Kinas

Įkurta 1940 m. Kaune. 1940-1941 m. vadinosi Lietuvos kino kronikos studija. Studijoje buvo kuriamas kino žurnalas “Tarybų Lietuva”, apybraižos, garsinami vaidybiniai filmai. Vokiečių okupacijos metais studija buvo uždaryta. 1944 m. Kaune įkurtas kino korespondentų punktas. 1945-1947 m. punktas vadinosi Kino kronikos studija. 1947-1954 m. pavadinta Lietuvos kronikinių dokumentinių filmų kino studija.

Apie režisierių, pedagogą, visuomenės veikėją Henriką Šablevičių sukurtas filmas, pavadinkime jį dokumentiniu. Kinematografininkai taip retai pagerbia (gerbia) gyvus savuosius, kad faktas bemaž unikalus. Kolegos jo galėtų pavydėti. Fakto. Deja, kaip paprastai, įsiamžino filmo apie H. Šablevičių režisierius. Deja, turime dar vieną lietuviškos dokumentinės vaizdų demagogijos pavyzdį. Formaliai Henrikas Šablevičius čia niekuo dėtas. Argi jis, tas, kurio kūryba asocijuojasi su autorinės dokumentikos pradžia, kuris sukūrė vieną iš labiausiai estetizuotų formalistinių ekrano pavyzdžių Lietuvoje („Atspindžiai”), galėjo kada nors įtarti tokį rafinuotą, kartu lyg ir nekaltą kerštą?

Yra trys pagrindiniai kino juostų formatai: 35mm, 16mm ir 8mm. 35mm juosta yra skirta profesionaliam kinui, tuo tarpu 8mm ir 16mm skirti mėgėjams. Kadangi pasaulyje kino mėgėjų nebeliko (išskyrus Joną Meką), o profesionalų niekada ir nebuvo, visos tos nesąmonės, kas profesionalas, o kas mėgėjas, neturi prasmės. Skirtumas tik tas kad, 35mm kinas reikalauja kur kas didesnių investicijų, kurių nei aš, nei mūsų brangioji Tėvynė, sau leisti negali. Apie 16mm nieko daug negaliu pasakyti, skambinkit Mekui... Kalbant apie 8mm kino juostą, jos visas žavesys ir yra mažame formate, ko pasekoje gaunamas specifinis nepamainomas vaizdas. Drįsiu teigti, kad tokio vaizdo, kokį duoda 8mm jūs neišgausit nei iš bet kurios kitos kino juostos ar net skaitmeninio formato (netgi pasitelkus į pagalba tokias programas kaip "Cinelook"), aš net nekalbu apie VHS.

Kada atsirado toks vaizdavimo būdas kine? Vargu, ar galime postmodernistiniais vadinti senus prieškarinius, ar net nebylaus kino pavyzdžius, net jei išoriškai jie primena 90 - jų postmodernizmą. Ne visi režisieriai mokėjo gąsdinti žiūrovus net ir auksiniais siaubo žanrui laikais (1912 - 1931). Šiuo atveju panašumai atsiranda daugiau dėl paprasčiausio nemokėjimo kurti filmus ( darai viena, bet gaunasi kita ). Nors tam tikrų sąsajų tarp tų laikų ir dabarties yra. Teko žiūrėti keletą prieškarinių holivudinių filmų, kuriuose aiškiai matai, kad režisierius jau pats nebetiki tuo, ką daro, nebetiki gąsdinimu. Gal tokių filmų atsiradimą galėtų paaiškinti amerikiečių visuomenės studijos. Gal vartotojiškai to meto amerikiečių visuomenei tikro siaubo filmų jau nereikėjo, gal ji negalėjo jų net suprasti. Gal režisieriai pataikavo turtingai, nors estetiškai neišrankiai publikai, pateikdami jai paprastesnes paslaptis, pasaldintas humoro elementais.

Norėdama geriau supažindinti su komercinio kino paslaptimis viešnia kaip pavyzdį pateikė Ameriką - užsieniečių šalį, kurios kine atsispindi visos tautos: aktoriai, režisieriai - visų tautybės gali būti skirtingos. Atvykėliai atsiveža savas kultūras, o Amerikos kinas tampa tuo sietu per kurį visa tai praeina ir lieka tai, kas svarbu visiems žmonėms. Kiekviena tauta žiūrėdama JAV sukurtą kiną ras kažką artima, sava.O svarbiausia - supras ten gvildenamas problemas, turės panašią vertybių skalę, panašiai reikš emocijas. Rusijos kinui komercijos idėjos buvo labai tolimos. Susidaro įspūdis, kad Rusijai nereikia žmonių kuriančių masėms. Kino režisierius Gaidajus, pastatęs kinus "Brilijantinę ranką", "Operaciją Y" ir kitus Šuriko nuotykius", kurie ir dabar yra žiūrimiausi Rusijoje, negavo jokios premijos.

Galima būtų šį nedidelį straipsniuką pradėti: "A.Tarkovskis yra vienas iš talentingiausių visų laikų rusų režisierių …" ir taip toliau, - bet dabar, manau, tai aišku net ir tiems, kurie šią pavardę išgirdo pirmą kartą (nors abejoju, ar tokių yra). Turbūt svarbiau yra pradėti nuo to, ką straipsnis apie visame pasaulyje pripažintą režisierių veikia šiame web puslapyje. Kadangi tokio dalyko kaip "gotikinis kinas" realiai kinematografo istorijoje nėra, šiai kategorijai mes turbūt vienokiu ar kitokiu pavidalu priskiriame filmus, kuriuose randame kažką "savą". Nes pati "gotika" juk yra pajauta, ir visai nebūtina būti "gotu", kad būtum … "gotu". Tai, ką aš radau A.Tarkovskio filmuose - paslaptingumą, galbūt netgi kažkokį nustebimą, estetiškumą ir grožį, žmogiškumą ir begalinę nostalgiją bei liūdesį yra taip artima mano gotikos supratimui… Visuomet kūryboje vertinau kūrėjo sugebėjimą skausmą ar liudesį perteikti "juntamai", ir A.Tarkovskis savo įvaizdžiais, personažais, vaizdinėmis priemonėmis tai padaro įmanoma.

Autorinis kinas gimė atsitiktinai. To kaltininkai - žmonės, atnešę į kiną savo individualybę. Tai ryškios, ilgai degančios žvaigždės, tokios asmenybės kaip Binuel, Brison, Tarkovskij, Felini. Autoriniame kine svarbu ne tai, ką tu pasakai, atrandi, kokį žanrą pasirenki, bet tai, kokį tu sukuri savitą pasaulį, kuriame keletą valandų vieši žiūrovai. Autorius - tai menininkas, kuriantis pasaulio suvokimą per savo prizmę. Tas kūrinys visada turi praeitį, dabartį ir ateitį. Jis pilnateisiškai egzistuoja šalia realaus pasaulio. Svarbu atskirti autorinį kiną nuo kitų, nes geras kinas - nebūtinai yra autorinis.

Pirmasias kino uzuomazgas galima aptikti jau 17a. viduryje. Šio laikmečio visuose didesniuose Europos miestuose ėmė rastis keistuoliu Laterna Magica pagalba rengiančių neįprastus "šviesos paveikslų" spektaklius. Iš medinės arba skardinės dėžės skleidžiama šviesa ir jos viduje kaitaliojamais spalvotais stiklo paveiksliukais jie sugebėdavo atvaizduoti dirbtino rūko fone judancias žmonių figuras, vėjo sukamus malūnus, plaukiančius burlaivius ar siautančias gaisro liepsnas. Šio "magiškojo žibinto" išradėju yra laikomas olandu fizikas Christian Huygens (1629-1695). Kituose istorijos šaltiniuose šis išradimas yra priskiriamas Jėzuitų vienuoliui vokiečiui Athanasius Kircher (1602-1680).

Vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi žymi rusų menotyrininkė, kino kritikė Irina Šilova. Kaip teigė viešnia, į jos paskaitas net ir mažiausiame Gruzijos miestelyje susirenka pilnos salės žmonių. Deja, čia tokio gausaus dėmesio nesulaukta, nors renginys ir buvo reklamuojamas didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose. Lietuvos kino kritikai, pvz., R. Stonkutė, dažnai skundžiasi neturintys kur tobulintis, semtis žinių Lietuvoje, bet jų šis seminaras nesudomino. Auditorijoje sėdėjo vos kelios dešimtys būsimųjų režisierių, daugelis vėlavo, nors paskaita vyko nemokamai.

Pirmojo pasaulinio karo audroms nurimus, Vokietijoje vyravo ypatingai keista atmosfera. Daugelis vokiečių vis dar negalėjo atsigauti nuo sudužusių imperialistinių svajonių sukelto šoko. Radikaliausi tarp jų iš po kojų išslydusią žemę bandė susigrąžinti revoliuciniu judėjimu, tačiau revoliucija buvo nuslopinta jau pačioje jos užuomazgoje. Karštligiškas nerimas pasiekė savo paroksizmą, kai infliacija į šipulius sudaužė tradicinę vertybių sistemą; vokiečių įgimtas prieštaringumas įgavo neregėtą mastą. Misticizmas ir magija buvo tos tamsios, slogios jėgos, kurioms mielai atsidavė vokiečių iškankintos sielos. Amžina pagunda "laužyti galvą" privedė prie apokalipsinės ekspresionizmo doktrinos.

Ekskursija į filmą: Apgriuvusi salė. Šviesos srovė, suraižoma kolonų, vargais negalais metasi ant būsimų paveikslų. Į antrą gyvenimo pusę įžengęs dailininkas drastiškais potepiais margina drobę. Po akiniais žybsi karštligiškai degantis žvilgsnis. Nudribusios velveto kelnės nusėtos dažų pėdsakais, taip pat kaip ir kiti daiktai dirbtuvėje: viskio taurė, suniurkyti teptukai, kasetinis magnetofonas. Kaip liūto karčiai plaikstosi pusilgiai riešutų spalvos plaukai. Skamba į visą jo buitį įaugusi daina "Whiter shade of pale". Gyvenimą jis mato pagal save. Tai ne žmonės, ne daiktai - tai detalės. Vaizdą jis skanuoja dalimis. Matydamas gražią moterį, jis fokusuoja žvilgsnį į jos kaklą, plaukus. Šalia jo visada yra mūza - jauna, žavi mergina, kuri susižavi galimybe dirbti genijaus asistente. Jo sąlygos tokios - darbas studijoje ir ...gyvenimo pamokos: "...life lessons are priceless".