, rugiai, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas. Be įprastos giros, raugiamos ir obuolių, aviečių, pieno, miško uogų, gėlių lapelių ir daugelis kitų girų. Liaudies medicinoje gira naudojama kaip gydomoji priemonė nuo peršalimo, karščiavimo, vandenligės, įvairių virškinamojo trakto sutrikimų. Joje gausu vitamino B. Lietuviai gamindavo ir vartodavo daug giros rūšių. Yra surinkta per 100 originalių įvairiausių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Tarp jų yra raugintų, keptinių ir šustinių girų. Buvo teigiama, kad giros privalo būti gana rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras.

| |

Konjakas

Konjakas (nuo pranc. Cognac – regionas, kuriame gaminamas konjakas) – spiritinis gėrimas, gaminamas Prancūzijos Cognac regione, laikantis valstybinės organizacijos Bureau National Interprofessionel du Cognac nustatytų reikalavimų: Gėrimas turi būti pagamintas griežtai apibrėžtame Cognac regione, iš konkrečių rūšių vynuogių. Vyno spiritas, iš kurio daromas konjakas, turi būti pagamintas dvigubos distiliacijos būdu. Turi būti išlaikytas (sendintas) tikrose ąžuolo statinėse ne mažiau, nei 2 metus. Kartais, pagal gamybos vietą, išskiriamos Grande Champaigne ir Petite Champaigne konjako rūšys. Konjakas daromas iš vynuogių spirito (pranc. Eaux de Vie – gyvojo vandens), kuris, savo ruožtu, gaminamas iš specialiai paruošto sauso balto vynuogių vyno. Distiliacijos metu gaunamas maždaug 70% stiprumo spiritas, kuris pilstomas į ąžuolo statines ir sendinamas. Senstant, konjake ištirpsta kai kurios ąžuolo medienoje esančios medžiagos (dėl to konjakas įgauja rusvą atspalvį), per ąžuolo poras prasiskverbęs oras sukelia lėtą konjako oksidaciją ir naujų aromatinių junginių susidarymą. Tuo pat metu, dalis alkoholio išgaruoja, ilgainiui gėrimas tampa šiek tiek silpnesniu. Išlaikytas konjakas atskiedžiamas vandeniu, gaunant 40% stiprumo gėrimą, kuris išpilstomas į butelius. Dažnai, išpilstant, maišomos kelios konjakų rūšys, tada bendras amžius nustatomas, remiantis jauniausiu iš konjakų, esančių mišinyje.

| |

Likeris

Likeriai – labai plati grupė alkoholinių gėrimų, gaunamų, maišant spiritinius gėrimus su įvairiais sirupais, trauktinėmis, vynais, sultimis ir pan. Pirmieji likeriai buvo pradėti kurti dar XII-XIII amžiuose, iškarto po alkoholio distiliacijos išradimo. Likeriai itin išpopuliarėjo XIX amžiuje, atsiradus pigioms spirito gamybos technologijoms. Likerių stiprumas būna labai įvairus: nuo 18 iki 80% etilo alkoholio. Skoniui pagerinti į likerius pilama cukraus sirupo, tirštumui (konsistencijai) išlaikyti – krakmolo sirupo. Kai kurie likeriai, kaip ir trauktinės, gali būti išlaikomi iki kelerių metų, kad įgytų geresnį skonį. Tiesa, dėl didelio kiekio cukraus, išlaikymas paprastai daromas stikliniuose ar metaliniuose induose, o ne statinėse.

| |

Midus

Midus – alkoholinis gėrimas, gaminamas iš medaus. Natūralus midus būna 10-12, kartais – iki 16% alkoholio stiprumo, gaminamas mielėmis fermentuojant medaus ir vandens mišinį. Dalis medaus kartais pakeičiama cukrumi, skoniui pagerinti dedama vaisių, uogų, aromatinių žolelių. Yra žinoma, kad midų gėrė dar senovės egiptiečiai, romėnai, graikai, tačiau šiose šalyse jį išstūmė gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, gaminami, fermentuojant vynuogių ar vaisių sultis (vynas). Viduramžiais midus buvo gana paplitęs Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje, Rusijoje. XVII-XVIII a., nykstant bitininkystei ir kylant medaus kainoms, midaus gamyba nunyko. Šiuo metu tradicinis midus nėra gaminamas, tačiau jo pagrindu yra sukurta grupė likeriams ir trauktinėms artimų alkoholinių gėrimų, gaminamų Stakliškių gamykloje “Lietuviškas midus”.

| |

Samanė

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus, etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.

| |

Black Velvet (su dėžute)

“Black Velvet” – tai visame pasaulyje žinomas prekinis ženklas, atstovaujantis ypatingai švelnaus, minkšto ir unikalaus skonio kanadietišką viskį. Black Velvet Canadian Whisky istorija apima 50 metų. Šio viskio gamybai naudojami tik geriausi rugių grūdai, kukurūzai ir kristalinio švarumo Kanados vanduo tam, kad būtų pagamintas unikalus pasaulyje pripažintas viskis, kuris pasižymi ypatingu švelnumu ir aukšta kokybe. 1940-aisiais meistras Jack Napier išrado, kad rūpestingai maišant kanadietišką viskį iš įvairių statinių galima išgauti unikalų švelnaus skonio gėrimą. Manitoba Liquor pirmoji užsakė Black Velvet partiją. Kadangi pagal reikalavimus kiekvienas parduodamas butelis turėjo būti įpakuotas dėžutėse, tai tokiu būdu buvo sukurtas cilindras, kuriais ir šiuo metu yra pakuojami Black Velvet buteliai. Black Velvet viskis 1951 metais buvo įvestas į Kanados rinką ir susilaukė didžiulės sėkmės ir populiarumo. Gamintojas: Barton Brands Ltd, Kanada. Barton Brands Ltd yra kompanija valdanti The Black Velvet Distilling Company ir turinti visas teises į Black Velvet viskį. Barton Brands yra viena iš didžiausių distiliuotų alkoholinių gėrimų gamintojų JAV ir Kanadoje, turinti daugiau nei 120 metų patirties ir prekiaujanti daugiau nei 185 prekiniais ženklais.

| |

Tullamore Dew

Šviesiai auksinės spalvos, subtilaus, lengvo skonio su švelniu medžio prisilietimu ir auksinių miežių aromatu. Tai aukščiausios kokybės airiškas viskis, distiliuotas, brandintas ir sumaišytas Airijoje. Populiariausias airiškas viskis Lietuvoje. Triguba distiliacija, tapusi legenda, ir ilgametis brandinimas (4-7 metai) ąžuolinėse statinėse sukuria minkštą, lengvą ir subtilų skonį su švelniu medžio prieskoniu ir auksinių miežių aromatu. Geriamas su ledu, Tullamore Dew taip pat neatsiejamas airiškos kavos komponentas. “TIKRA AIRIŠKA KAVA”: 50g Tullamore Dew, karšta juoda kava, plakta grietinėlė. Vienas iš populiariausių ir labiausiai paplitusių airiškų viskių, Tullamore Dew pirmą kartą buvo išdistiliuotas 1829 metais Tullamore miestelyje, esančiame Offaly grafystėje Airijos viduryje. Šio viskio pavadinimas yra kilęs iš vieno ankstyvųjų savininkų inicialų, Daniel E Williams – DEW. Pirmasis šį viskį gaminti pradėjo Michael Molloy. Vietovė buvo pasirinkta gera – turtingas žemės ūkio ir javų auginimo rajonas Airijos centre, kur gausu puikių miežių ir tyro švaraus vandens – dviejų komponentų, kurie yra būtini gero viskio gamybai. 1887 metais distilerija atiteko Daly šeimai , o verslui vadovavo Kapitonas Bernard Daly. Kadangi jis buvo užkietėjęs sportininkas, kasdienius valdymo darbus jis paliko vienam iš savo kolegų, Daniel E Williams’ui, kuris, iš esmės, tapo Tullamore distilerijos valdytoju.

| |

Tullamore Dew 12 YO

Tullamore Dew 12 YO – tai kruopščiai atrinktų trigubos distiliacijos airiškų viskių, išlaikytų nuo 12 iki 15 metų, subrandintų senose burbono ir chereso statinėse, mišinys. Tik įpylus gėrimo į taurę, iš karto atsiskleidžia jo kvapo rafinuotumas ir sudėtingumas. Lengvai apdegintos burbono statinės sušvelnina viskio skonį ir suteikia medienos kvapo atspalvį. Saldų riešutų skonį jis įgauna nuo chereso statinių. Pasak ekspertų, Tullamore Dew 12 YO yra gero skonio airiškas viskis. Tik prisilietus lūpomis pajuntami aštrūs skonio tonai, vėliau pojūčius vainikuoja sausas ir šiek tiek citrusinis poskonis. Jis geriamas ir grynas, ir su trupučiu vandens ar ledo. Jau beveik 10 metų Lietuvoje galima mėgautis legendiniu airišku viskiu Tullamore Dew. Per tą laiką jo gerbėjų skaičius Lietuvoje smarkiai išaugo; taip pat ir pasaulyje – šiandien daugiau nei 2 500 000 butelių šio viskio nuperkama kiekvienais metais daugiau nei aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių. Šis puikus airiškas viskis 1999 metais tarptautiniame alkoholinių gėrimų konkurse buvo apdovanotas aukso medaliu ir jam suteiktas geriausio airiško viskio vardas. Laimėjimai pasikartojo ir kitais metais, kai Tullamore Dew vėl buvo išrinktas geriausiu metų airišku viskiu tarptautiniame alkoholinių gėrimų konkurse. Šį gėrimą sėkmė lydėjo ir 2001 metais – jis vėl buvo apdovanotas aukso medaliu tarptautiniame vyno ir spirituotų gėrimų konkurse.