Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis?
| |

Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis?

ByStraipsniai.lt

Filmo „Poseidonas“ režisierius Wolfgangas Petersenas kelia labai intriguojantį ir asmenišką klausimą: „Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis? Būtumėte drąsus lyderis ar sektumėte paskui jį? Ar pultumėte į paniką? Pasiduotumėte ar kovotumėte?“ Pasaulyje pripažintas „Trojos“, „Pražūtingos audros“ ir „Prezidento lėktuvo“ režisierius išgarsėjo 1981 m. su įtempta drama „Povandeninis laivas“, kuri buvo nominuota net dviems „Oskarams“ už geriausią režisūrą ir scenarijų. Istorijų pasakojimo meistras, tyrinėjantis žmogaus prigimties paslaptis, sugrįžta į jūrą su įspūdingu veiksmo filmu „Poseidonas“. Šįkart režisierius gilinasi ne tik į milžiniškos klastingos bangos jėgą, apverčiančią didžiulį laivą, bet dar daugiau į įtemptas dramas, besivystančias mažoje išgyvenusiųjų keleivių grupelėje. „Katastrofos akimirką, kai išsitrina visos įprasto gyvenimo normos, labai greitai atsiskleidžia žmonės“, sako Petersenas. „Gyvenimo-mirties sprendimai yra priimami per sekundę. Kai pamatai žmonių reakcijas ir elgesį ekstremaliose situacijose, greitai pamatai, kokie jie“. „Poseidono“ keleiviai laive susirinko švęsti“, primena režisierius, pabrėždamas, kad „Poseidono“ keleiviai plaukia kruiziniu laivu, jų kelionės tikslas – ne pasiekti kažkokį geografinį tašką, o mėgautis poilsiu laive ir jo prabanga.

”Da Vinčio kodas” atkoduoja politinį skandalą
|

”Da Vinčio kodas” atkoduoja politinį skandalą

ByStraipsniai.lt

“Da Vinčio kodas”- daugiausia skandalų ir visuomenės dėmesio sulaukiantis filmas. Pasirodo netgi Prancūzijos prezidentas neliko abejingas šiam kino šedevrui. Neseniai šalies spaudoje pasirodė straipsniai su antraštėmis apie Jacques Chiraco daromą įtaką filmo režisieriams. Anot informacijos šaltinių, garsusis politikas taip susidomėjo pačiu filmu, kad net bandė įtikinti režisierius suteikti pagrindinius vaidmenis jo šeimos draugams. Kaip teigia dienraštis “The Times”, garsusis politikas pagrindiniam jaunos mokslininkės Sophie Neveu vaidmeniui bandė “prastumti” seksualiąją filmo “Vilkų brolija” aktorę Sophie Marceau. Pasirodo 39-rių garsenybė yra artima Chiraco dukters draugė , o taip pat 2002- aisiais aktyviai dalyvavo prezidento rinkiminėje kampanijoje. Tačiau galiausiai konkursą laimėjo šmaikščioji Audrey Tautou, kuri nusifilmavus šiame filme, atsikratė jai klijuojamos Amelijos iš Monmarto etiketės. Vėliau šį skandalą dar labiau paaštrino filmo režisierius Ronas Howardas, kuris atskleidė, prezidento reikalavimą, kad aktoriui Jean Reno,filme vaidinančiam detektyvo Bezu Fache vaidmenį, būtų mokamas kur kas didesnis honoraras nei buvo sutarta.

Į “Neįmanomos misijos 3” premjerą T. Cruise‘as atvyko ant gaisrinės mašinos stogo
| |

Į “Neįmanomos misijos 3” premjerą T. Cruise‘as atvyko ant gaisrinės mašinos stogo

ByStraipsniai.lt

Kaip ir buvo žadėjęs, vakar T. Cruise‘as Niujorke surengė pompastišką „Neįmanomos misijos 3“ premjerą, kur įrodė, jog yra vertas specialaus agento Etano vaidmens. Į garsiąją Times aikštę aktorius atvyko stovėdamas ant gaisrinės mašinos stogo. Į keliuose kino teatruose vykusią filmo premjerą garsenybė skrido malūnsparniu, važiavo motociklu, automobiliu ir netgi pasinaudojo viešuoju transportu – metro, išsinuomotą už 12 tūkstančių dolerių. T. Cruise‘as apsilankė MTV laidoje „TRL“, kur paprastai svečiuojasi daugybė žvaigždžių, kur pristatė Kanye‘ą Westą, parašiusį muziką trečiai „Neįmanomos misijos“ daliai. Intensyvi „Neįmanomos misijos 3“ reklaminė kampanija neapsėjo ir be incidentų, kai Los Andžele filmo muziką grojantys garsiakalbiai buvo palaikyti bombomis. Įtarimus sukėlė blogai pritaisytas ir atsijungęs muzikinis įrenginys, grojantis filmo garso takelį. Vėliau atvykę policininkai teigė, kad įtarimų dėl galimos teroristų atakos jie tikėjosi mažiausiai.

|

Ką mato moteris su kamera Lietuvoje?

ByRenata Šukaitytė

Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti savą-vyrišką pasaulio viziją. Įdomu, kokia linkme būtų rutuliojusis kino istorija, jei kino kameros rankena būtų atsidūrusi ponios Lumier rankose, o ne jos vyro. Turbūt ne darbininkų išėjimą iš fabriko, kvailą laistymasi sode ar sienos griovimą ji būtų filmavusi. Bet, deja, taip nenutiko. Ir vis dėlto smalsu, kur krypsta “kino akis”, kuomet kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus, savitas? Kaip kameros pagalba galima konstruoti savą tikrovės modelį? Šio trumpo pranešimo metu pamėginsiu dalinai atsakyti į šiuos klausimus, aptardama trijų Lietuvos menininkių – režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės – kūrybos specifiką. Šiuo atveju man yra įdomus matymo ir buvimo matomume konstravimo mechanizmas. Nes matomumas ekrane tampa savotišku buvimo kultūroje modeliu, bei naujos tapatybės kūrimo priemone. Devinto dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kino ir bendrai moterų meno specifikos, bei skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas.

Pralaimėjimo strategijos: moterys lietuvių kine
|

Pralaimėjimo strategijos: moterys lietuvių kine

ByLaima Kreivytė

Moterys lietuvių kine negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu. Neseniai pasirodžiusioje Sauliaus Macaičio knygoje apie aktoriaus profesiją “Šviesos sukurti” lietuvių aktorėms skirtas skyrius vadinasi “Vienišos lietuvės” (jis seka lietuvių aktoriams skirtą skyrių “Virto ąžuolai”). Skyriaus įžangoje autorius retoriškai klausia: “Tad kas gi buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?” Ir čia pat atsako: “Ogi šiaip – ryškių vyrų blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, jog “pasaulis, kuris priklauso vyrams” (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip formulė), – dar ne visa tiesa”. Kritiko žodžius iškalbingai apibendrina skyriaus atsklandai parinkta iliustracija: tarp gėlių ir žvakių karste guli moteris. Ir trumpas komentaras: “Viskuo gera, kai miega (Vaiva Mainelytė “Velnio nuotakoje”)”. Ar iš tiesų lietuviškų filmų herojės geros tik horizontalioje padėtyje? Kas kuria daugumai lietuvių filmų būdingus moters-aukos scenarijus: scenaristai ir režisieriai, kino kritikai, pačios aktorės ar vyro žvilgsnį atstovaujanti kameros akis? Norėdama atsakyti į šiuos klausymus pabandžiau išanalizuoti būdingus moterų įvaizdžius ir socialinius vaidmenis lietuviškuose filmuose nuo “Marytės” iki “Nuomos sutarties”, atsižvelgdama į jiems suteikiamas kultūrines reikšmes ir ideologinį kontekstą. Mane domino ne aktorės meistriškumas ar psichologinė vaidmens motyvacija, o būtent ideologinės moters įvaizdžio konstrukcijos ir identifikacijos modeliai.

|

Kino pavasaris

ByStraipsniai.lt

“Kino pavasaris” neatsiejamas nuo gerų ir įsimintinų filmų, rimtų ir linksmų diskusijų, šilto oro ir puikios nuotaikos. Renginio organizatoriai stengsis dar labiau tobulinti ir atnaujinti festivalį, reklamuoti jo vardą užsienio spaudoje ir tarptautinėse kino mugėse (mūsų festivalis jau buvo įtrauktas į 57-ojo Kanų festivalio oficialų katalogą), sudaryti žymiai platesnę ir įvairesnę programą, pakviesti į Vilnių žinomus užsienio aktorius ir režisierius bei kaimyninėse šalyse vykstančių kino festivalių atstovus, organizuoti pripažintų specialistų seminarus kino srityje dirbantiems žmonėms. “Kino pavasaris” yra skirtas tam, kam jau iš tiesų atsibodo originalumu netrykštanti Holivudo kino fabriko produkcija, kurios dėka pasaulio kino teatrų repertuarai beveik supanašėjo, o didžiąją daugumą tų filmų norisi pamiršti vos tik pasibaigus seansui. “Kino pavasaris” pasiūlys Lietuvos žiūrovams bent minimalią atsvarą Holivudo komercijai, o kartu parodys šiek tiek kitokius 2003 – 2004-ųjų sezono filmus, kurie priverčia mąstyti ir galvoti, išprovokuoja diskusijas, atkreipia dėmesį į svarbias problemas, analizuoja sudėtingas ir svarbias temas, supažindina su kitų šalių kultūra ir įdomiais papročiais. “Kino pavasaris” egzistuoja, dirba ir tobulėja, kad Lietuvos žiūrovai galėtų pamatyti kuo daugiau kitokio ir ne komercinio kino iš didžiųjų pasaulio valstybių bei labai egzotiškų kraštų.

Vengrijos ir Argentinos filmai „Kino pavasaryje“ atvers skausmingos istorijos metraščius
|

Vengrijos ir Argentinos filmai „Kino pavasaryje“ atvers skausmingos istorijos metraščius

ByStraipsniai.lt

Tikrais įvykiais paremti filmai „Kino pavasario“ žiūrovams primins labai svarbius, neleistinai pamirštus ir mažai žinomus istorinius faktus. Talentingų režisierių Lajoso Koltai ir Tristano Bauerio dėka kino ekranuose atgimė Vengrijos žydų kančios koncentracijos stovyklose II-ojo pasaulinio karo metu ir Argentinos jaunuolių tragedija beviltiškai pralaimėtame karo mūšyje Malvinų salose. Abu šie filmai jau apkeliavo ir varžėsi daugelio prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose. 10 mln. eurų kainavusio brangiausio visų laikų Vengrijos filmo „Likimo atstumtas“ (Fateless) scenarijaus pagrindu rašytojas Imre Kerteszo romanas, kuris yra paremtas asmenine patirtimi ir neįtikėtinais išgyvenimais. 1944-ųjų birželį Imre Kerteszui buvo tik 14-a, kai jis buvo be jokios priežasties suimtas, negailestingai ištremtas iš Vengrijos ir įkalintas keliose nacių koncentracijos stovyklose. Didvyriškai iškentęs patį tikriausią pragarą būsimasis rašytojas grįžo į gimtinę tik po 1,5 metų ir su viltimi pradėjo naują gyvenimo etapą. Jis neatsisakė sunkaus ir alinančio fizinio darbo, o taip pat rašė daug straipsnių ir scenarijų teatro pjesėms. 1975-siais pirmą kartą buvo atspausdinta jo debiutinė knyga „Likimo atstumtas“, o 2002-siais visame pasaulyje išpopuliarėjęs rašytojas gavo prestižinę „Nobelio“ premiją už pasiekimus literatūros srityje.

| |

„Lietuvos” kino teatras…

ByTomas S. Butkus

Besiformuojančios lietuviškos kultūrinės miesto funkcijos centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo minimas „Lietuvos” kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu panagrinėti šio precedento „populiarumo” priežastis. Juolabiau, į šią problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją. Urbanistiniame Vilniaus kultūrinės funkcijos žemėlapyje „Lietuvos” kino teatras vaidina išties nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio2 centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos kultūrinių centrų komplekso dalimi (žr. schemą). Šis unikalus kompleksas jungia buvusį “Pergalės” kino teatrą, Reformatų bažnyčią, “Lietuvos” kino teatrą, buvusį “Geležinį kablį”. Visi šie objektai suformuoti taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais.

Kiril Bulyčiov “Žemės mergaitė”
| |

Kiril Bulyčiov “Žemės mergaitė”

ByStraipsniai.lt

Alisa – tikrai nepaprasta mergaitė, vien jau jos draugai ko verti! Tai – dinozauras Brontis, gyvenantis Maskvos kosmozoosode, Sirijos sistemos gyventojas Šuša, profesorius Kurakis, trumpam buvęs pačiu tikriausiu vaiduokliu, Šnekorius – fenomenalios atminties paukštis, galintis skraidyti kosminėje erdvėje, geologas Gromozeka, kurio mėgstamiausias gėrimas – valerijonas, Indikatorius – nemokantis kalbėti, tačiau keičiantis spalvą priklausomai nuo nuotaikos, kosmonautas Ploskovas ir dar daug daug kitų įvairių padarų ir keistų asmenybių. Be to, Alisa gyvena XXI amžiaus pabaigoje, kai kosminės kelionės tapo įprastas reikalas, o futbolo varžybos organizuojamos Mėnulyje, kur varžosi Žemės, Marso ir Fikso planetose gyvenantys padarai. Tačiau visa košė užverda tada, kai Alisos tėtis – gan išsiblaškęs kosmozoologijos profesorius – pasiima ją į kosminę ekspediciją, kurios tikslas – surinkti Maskvos kosmozoosodui naujų eksponatų. Greitai šis kelionės tikslas tampa antraeilis ir Alisa, jos tėtis, kosminio laivo kapitonas Ploskovas bei mechanikas Zelionas leidžiasi narplioti legendinių kosmoso tyrėjų – Antrojo ir Trečiojo kapitonų – dingimo paslapties… Nepasakosiu viso siužeto, manau, neverta, geriau pačiam paskaityti, nes knygelė nepaprastai įdomi, patraukli ir turbūt ne vienas vaikystėje ją yra skaitęs. Man nuo šios knygos prasidėjo pažintis su fantastine literatūra ir dabar tai mano mėgstamiausias literatūrinis žanras. Ne vienas sovietmečio vaikas (dabar jau “suaugėlis”) prisimena Alisą Selezniovą, XXI a. mergaitę ir nepaprastus jos nuotykius praeityje, pamatytus filme “Viešnia iš ateities”, sužavėjusiame visos didelės Tarybų Sąjungos vaikus.

| |

Ne griauti, o statyti

ByAgnė Litvinaitė

„Ar jūs jaučiate, kokia esate galinga jėga?! Savo sąmoningumu, drąsa, ryžtu, neabejingumu įrodėte, kad Lietuva turi ateitį, turi JUS!” (citata iš spalio 13–osios studentų mitingo organizatorių padėkos). Lietuva sujudo. Labai staigiai ir netikėtai. Bruzdėjimas virto judėjimu. Šalia „Lietuvos” (nebe) kino teatro įkurta „Pro–testo” laboratorija, spalio 13–ąją studentai pamarširavo prie Vyriausybės langų, užvakar ant Vilniaus dailės akademijos pievelės benamiai studentai statėsi palapines. Dar įmonių darbuotojų streikai. Taip, suvokimas, kad esi prievartaujamas, jau yra tavo laimėjimas. Vis dėlto drąsūs turėti savo nuomonę šįkart pabandė ją ir apginti. Kino kritikas Skirmantas Valiulis taikliai pasakė, kad „šiandien baimės Lietuvoje daugiau nei prieš 15 metų. Iš kur ji kyla? Galbūt iš to, kad imame galvoti, tikėti, jog dabar tai jau viskas „bus gerai”, pasaulis lyg ir tvarkosi viena linkme. Tačiau gyvename tokiu laiku, kai egzistuoja primestas, priverstinis mąstymas”. Jo atsisakyti – gera protesto pradžia. O toliau? Pirmiausia sunaikinti „man tas pats”, tada nebijoti pareikšti, kad „man ne tas pats”. Galiausiai visa tai sujungti į gerai apgalvotą „mes už”.