Koks turėtų būti bučinys?
Tai turėtų patarti jausmai. Įvairiais laikais - senoviniuose Rytų rankraščiuose, kitų epochų knygose - bandyta išsamiai aprašyti įvairius bučinius. Prancūzų seksopatologas Žeraras Lelė net sukūrė bučinių klasifikaciją. Štai keletas pavyzdžių. Ramus bučinys - lūpos švelniai ir neilgam beveik be garso prisiliečia prie odos. Stiprus bučinys - spaudimas stipresnis, o garsas didesnis, kvėpavimas nenutrūksta. Bučinys įgnybimas - lūpos apima odos raukšlę. Toks bučinys padeda ieškoti partnerės erogeninių zonų. Įsiurbiantis bučinys - panašus į gnybimą, tik intensyvesnis. Lūpos stipriai įsisiurbia į odą ir kurį laiką ją čiulpia. Po šios glamonės lieka nedidelė pailga kraujosruva. Kutenantis bučinys - dėmesys sutelkiamas į konkrečią erogeninę zoną, kuri lūpomis kutenama ir kirbinama, jaudinant atitinkamus receptorius. Plunksnos grybštelėjimas - lūpos "piešia" ant partnerio odos, vedžiodamos reljefo linijas. Šiame žaidime gali dalyvauti ir liežuvis. Trasuojantis bučinys - atvira ar uždara burna šliaužia oda. Spaudimas gali būti labai stiprus.