Pačios lietuvių kinematografijos pionieriumi daug kas iš tyrinėtojų laiko Kauno fotografą Vladislovą Starevičių, jau 1908-1909 metais dėjusiu čia tūrinės animacijos pagrindus. (Tai ginčytina, nes prie savų kūrėjų V.Starevičių priskiria ir rusai, ir lenkai, ir prancūzai, kurių krašte jis gyveno nuo 1919 metų.) Pirmąsias kronikines juostas Lietuvoje ėmė filmuoti Amerikos lietuvis, operatorius Antanas Račiūnas (nuo 1909 metų iki karo pradžios); jo “vaizdinės” juostos turėjo didelį pasisekimą JAV lietuvių išeivijos kolonijose. Nepriklausomos Lietuvos metais iškilo gabūs operatoriai kronikininkai Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Antanas Uibas, iš JAV atvyko broliai Kazys ir Mečys Motūzai.

Vienas žymiausių dabartinių Lietuvos animacijos režisierių ir dailininkų, dirbantis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sukūrė animacinius filmus “Bermudų žiedas” (1988 m., pagrindinis prizas Balboa (Ispanija), Tarptautiniame sportinių filmų festivalyje, specialusis prizas tarptautiniame animacinių filmų festivalyje “Krok-89” Kijeve), “Baubas” (1987 m., pagrindinis prizas IX Tarptautiniame festivalyje Portugalijoje), “Atsargiai! Vaikai!” (1990 m., prizas Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje “Alfa video – 90”, Brno), “Regbis” (1993), “Senelis ir senelė” (1999) ir kt.

Galvodami, kaip paminėti iškilaus lietuvių kino kūrėjo atminimą, norėjome, kad lankytojai galėtų kuo visapusiškiau suvoktų V. Žalakevičiaus asmenybės ir talento mastą. Žinia, mūsų muziejus yra specifinis, nes teatras, muzika, kinas – menai sudėtingi, sunkiai pasiduodantys tradicinei muziejinės parodos sampratai. Rengdami šią jubiliejinę parodą, siekėme maksimaliai panaudoti viską, kas išryškintų ir asmenybę, ir jo kūrybą. Čia tenka priminti, kad kino fondai muziejuje pradėti kaupti neseniai ir jie yra skurdūs. Tad rengdami kino parodas, visada skolinamės eksponatus iš šeimų ir draugų. Ačiū Dievui, visada visi yra labai geranoriškai nusiteikę.

Įkurta 1940 m. Kaune. 1940-1941 m. vadinosi Lietuvos kino kronikos studija. Studijoje buvo kuriamas kino žurnalas “Tarybų Lietuva”, apybraižos, garsinami vaidybiniai filmai. Vokiečių okupacijos metais studija buvo uždaryta. 1944 m. Kaune įkurtas kino korespondentų punktas. 1945-1947 m. punktas vadinosi Kino kronikos studija. 1947-1954 m. pavadinta Lietuvos kronikinių dokumentinių filmų kino studija.

Apie režisierių, pedagogą, visuomenės veikėją Henriką Šablevičių sukurtas filmas, pavadinkime jį dokumentiniu. Kinematografininkai taip retai pagerbia (gerbia) gyvus savuosius, kad faktas bemaž unikalus. Kolegos jo galėtų pavydėti. Fakto. Deja, kaip paprastai, įsiamžino filmo apie H. Šablevičių režisierius. Deja, turime dar vieną lietuviškos dokumentinės vaizdų demagogijos pavyzdį. Formaliai Henrikas Šablevičius čia niekuo dėtas. Argi jis, tas, kurio kūryba asocijuojasi su autorinės dokumentikos pradžia, kuris sukūrė vieną iš labiausiai estetizuotų formalistinių ekrano pavyzdžių Lietuvoje („Atspindžiai”), galėjo kada nors įtarti tokį rafinuotą, kartu lyg ir nekaltą kerštą?

Yra trys pagrindiniai kino juostų formatai: 35mm, 16mm ir 8mm. 35mm juosta yra skirta profesionaliam kinui, tuo tarpu 8mm ir 16mm skirti mėgėjams. Kadangi pasaulyje kino mėgėjų nebeliko (išskyrus Joną Meką), o profesionalų niekada ir nebuvo, visos tos nesąmonės, kas profesionalas, o kas mėgėjas, neturi prasmės. Skirtumas tik tas kad, 35mm kinas reikalauja kur kas didesnių investicijų, kurių nei aš, nei mūsų brangioji Tėvynė, sau leisti negali. Apie 16mm nieko daug negaliu pasakyti, skambinkit Mekui… Kalbant apie 8mm kino juostą, jos visas žavesys ir yra mažame formate, ko pasekoje gaunamas specifinis nepamainomas vaizdas. Drįsiu teigti, kad tokio vaizdo, kokį duoda 8mm jūs neišgausit nei iš bet kurios kitos kino juostos ar net skaitmeninio formato (netgi pasitelkus į pagalba tokias programas kaip “Cinelook”), aš net nekalbu apie VHS.

Kada atsirado toks vaizdavimo būdas kine? Vargu, ar galime postmodernistiniais vadinti senus prieškarinius, ar net nebylaus kino pavyzdžius, net jei išoriškai jie primena 90 – jų postmodernizmą. Ne visi režisieriai mokėjo gąsdinti žiūrovus net ir auksiniais siaubo žanrui laikais (1912 – 1931). Šiuo atveju panašumai atsiranda daugiau dėl paprasčiausio nemokėjimo kurti filmus ( darai viena, bet gaunasi kita ). Nors tam tikrų sąsajų tarp tų laikų ir dabarties yra. Teko žiūrėti keletą prieškarinių holivudinių filmų, kuriuose aiškiai matai, kad režisierius jau pats nebetiki tuo, ką daro, nebetiki gąsdinimu. Gal tokių filmų atsiradimą galėtų paaiškinti amerikiečių visuomenės studijos. Gal vartotojiškai to meto amerikiečių visuomenei tikro siaubo filmų jau nereikėjo, gal ji negalėjo jų net suprasti. Gal režisieriai pataikavo turtingai, nors estetiškai neišrankiai publikai, pateikdami jai paprastesnes paslaptis, pasaldintas humoro elementais.

Norėdama geriau supažindinti su komercinio kino paslaptimis viešnia kaip pavyzdį pateikė Ameriką – užsieniečių šalį, kurios kine atsispindi visos tautos: aktoriai, režisieriai – visų tautybės gali būti skirtingos. Atvykėliai atsiveža savas kultūras, o Amerikos kinas tampa tuo sietu per kurį visa tai praeina ir lieka tai, kas svarbu visiems žmonėms. Kiekviena tauta žiūrėdama JAV sukurtą kiną ras kažką artima, sava.O svarbiausia – supras ten gvildenamas problemas, turės panašią vertybių skalę, panašiai reikš emocijas. Rusijos kinui komercijos idėjos buvo labai tolimos. Susidaro įspūdis, kad Rusijai nereikia žmonių kuriančių masėms. Kino režisierius Gaidajus, pastatęs kinus “Brilijantinę ranką”, “Operaciją Y” ir kitus Šuriko nuotykius”, kurie ir dabar yra žiūrimiausi Rusijoje, negavo jokios premijos.

Galima būtų šį nedidelį straipsniuką pradėti: “A.Tarkovskis yra vienas iš talentingiausių visų laikų rusų režisierių …” ir taip toliau, – bet dabar, manau, tai aišku net ir tiems, kurie šią pavardę išgirdo pirmą kartą (nors abejoju, ar tokių yra). Turbūt svarbiau yra pradėti nuo to, ką straipsnis apie visame pasaulyje pripažintą režisierių veikia šiame web puslapyje. Kadangi tokio dalyko kaip “gotikinis kinas” realiai kinematografo istorijoje nėra, šiai kategorijai mes turbūt vienokiu ar kitokiu pavidalu priskiriame filmus, kuriuose randame kažką “savą”. Nes pati “gotika” juk yra pajauta, ir visai nebūtina būti “gotu”, kad būtum … “gotu”. Tai, ką aš radau A.Tarkovskio filmuose – paslaptingumą, galbūt netgi kažkokį nustebimą, estetiškumą ir grožį, žmogiškumą ir begalinę nostalgiją bei liūdesį yra taip artima mano gotikos supratimui… Visuomet kūryboje vertinau kūrėjo sugebėjimą skausmą ar liudesį perteikti “juntamai”, ir A.Tarkovskis savo įvaizdžiais, personažais, vaizdinėmis priemonėmis tai padaro įmanoma.