Lietuvos kinas pastaraisiais metais garsėja virtuoziška dokumentika ir originaliais animaciniais filmais. Tačiau milijonus pelno nešančio, ne tik Lietuvos žiūrovams patrauklaus vaidybinio filmo neturime. Sėkmės receptą nurodyti nesudėtinga: reikia didelio filmo biudžeto, kvapą gniaužiančio siužeto, virtinės specialiųjų efektų, trupučio išmonės ir Fortūnos šypsnio.

Tačiau skaitytojų akys turbūt užkliuvo jau už paties pirmo sėkmės komponento. Vos tik prabilus apie dabartinę kino situaciją Lietuvoje tradiciškai pirmiausia iškeliama lėšų problema. Nebus originalu parašyti, kad sugriuvus sovietinei santvarkai iš esmės pasikeitė filmų kūrimo ir finansavimo struktūra: Lietuvos kino studiją, iki tol jungusią visas kūrybines ir gamybines pajėgas, pakeitė debesis privačių studijų, o valstybė teskiria tik dalį reikalingų pinigų. Papildomų investicijų tenka ieškoti tarp rėmėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir kitaip savo pavyzdžiu įrodinėti, kad pinigų lietuviškam filmui paieška primena loteriją.

Kino kritikė Rasa Paukštytė yra suskaičiavusi, kad iki 1990-ųjų Lietuvoje kasmet vidutiniškai buvo sukuriama po 7 vaidybinius, 40 dokumentinių, 2 animacinius filmus. Dabar vaidybinio kino kūrėjai turi apie trejetą metų kaupti lėšas, kad sukurptų vieną filmą.

Šiemet Kino taryba prie Kultūros ministerijos kino gamybos projektams iš valstybės biudžeto paskirstė 4,99 mln. litų, dar beveik 0,4 mln. skirta iš Nacionalinės kino rėmimo programos. Lėšos skirtos 11-ai tęstinių projektų, 4-iems filmų parengiamųjų darbų projektams, 5-iems dokumentinių filmų projektams, 6-iems – vaidybinių ir 4-iems animacinių filmų projektams. Iš viso – 30-čiai projektų iš 87 kino gamybos paraiškų.

Kartu su kino festivalių rėmimu ir kitais projektais, visą 2007 metų Lietuvos kino biudžetą sudaro 7,5 mln. litų. Kultūros ministerija giriasi, kad tai – 2 mln. litų daugiau nei pernai ir beveik dukart daugiau nei užpernai. Tačiau tiek ministerijos atstovai, tiek kino specialistai vienu balsu tvirtinta, kad ši suma – mažoka.

„Šiemet skirti pinigai daugiausia tęstiniams, ne pirmus metus vykdomiems kino projektams, taigi metai atrodo turtingi, bet pateiktiems kūrėjų projektams gana skurdūs”, – trumpai situaciją nušvietė kino kritikas, Kino tarybos narys Skirmantas Valiulis.

Kultūros ministras Jonas Jučas minėjo, kad viena problemų – maža auditorija. Kinas yra masinis menas, todėl šalyje, turinčioje kiek daugiau nei 3 mln. gyventojų, sunku tikėtis kurti pelningus filmus, kaip kad Lenkijoje. Vis dėlto jis pripažino, kad pagal skiriamas sumas kinui Lietuva atsilieka nuo dar mažesnių Latvijos ir Estijos.

„Jeigu ta suma būtų skirta vienam filmui arba vienai kino sklaidos idėjai, kuri plėstų rinką, suprasčiau, kad logikos yra. Tačiau dabar… Kol taip nebus daroma, tol nieko gera ir neturėsime”, – įsitikinęs AXX festivalio įkūrėjas ir prodiuseris Mindaugas Vosylius.

Užtenka paminėti, kad šiuo metu Lietuvoje filmuojamos amerikiečių juostos „Defiance” (liet. „Iššūkis” arba „Nepaklusnumas”) apie Antrąjį pasaulinį karą biudžetas siekia 76 mln. litų. Tiesa, nemenką gabalą teks atriekti filme vaidinančiam Džeimsui Bondui – aktoriui Danieliui Craigui.

Bergždžios sistemos paieškos

Esant tokiai situacijai, kai kinui tenka gyventi už grašius, tikrai negims grandiozinių filmų. Iš kur tada prasimanyti pinigų?

„Šiuo atveju patraukli Lenkijoje esanti sistema. Ten dalis pajamų, kurias gauna šalies kino teatrai už visų – lenkiškų ir užsieninių – filmų rodymą, keliauja kino programai, iš kurios finansuojami nauji kino projektai. Lenkai šia sistema labai džiaugiasi. Bet nepamirškime, kad jiems tai pavyko pasiekti per 15 įstatymo tobulinimo metų”, – sakė J.Jučas.

Lietuvoje kino teatrų lankytojų skaičius pastaruoju metu auga sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Šalies kino teatruose pernai apsilankė 2,41 mln. žiūrovų – tai 98,3 procento daugiau nei 2005 metais. Atrodo, baigėsi ir kino teatrų bankrotų virtinė, prasidėjusi po Nepriklausomybės atgavimo. Kartkartėmis kino mėgėjus netgi nudžiugina žinia, kad atsidaro nauja kino Meka. Per pastaruosius dvejus metus lietuviški kūriniai – režisieriaus Algimanto Puipos „Dievų miškas” ir „Nuodėmės užkalbėjimas” – uždirbo per 1,3 mln. litų ir abu pateko tarp 30 visų laikų pelningiausių šalies kino ekranuose rodytų filmų.

Tačiau, pasak ministro, kol kas apyvarta Lietuvoje dar nepakankama, kad būtų galima įvesti panašų mokestį kaip Lenkijoje. Jis prognozavo, kad kitąmet kinui skirta suma galėtų išaugti dar penktadaliu. Tiesa, pridūrė, kad rezultatas priklausys ne nuo ministerijos, o nuo Seimo, tvirtinančio valstybės biudžetą, sprendimų.

M.Vosylius nusiteikęs itin liūdnai – 2005 metais pradėto rengti festivalio AXX šiemet nebebus: „Visiškai nuleisti rankų nesinori, todėl sakykime, kad daroma festivalio pertrauka.” Kadaise sukurti komercinio kino sistemą šalyje užsimojęs renginys be valstybės dotacijų tiesiog išsikvėpė.

„Pirmąjį sezoną kūrėjai dirbo iš idėjos, pernai – iš inercijos. Tačiau šiemet pritrūko energijos. Reikėjo kokios nors injekcijos, valstybės pinigų, bet AXX projekto nuspręsta nefinansuoti, o argumentų aš taip ir neišgirdau”, – kalbėjo prodiuseris.

Iš 23 pateiktų kino programų projektų Kino taryba rekomendavo finansuoti 10. AXX projektas vertinant liko bene skaudžiausioje 11-oje vietoje. „Buvo vertinama ne idėja, o pats projektas pagal daugelį punktų”, – aiškino kino kritikė, Kino tarybos narė Živilė Pipinytė.

„AXX vertinu pozityviai, bet, kaip ir skirstant kitas lėšas, projektus vertina ekspertų komisija, ne nuo ministro viskas priklauso. Kartais ir ekspertai daro klaidų, bet jie ekspertai. Politikas, kuris viską išmano, neišmano nieko. Jokio „myliu nemyliu” principo čia negali būti. Kita vertus, gyvenime vis tiek turi vykti pokyčių. Meno ir kultūros rinka yra gyva – vienas projektas nustoja egzistuoti, jo vietoje atsiranda kitas”, – svarstė J.Jučas.

Lemia ne vien pinigai

Net ir iš dangaus nukritus lagaminams pinigų, sunku tikėtis, kad Lietuvos kūrėjams pavyktų susukti juostą, kuri užkariautų ne tik mūsų šalies, bet ir viso pasaulio ekranus.

Ž.Pipinytė mano, kad visai Europai reikia rinktis kitokią strategiją nei Holivudo sėkmės receptai. „Po Sovietų Sąjungos griūties didžiulius, į Holivudo produkciją pretenduojančius filmus bandė kurti lenkai, rusai, ukrainiečiai. Tačiau ilgainiui jų vis mažėjo. Visi suprato, kad nėra prasmės bandyti pralenkti tokią galingą pinigų mašiną. Kita vertus, suprastėjo ir žiūrovų kokybė. Kadaise visa Europa žiūrėjo didingus Federico Fellini, Ingmaro Bergmano filmus. Dabar prodiuseriai iš karto juos susidėtų į atskirą intelektualaus, bet ne pelningo kino lentynėlę”, – minėjo kritikė, čia pat pridūrusi, kad nebrangiai susukti autorinio kino pavyzdžiai dar retkarčiais užkariauja pasaulį ir uždirba pinigų. Be to, Lietuvoje, anot kritikės, visais laikais stiprus buvo tik autorinis kinas, niekada nebuvo žanrinio kino tradicijos.

„Aš manau, kad turi būti sukurta kokia nors sistema, kurios kūrimu būtų suinteresuota ir valstybė. Juk festivalis AXX tam ir buvo sumanytas, kad išmokytų šiuolaikiškai kurti filmus, leistų režisieriams ir scenaristams pajusti ritmą: sukuri vieną filmą, jis pasiteisina, grįžta bent dalis pinigų, ir kuri kitą “, – kalbėjo M.Vosylius.

Regis, tokiu vėliavnešiu galėjo tapti vieno festivalio laureatų Emilio Vėlyvio veiksmo filmas „Zero”. Pirmajam AXX festivaliui sukūręs 10 minučių filmą jis pateko tarp laureatų, kurie gavo užduotį sukurti 20 minučių trukmės filmą. Antro etapo nugalėtojai gavo galimybę susukti pilno metražo juostas, kurių viena ir buvo „Zero”. Pusantros valandos filmas žiūrovų buvo sutiktas itin palankiai – netgi jo DVD kopijų nupirkta daugiau kaip 2 tūkst. „Zero” pateko į specialią Kanų festivalio peržiūrą, kurią organizavo Didžiosios Britanijos kino kompanija „Jinga Films”, užsimojusi platinti filmą visame pasaulyje. Tačiau kol kas užsienyje parduota apie tūkstantį jo DVD kopijų.

„Zero” buvo susuktas vos už 100 tūkst. litų, nes aktoriai ir kūrybinis personalas dirbo nemokamai. Dabar niekas nebejaučia noro dirbti veltui. Tiesa, kol kas puoselėjamas dar vienas AXX kūdikis – Šarūno Mikulskio filmas, tačiau kada jis pasirodys ekranuose, neaišku. Viskas sustojo, nebėra to greičio, kurį buvo įšvystę pirmieji du AXX festivaliai. Nepriversi žmonių, jie turi patys patikėti”, – reziumavo M.Vosylius.

Žmogiškųjų išteklių stygius

Lietuviškam kinui trūksta ne tik pinigų, bet ir kai kurių sričių profesionalų.

„Lietuvos kino studija siūlo užsienio autoriams puikias dekoracijas, jie pas mus važiuoja, žinoma, jei nepaaiškėja, kad Vengrijoje ar Rumunijoje filmuoti pigiau. Turime ir gerų režisierių, ir operatorių, tačiau galbūt trūksta dramaturgų. Nėra supratimo, įsijautimo į kūrinį. Kai Raimondas Vabalas rengė „Skrydį per Atlantą”, jis buvo išstudijavęs visus pasaulyje vykusius panašius skrydžius”, – atkreipė dėmesį S.Valiulis.

Jis minėjo, kad pastaruoju metu atsiskleidė tik vienas naujas talentas – Saulius Drunga, kurio scenarijus filmui „Anarchija Žirmūnuose” šiemet buvo pripažintas geriausiu ES surengtame konkurse ir apdovanotos tarptautiniame Kanų kino festivalyje.

Kino tarybos nariai, paskelbę apie šiųmetį Lietuvos kino biudžetą, apgailestavo, kad pinigų neužteko paremti visus gerai įvertintus projektus. Tačiau jie atkreipė dėmesį, kad dalį paraiškų konkursui teko atmesti ir dėl jų kokybės. „Nepagrįstos sąmatos, nepatvirtinti susitarimai su koprodukcijos partneriais, neišplėtoti scenarijai. Raginame į tai atkreipti dėmesį prodiuserius ir juos rengiančias institucijas, nes prodiuserio indėlis rengiant paraišką yra labai svarbus”, – akcentavo jie. Dar viena problema, kuri tiesiogiai susijusi su lėšų trūkumu, yra ta, kad šiais laikais nebeužtenka vien sukurti puikų kūrinį, reikia jį ir gerai išreklamuoti.

„Dar turbūt nuo sovietinių laikų kai kur likęs supratimas, kad užtenka tik kūrinio. Juk mes gyvename didžiulėje erdvėje. Kūrinys nebegali gulėti stalčiuje. Be paties kūrėjo ir jo vadybininko pastangų reklamuotis rezultatų tikėtis sunku”, – kalbėjo ministras J.Jučas.

Anot S.Valiulio, kino Lietuvoje perspektyvas pagerintų naujas požiūris į kūrybos sklaidą. „Pažvelgus į pasaulines tendencijas, kyla mintis, kad sėkmingiausia būtų kurti dokumentinį filmus su vaidybinėmis scenomis, kažką panašaus į Gražinos Sviderskytės „XX amžiaus slaptuosius archyvus” arba net į serialą „Roma”. Tačiau reikėtų ir daugiau televizijų valios, nes komerciškai tokie projektai nelabai pasiteisina”, – svarstė kritikas.

Viltis – istorinis filmas

Gali būti, kad lietuvišką veiksmo filmą su masinėmis scenomis, specialiaisiais efektais ir dinamišku siužetu išvysime, ir gana greitai. Šiuo metu į pabaigą eina istorinio filmo, skirto Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui, kūrimo konkursas. Paskutiniame etape rungiasi du projektai: Šarūno Barto pasakojimas apie Pilėnų tragediją ir Raimundo Banionio filmas apie Žalgirio mūšį.

Š.Bartas lieka ištikimas sau, todėl, anot S.Valiulio, jo filmas nagrinėja ne pačią Pilėnų legendą, o istoriją ir požiūrį į ją – vystoma filosofinė mintis, kad istorija kaip mokslas iš esmės negali egzistuoti, nes į ją visada žvelgiame iš šių dienų pozicijų. Nepaisant dvasinės siužeto linijos, filme numatomas ir grandiozinis Pilėnų gaisras.

R.Banionio filme taip pat svarbiausi yra brolių Jogailos ir Vytauto tarpusavio santykiai, tačiau apie trečdalį juostos užims paties mūšio scenos.

Kino taryba rekomendavo Istorinio filmo konkurso nugalėtoju skelbti Š.Barto projektą. Jo scenarijus esąs labiau išbaigtas, meninės koncepcijos konkretesnės, labiau vykusi dramaturgija, finansiškai optimaliau pagrįstas biudžetas. Š.Barto vizijos kinematografiškesnės, režisierius žinomesnis tarptautiniame lygmenyje.

Galutinį sprendimą šiomis dienomis priims Kultūros ministerija ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Būsimų filmų prodiuseriai tapo itin nekalbūs, ir galutinės projektų kainos kol kas laikomos paslaptyje. Tačiau turbūt jau dabar aišku, kad valstybės paramos kurti nugalėjusią juostą užteks tik pamatams. Šiemet istorinio filmo kūrėjams bus skirta pusė milijono litų, o kadangi projektas – tęstinis, per kelerius metus ketinama išmokėti apie 2 mln. Prodiuseriai anksčiau yra užsiminę, kad bendra filmo apie Žalgirio mūšį sąmata pirminiais skaičiavimais sieks maždaug 17 mln. litų, Pilėnų legendos filmavimo kaštai svyruotų tarp 10-20 mln.

„Juk nuo pat kino kūrimo Lietuvoje pradžios, beveik šimtą metų, nebuvo dešimtmečio, kai nesvajota apie istorinį filmą iš laikotarpio tarp Mindaugo ir Vytauto. Tačiau iki šiol nieko neišėjo”, – nei tašką, nei klaustuką paliko S.Valiulis.

Views All Time
Views All Time
5090
Views Today
Views Today
1
0 0