Kinas

Kinas mieste, miestas kine (nemokamas kinas po atviru dangumi visą vasarą)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vienas geriausių (ir dar gi nemokamas!) dalykų Vilniuje bei Kaune šią vasarą. Dabar kiekvieną trečiadienį ir ketvirtadienį reiks žvilgtelt į kone valandines orų prognozes ir eit į miestą ieškoti kino. Šią savaitę jau nespėju, o ateityje kelsiu temą į viršų ir mėginsiu bent jau pats sau atsakyti į klausimą, kokie filmai manęs laukia... Štai, matau, birželio 18 d. mūsų laukia pažintis su režisieriumi Romu Lileikiu, o kaip tik kitai savaitei planuoju įrašą apie Romą Lileikį, kaip trijų labai gerų lietuviškų kompaktinių plokštelių bendraautorių. Malonus sutapimas. Tai tiek. O dabar perduodu žodį organizatoriams ir pilu pilną programą. Filmų nepraleisit, jeigu kaskartkėmis mestelsit akį į G. kalendorių arba užsuksit "gyvai" - tikiu, kad tema arba baneris (reklaminis skydelis, po velnių!) visada bus prieš akis ir nuves ten, kur reikia. Visą vasarą truksiantis miestą ir kiną jungiantis projektas "Kinas mieste, miestas kine" prasideda jau šį trečiadienį. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje birželio 17 ir 18 dienomis bus rodomi lietuviški filmai. Trečiadienį 21.30 val. vilniečiai ir miesto svečiai išvys lietuvių kino klasiką: Vytauto Žalakevičiaus sukurtą filmą "Adomas nori būti žmogumi" . Ketvirtadienį kino peržiūros tęsis su Romo Lileikio ir Stasio Motiejūno filmu "Aš esu". „Lietuvių kino klasiką pristatysime Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje neatsitiktinai - muziejus turi sukaupęs išties unikalios ir išsamios informacijos apie kiną Lietuvoje.

"Kino pavasaris" primins Federico Fellini filmus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kovo 19 d. startuosiančio Vilniaus tarptautinio kino festivalio "Kino pavasaris" metu šiemet bus pristatyta paties itališkiausio neorealizmo kino maestro, režisieriaus Federico Fellini filmų retrospektyva. "Kiekvienas save ir žiūrovus gerbiantis festivalis pristato ne tik kino premjeras, bet ir vertingus, jau klasika tapusius filmus. Šiemet "Kino pavasaryje" prisiminsime Federico Fellini kūrybą", - teigia "Kino pavasario" direktorė Vida Ramaškienė. Retrospektyvoje bus pristatyti šeši legendinio italų kino kūrėjo darbai. Žymioji beveik autobiografinė juosta "Aštuoni su puse" ("Otto e mezzo", 1963) pasakoja apie režisieriaus kūrybines kančias ir iš dalies apibendrina Fellini kūrybą iki šio filmo pastatymo – pavadinime yra užšifruota tai, kiek tų filmų tuomet jau buvo sukurta. Filmas, atskleidžiantis menininko vidinį pasaulį, 1964-aisiais buvo apdovanotas "Oskaru" geriausio užsienio filmo kategorijoje. "Auksine palmės šakele" Kanų kino festivalyje apdovanotas, Katalikų bažnyčios pasmerktas, skandalingas "Saldus gyvenimas" ("La dolce vita", 1960) visiems laikams išgarsino Trevi fontaną Romoje ir pirmą kartą paminėjo dabar jau populiarų terminą "paparacis", kuriuo apibūdinami įžymius žmones persekiojantys ir pikantiškus kadrus medžiojantys fotografai. Nuo šio filmo prasidėjo režisieriaus draugystė su aktoriumi Marcelo Mastroianni, kuris vėliau tapo idealiu Fellini idėjų įkūnytoju.

Išdalinti apdovanojimai geriausiems trumpiems filmams

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau penktus metus iš eilės vykstantis labai trumpų filmų festivalis "Pravda 1 minutė" ir šiemet apdovanojo geriausius vienos minutės kino kūrinius. Ketvirtadienio vakarą į kino centrą "Forum Cinemas Vingis" gausiai susirinkę žiūrovai išvydo išsiplėtusią trijų dalių programą, kurioje šiemet greta įprastos konkursinės programos atsidūrė "Nokia" kompanijos pristatyta mobiliuoju telefonu kurtų filmų programa bei kino profesionalų nekonkursinė programą. Premjeros metu susirinkusieji itin audringai sveikino geriausius kino kūrėjus. Drąsiausių, išradingiausių ir novatoriškiausiųjų prizai šiemet išdalinti net trims animaciniams filmams. Simonos Kazėnaitės filmą "Planet", pasakojantį apie šiuolaikinės visuomenės ydas, jau netrukus pamatys televizijos kanalo TV6 žiūrovai. Greitai televizoriuose išvysime ir kūrybišką Dignos Dimbelytės minutę "Mano slapyvardis - mėnulis" bei dinamišką Evaldo Arlausko kūrinį "Smėlio žmogus". "Filme "Smėlio žmogus" galima įžiūrėti net kelias prasmes ir paslaptis, todėl nuoširdžiai palaikiau jo autorių", - komisijos darbo įspūdžiais dalijosi komisijos narys aktorius Dainius Gavenonis. Festivalio žiuri šiemet nusprendė palaikyti ir senąsias kino tradicijas. Nebylaus kino maniera sukurtas filmas "Kas pietums?" prajuokino ne vieną žiūrovą. Jo autorius Žygimantas Amelynas visus metus galės žaisti golfą "Sostinių golfo klube". Už kūrybinę pradžią buvo apdovanota turbūt jauniausia festivalio dalyvė Smiltė Jankauskaitė.

Pirmą kartą Lietuvos kino teatruose - anime dienos "Otaka"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šį ketvirtadienį Vilniuje prasidės pirmasis oficialus japonų animacijos - anime festivalis "Otaka". Festivalio programoje - septyni įvairiu laikmečiu sukurti Japonijos animatorių šedevrai. Festivalio pavadinimas "Otaka" - simbolinis. Žodis otaka reiškia prisiekusio anime gerbėjo (vadinamo otaku) pastangas anime žanru sudominti ir kitus. "Pavadinimas "Otaka" puikiai atspindi festivalio dvasią - siekiame atskleisti Japonijos animacijos grožį, žanrų ir temų įvairovę, subtilią estetiką", - sako festivalio koordinatorius Mindaugas Pyragas. Didžioji dalis festivalio filmų bus rodoma iš originalių juostų. Festivalio metu, šeštadienį 16 val. "Forum Cinemas Vingis", prieš pirmąjį seansą vyks ir specialus renginys "Cosplay". Tai kostiumų pasirodymas, kurio metu bus galima išvysti daugybę filmų veikėjais persirengusių anime žanro gerbėjų. Komisijos išrinktas geriausias kostiumas bus apdovanotas. Tarp anime gerbėjų jau yra pasklidęs gandas, jog festivalio atidarymo filmas "Betonas geležis raumenys" bus rodomas nemokamai. Kol kas organizatoriai neatskleidžia, kokiu būdu bus galima gauti nemokamą bilietą ir siūlo sekti informaciją festivalio tinklalapyje.

Kalėdų belaukiant - daniški kino gardėsiai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiaurės šalių kino klubas Kalėdų laukiančius kino mėgėjus kviečia vaišintis daniškais gardėsiais. Gruodžio 3 ir 17 d. bus parodyti du danų kino kūrėjų filmai, sulaukę gerų kritikų atsiliepimų ir pripažinimo gimtinėje ir užsienyje. Filmai privers susimąstyti, ar gerai pažįstame artimiausius žmones ir primins, jog dažnai keisčiausi sprendimai gyvenime būna patys teisingiausi. Pirmasis gruodžio filmas "Praha" (Prag) (gruodžio 3 d. 17.10 val.) pasakoja dviejų sutuoktinių istoriją. Mirus tėvui Kristoferis kartu su žmona Maja vyksta į Prahą pargabenti jo palaikų į Daniją. Tėvas jį ir jo motiną paliko prieš 25 metus ir nuo to laiko Kristoferis su juo nebendravo. Akivaizdu, kad tėvo mirtis Kristoferio nesukrėtė ir ši kelionė jam tėra formalumų tvarkymas. Tačiau atvykus į Prahą jis vis daugiau sužino ne tik apie savo tėvą, bet ir žmoną. Pamažu ima eižėti iš pažiūros tobulas Kristoferio ir Majos santuokos fasadas. Atitrūkę nuo sau įprastos aplinkos ir būdami svetimame mieste sutuoktiniai supranta, kad jų santykiai nebegali būti tokie, kokie buvo iki šiol. Šioje įtaigioje santykių dramoje intymumą kuria filmavimas stambiu planu nešiojama kamera. Tai veidų filmas - herojaus veido detalė ar akių išraiška pasako daugiau už dialogą. Už operatoriaus darbą "Praha" nuskynė laurus nacionaliniuose Danijos Robert ir Bodil kino apdovanojimuose; filmas taip pat buvo nominuotas geriausio Danijos filmo kategorijoje.

Paskelbti Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai" 2007 nugalėtojai

pagal
Paskelbti Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai" 2007 nugalėtojai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Devintojo Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai" apdovanojimai atiteko Švedijos, Estijos ir Prancūzijos filmams. Tradiciškai pasiautėjęs Klaipėdoje ir Vilniuje, šiemet festivalis „Tinklai" aplankė Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Alytų. Festivalio metu buvo pademonstruota 200 filmų iš 25 šalių, Vilniuje ir Klaipėdoje lankėsi svečiai iš Vokietijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Suomijos, JAV, Italijos. Festivalio nugalėtojų ir populiariausių filmų programą galima bus pamatyti Vilniuje, kino centre „Skalvija" spalio 19 d. (penktadienį) 22 val. ir spalio 20 d. (šeštadienį) 22 val. Programos trukmė - 116 min., programą sudaro 12 populiariausių šių meto festivalio trumpametražių filmų.

Tarptautinis performansų festivalis „Dimensija 0.99“

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tarptautinis performansų festivalis „Dimensija 0.99" šiais metais Vilniuje startuoja spalio 13 - 14 dienomis Profsąjungų rūmuose ir kavinėje „Mulen Ružas", įsikūrusiuose ant Tauro kalno. Tai jau ketvirtas tokio pobūdžio renginys, Vilniuje pateiksiantis žiūrovams naujausias šiuolaikinio performanso tendencijas. Pirmąją festivalio dieną 17 val. šeštadienį, žiūrovai galės išvysti vieno žinomiausių poetinio performanso atstovų iš Ispanijos, Bartolomeo Ferrando (Ispanija), performanso ir intermedia menų profesoriaus, dėstančio Šiuolaikinio Meno fakultete Venecijoje, kūrybą. Kenny McBride (Jungtinė Karalystė) yra PAC (Performance art in Context) studijų projekto įkūrėjas, gyvo meno ir chronotopinių retrospektyvų organizatorius. Taip pat menininkas yra kultūrinių ryšių internetinio žurnalo „agora8.org" leidėjas ir redaktorius. Kenny turi ne vieną teoretinį pasiekimą, tarp kurių mokslų daktaro laipsnį „Meno ir humaniškumo studijų taryboje". Cyril Lepetit (Jungtinė Karalystė) darbų pagrindas yra geismo objektas ir būdai, kaip žmonės sąveikauja. Daugelyje kūrinių menininkas save pateikia kaip ekshibicionistą, manipuliatorių, gundytoją ar nekalybę, ar visus keturis tuo pat metu. Jo darbai apima piešinius, tapybą, „making of" objektus, skaitmeninę fotografiją bei performansus ir instaliacijas, kuriuose siekiama įtraukti žiūrovą ir patį autorių į meninę situaciją.

Lietuviškam kinui – komercijos gniaužtai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos kinas pastaraisiais metais garsėja virtuoziška dokumentika ir originaliais animaciniais filmais. Tačiau milijonus pelno nešančio, ne tik Lietuvos žiūrovams patrauklaus vaidybinio filmo neturime. Sėkmės receptą nurodyti nesudėtinga: reikia didelio filmo biudžeto, kvapą gniaužiančio siužeto, virtinės specialiųjų efektų, trupučio išmonės ir Fortūnos šypsnio. Tačiau skaitytojų akys turbūt užkliuvo jau už paties pirmo sėkmės komponento. Vos tik prabilus apie dabartinę kino situaciją Lietuvoje tradiciškai pirmiausia iškeliama lėšų problema. Nebus originalu parašyti, kad sugriuvus sovietinei santvarkai iš esmės pasikeitė filmų kūrimo ir finansavimo struktūra: Lietuvos kino studiją, iki tol jungusią visas kūrybines ir gamybines pajėgas, pakeitė debesis privačių studijų, o valstybė teskiria tik dalį reikalingų pinigų. Papildomų investicijų tenka ieškoti tarp rėmėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir kitaip savo pavyzdžiu įrodinėti, kad pinigų lietuviškam filmui paieška primena loteriją. Kino kritikė Rasa Paukštytė yra suskaičiavusi, kad iki 1990-ųjų Lietuvoje kasmet vidutiniškai buvo sukuriama po 7 vaidybinius, 40 dokumentinių, 2 animacinius filmus. Dabar vaidybinio kino kūrėjai turi apie trejetą metų kaupti lėšas, kad sukurptų vieną filmą. Šiemet Kino taryba prie Kultūros ministerijos kino gamybos projektams iš valstybės biudžeto paskirstė 4,99 mln. litų, dar beveik 0,4 mln. skirta iš Nacionalinės kino rėmimo programos.

Tarptautinis mažųjų kino formų festivalis "TINKLAI 2007"

pagal
Paskelbti Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai" 2007 nugalėtojai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tarptautinis mažųjų kino formų festivalis "Tinklai" pirmą kartą surengtas 1998 m. Vilniuje ir Klaipėdoje. Šiemet beveik 200 trumpametražių filmų bus parodyta ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose bei Alytuje. Festivalio programą sudaro Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Portugalijos, baskų krašto programos. Tarp demonstruojamų filmų - ne vienas Oskaro, Cezario, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatas. Ypatingas dėmesys šiemet festivalyje skiriamas Didžiajai Britanijai, kurios filmai sudarys net tris programas: "Britų humoras", "Ir vėl britų humoras" ir "Britų drama". Britų trumpametražių filmų platinimo kompanija "Dazzle Short Film Label" pristatys išskirtinę moterų režisierių filmų programą "Vyšninis lūpdažis", kurios kelionė po pasaulio festivalius prasidėjo šią vasarą Kanadoje ir Meksikoje, o rugsėjo 7 d. šiuo filmu buvo atidarytas "Tinklų 2007" festivalis Kaune. Šiemet festivalis sugražins žiūrovams ir kai kurias skolas. Net dvi lietuviškų filmų programos atskleis mūsų režisierių kūrybinių ieškojimų įvairovę - nuo pripažintų meistrų iki video chuliganizmo. Režisierius, scenaristas, vieno garsiausių JAV Bard menų koledžo kino departamento įkūrėjas ir ilgametis vadovas, ryškus „naujojo Amerikos kino" atstovas Adolfas Mekas atsiveža garsiąją kubistinę komediją „Aleliuja kalvoms" ir savitą žvilgsnį į aštuntojo dešimtmečio Lietuvą - dokumentinį filmą „Sugrįžimas namo".

Kritika - žaidimas rimtas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Meno kritika vis labiau dienraštėja, susilieja su būsimų renginių anonsais, apžvalgomis, feljetonais ir esė. Kartais apima pasiutęs "grynųjų žanrų" ilgesys, taip pat - ir "grynųjų kritikų", kurie yra akivaizdžiai nykstanti profesinė kategorija. Vieni iš jų triūsia redakcijose kartu su gausia žurnalistų brolija, neturėdami jokių ypatingesnių privilegijų josios atžvilgiu (o leidinių, suteikiančių galimybę kritikui specializuotis savoje meno srityje, tėra vos keletas), kiti persikvalifikavo į vadybininkus, kultūros renginių organizatorius ar institucijų vadovus. Vieni teberanda laiko ir noro rašyti, kitiems ir pirmojo, ir antrojo vis dažniau pritrūksta. Kas nuo to nukenčia? Mes visi. Mažiau pavardžių, kurių straipsniais galėtum pasitikėti kaip pačiu savimi, na, bent jau norėtųsi draugiškai su jais diskutuoti. Rečiau matyti ir pačių straipsnių, kurie praneštų skaitytojui bent šį tą daugiau, nei būsimo reginio autoriaus vardą, pavardę ir paties renginio koordinates. Apie tai, ką turime ir ką praradome: šiandien su dviem kritikais, užsivertusiais nelengvą vadybinio darbo naštą. "Čia tikros Augijo arklidės", - kaip visuomet žiaurią tiesą į akis savo mažame kabinetėlyje rėžia naujoji "Skalvijos" kino centro direktorė Živilė Pipinytė, kurios straipsnius apie TV ir kiną atidesni kultūros spaudos skaitytojai turėjo įsidėmėti. Tik nesutinka ponia Živilė, kai bandau ją įvardyti kaip griežčiausią ir reikliausią kino "kirvį".

Vertingi autoriniai filmai keičia publikos skonį

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vis padūsaudami dėl standartizuotos amerikinės produkcijos pertekliaus ekranuose nespėjome įsisąmoninti, kad šią žiemą ir pavasarį Lietuvoje kaip reta buvo gausu meniškų, tarptautinį pripažinimą pelniusių filmų. Tokių „rankų darbo" kūrinių ir anksčiau retsykiais nupirkdavo platinimo bendrovės „Amfiteatro filmai", „Lietuvos kinas", kitos, bet tik dabar nestandartinio kinematografo pristatymas šalies žiūrovams pradeda įgauti tam tikrą sistemą. Apie ją, jos konkrečias perspektyvas kalbamės su projekto "ARTHOUSE.lt", kurio dėka išvydome „Ameliją iš Monmartro", „Vidoką", „Kitus", „Monstrų puotą", „Žmogų, kurio nebuvo", „Istorijų pasakojimą" ir kt., autoriumi bei vadovu Donatu Michejevu. - Jūs esate palyginti naujas žmogus lietuvių kinematografinėje padangėje. Kokiais keliais ateinama į kino erdvę? - Gana paprastais. Kurį laiką dirbau Ukrainoje, grįžus namo iškilo apsisprendimo, kuo užsiimti toliau, klausimas. Kadangi visada mėgau kiną, ėmiau preliminariai domėtis, kas dedasi Lietuvos kino rinkoje. Buvo nesunku pastebėti, kad neužimta kaip tik „arthauzinio”, meniškojo, kino niša. - Regis, „Kitokio kino” ženklas pasirodė Lietuvoje jau kiek anksčiau. - Pasakysiu, jog „ARTHOUSE.lt”, arba „Kitokio kino projektas”, nėra uždaroji akcinė bendrovė. Tai būtent skiriamasis ženklas (šiuo metu kai kas bando jį iš manęs atimti, tad teks bylinėtis). Kol kas dirbu su kitomis platinimo bendrovėmis. Pernai pavasarį Lietuvoje buvo pristatyti trys „Kitokio kino” filmai, padedant „Bombos” bendrovei.

Apsidirbę piliečiai giliamintiškai vaikšto po globalinę erdvę

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Veltui bandytum griežtai nustatyti filmo „Niekieno žemė" nacionalinę priklausomybę. Jo titruose - italų, prancūzų, slovėnų, belgų, anglų kino studijos. Bet juk kūrinys ir vadinasi „Niekieno žemė". Niekieno, vadinasi, visų. Kaip tik šiuo globaliniu aspektu naujasis filmas ryškiai skiriasi nuo kitų žymiųjų juostų, liečiančių Balkanų klausimą, - nuo siurrealistinio E.Kusturicos „Pogrindžio", kuris šiaip ar taip negalėjo gimti kokiame nors kitame žemės pakraštyje. Nuo Gorano Paskaljevičiaus „Parako statinės", jau pavadinimu gan tiesokai išreiškiančios autoriaus požiūrį į regioną. Jaunas bosnių kilmės režisierius Danis Tanovičius sukūrė pirmą didelį filmą, todėl pernai Kanų festivalyje atrodė - štai tikrasis pretendentas į „Aukso kamerą", skiriamą debiutantams. Bet „Niekieno žemė" staiga buvo pagerbta net rimtesniu prizu - už scenarijų. Na, o paskui pasipylė: ir „Auksinis gaublys", ir net „Oskaras" už geriausią užsienio filmą, nors, inertiškai mąstant, jis turbūt turėjo atitekti „Amelijai iš Monmartro". Skirtingai nei minėtos Balkanų juostos, negalinčios apsieiti be nuorodų į etnosą, „Niekieno žemė" aktuali visiems. Du pagrindiniai herojai, 1993 metų karinio konflikto dalyviai, bosnis Čikis (Brauko Djuričius) ir serbas Ninas (Renė Bitorajačas), susitiko neutraliosios zonos tranšėjoje, tačiau jeigu Čikį pavadintum serbu, o Niną - bosniu, visiškai niekas nepasikeistų. Abiem į vietinę politiką nusispjauti. Jos niuansų nė nemano analizuoti ir kūrėjas.

Secured By miniOrange