Kinas

Norėdama geriau supažindinti su komercinio kino paslaptimis viešnia kaip pavyzdį pateikė Ameriką – užsieniečių šalį, kurios kine atsispindi visos tautos: aktoriai, režisieriai – visų tautybės gali būti skirtingos. Atvykėliai atsiveža savas kultūras, o Amerikos kinas tampa tuo sietu per kurį visa tai praeina ir lieka tai, kas svarbu visiems žmonėms. Kiekviena tauta žiūrėdama JAV sukurtą kiną ras kažką artima, sava.O svarbiausia – supras ten gvildenamas problemas, turės panašią vertybių skalę, panašiai reikš emocijas. Rusijos kinui komercijos idėjos buvo labai tolimos. Susidaro įspūdis, kad Rusijai nereikia žmonių kuriančių masėms. Kino režisierius Gaidajus, pastatęs kinus “Brilijantinę ranką”, “Operaciją Y” ir kitus Šuriko nuotykius”, kurie ir dabar yra žiūrimiausi Rusijoje, negavo jokios premijos.

Galima būtų šį nedidelį straipsniuką pradėti: “A.Tarkovskis yra vienas iš talentingiausių visų laikų rusų režisierių …” ir taip toliau, – bet dabar, manau, tai aišku net ir tiems, kurie šią pavardę išgirdo pirmą kartą (nors abejoju, ar tokių yra). Turbūt svarbiau yra pradėti nuo to, ką straipsnis apie visame pasaulyje pripažintą režisierių veikia šiame web puslapyje. Kadangi tokio dalyko kaip “gotikinis kinas” realiai kinematografo istorijoje nėra, šiai kategorijai mes turbūt vienokiu ar kitokiu pavidalu priskiriame filmus, kuriuose randame kažką “savą”. Nes pati “gotika” juk yra pajauta, ir visai nebūtina būti “gotu”, kad būtum … “gotu”. Tai, ką aš radau A.Tarkovskio filmuose – paslaptingumą, galbūt netgi kažkokį nustebimą, estetiškumą ir grožį, žmogiškumą ir begalinę nostalgiją bei liūdesį yra taip artima mano gotikos supratimui… Visuomet kūryboje vertinau kūrėjo sugebėjimą skausmą ar liudesį perteikti “juntamai”, ir A.Tarkovskis savo įvaizdžiais, personažais, vaizdinėmis priemonėmis tai padaro įmanoma.

Autorinis kinas gimė atsitiktinai. To kaltininkai – žmonės, atnešę į kiną savo individualybę. Tai ryškios, ilgai degančios žvaigždės, tokios asmenybės kaip Binuel, Brison, Tarkovskij, Felini. Autoriniame kine svarbu ne tai, ką tu pasakai, atrandi, kokį žanrą pasirenki, bet tai, kokį tu sukuri savitą pasaulį, kuriame keletą valandų vieši žiūrovai. Autorius – tai menininkas, kuriantis pasaulio suvokimą per savo prizmę. Tas kūrinys visada turi praeitį, dabartį ir ateitį. Jis pilnateisiškai egzistuoja šalia realaus pasaulio. Svarbu atskirti autorinį kiną nuo kitų, nes geras kinas – nebūtinai yra autorinis.

Pirmasias kino uzuomazgas galima aptikti jau 17a. viduryje. Šio laikmečio visuose didesniuose Europos miestuose ėmė rastis keistuoliu Laterna Magica pagalba rengiančių neįprastus “šviesos paveikslų” spektaklius. Iš medinės arba skardinės dėžės skleidžiama šviesa ir jos viduje kaitaliojamais spalvotais stiklo paveiksliukais jie sugebėdavo atvaizduoti dirbtino rūko fone judancias žmonių figuras, vėjo sukamus malūnus, plaukiančius burlaivius ar siautančias gaisro liepsnas. Šio “magiškojo žibinto” išradėju yra laikomas olandu fizikas Christian Huygens (1629-1695). Kituose istorijos šaltiniuose šis išradimas yra priskiriamas Jėzuitų vienuoliui vokiečiui Athanasius Kircher (1602-1680).

Vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi žymi rusų menotyrininkė, kino kritikė Irina Šilova. Kaip teigė viešnia, į jos paskaitas net ir mažiausiame Gruzijos miestelyje susirenka pilnos salės žmonių. Deja, čia tokio gausaus dėmesio nesulaukta, nors renginys ir buvo reklamuojamas didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose. Lietuvos kino kritikai, pvz., R. Stonkutė, dažnai skundžiasi neturintys kur tobulintis, semtis žinių Lietuvoje, bet jų šis seminaras nesudomino. Auditorijoje sėdėjo vos kelios dešimtys būsimųjų režisierių, daugelis vėlavo, nors paskaita vyko nemokamai.

Pirmojo pasaulinio karo audroms nurimus, Vokietijoje vyravo ypatingai keista atmosfera. Daugelis vokiečių vis dar negalėjo atsigauti nuo sudužusių imperialistinių svajonių sukelto šoko. Radikaliausi tarp jų iš po kojų išslydusią žemę bandė susigrąžinti revoliuciniu judėjimu, tačiau revoliucija buvo nuslopinta jau pačioje jos užuomazgoje. Karštligiškas nerimas pasiekė savo paroksizmą, kai infliacija į šipulius sudaužė tradicinę vertybių sistemą; vokiečių įgimtas prieštaringumas įgavo neregėtą mastą. Misticizmas ir magija buvo tos tamsios, slogios jėgos, kurioms mielai atsidavė vokiečių iškankintos sielos. Amžina pagunda “laužyti galvą” privedė prie apokalipsinės ekspresionizmo doktrinos.

Ekskursija į filmą: Apgriuvusi salė. Šviesos srovė, suraižoma kolonų, vargais negalais metasi ant būsimų paveikslų. Į antrą gyvenimo pusę įžengęs dailininkas drastiškais potepiais margina drobę. Po akiniais žybsi karštligiškai degantis žvilgsnis. Nudribusios velveto kelnės nusėtos dažų pėdsakais, taip pat kaip ir kiti daiktai dirbtuvėje: viskio taurė, suniurkyti teptukai, kasetinis magnetofonas. Kaip liūto karčiai plaikstosi pusilgiai riešutų spalvos plaukai. Skamba į visą jo buitį įaugusi daina “Whiter shade of pale”. Gyvenimą jis mato pagal save. Tai ne žmonės, ne daiktai – tai detalės. Vaizdą jis skanuoja dalimis. Matydamas gražią moterį, jis fokusuoja žvilgsnį į jos kaklą, plaukus. Šalia jo visada yra mūza – jauna, žavi mergina, kuri susižavi galimybe dirbti genijaus asistente. Jo sąlygos tokios – darbas studijoje ir …gyvenimo pamokos: “…life lessons are priceless”.

Šalia Paul Wegener filmų nenuginčijamu vokiečių ekspresionistinio kino šedevru yra laikomas “Das Cabinet des Dr.Caligari” (Daktaro Caligari kabinetas), nors jame konkuruoja bei vienas kitą slopina skirtingiausi motyvai ir ideologiniai ketinimai. Filmo atsiradimo istorija prasidėjo 1918 metų vasarą Berlyne, susipažinus dviems rašytojams – čekui Hans Janowitz ir austrui Eugen Roberts – bei teatro referentui Carl Mayer. Teatro žvaigždės Gilda Langer paskatinti, jie suvienija pajėgas ir pradeda rašyti būsimo filmo scenarijų. Abudu negali pakęsti imperialistinės karo mašinos: Janowitz, pėstininkų pulko karininkas, tapo užkietėjusiu pacifistu, o Mayer jau karinio patikrinimo metu pareiškė esąs netinkamas tarnybai ir privalėjo nuolatos varstyti psichiatrų duris.

Kai kurie aktoriai šneka, kad vaidinimas reklamose ir serialuose yra žeminantis darbas. Su šia nuomone visiškai nesutinku. Čia V. Masalskis mėgsta taip pašnekėti. Žinoma, po mano pasirodymo reklamoje, kolegos ir pažįstami porą – trejetą dienų traukė per dantį, bet paskui aprimo. Negyvenu gi vienas, turiu šeimą išlaikyti. Negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Lietuva ne ta šalis, kur aktoriai vilki vienuolių abitas ir laukia išganymo. Be to esu įsitikinęs, kad darbas TV, pvz. reklamoje, taip pat reikalauja didelio meistriškumo. Kaip yra aukštoji mada, taip pat yra ir geras reklamos filmukas. Aš pats stengiuosi neatsisakyti bet kokio pasiūlymo. Visi darbai yra geri, jei juos dirbi gerai.

Fantastinis kinas ir komiksai yra glaudžiai susiję. Tiek personažai tiek idėjos migruoja nuo popieriaus lapų į didįjį ekraną, ir atvirkščiai. Visi žymiausi super herojai pirmiausiai gimė komikse, o tik po to sulaukė savo valandos ir kino teatrų ekranuose. Atitinkamai ir kino filmai sulaukdavo savo tęsinio (ar priešistorės) komikso formatu. Vienas pirmųjų buvo “Star Wars” filmas, kuris sulaukė savo tęsinio komikse. Po to sekė “Indiana Jones”, bei “Star Trek” serija. O iš komiksų į kiną atėjo tokie veikėjai kaip Superman, Flash Gordon, Buck Rodgers, Batman, Spawn, Dick Tracy ar Teenage Mutant Ninja Turtles.