Bučiuokitės, apsikabinkite, dovanokite vienas kitam švelnumą!
Ilgą laiką polineziečiai, Madagaskaro gyventojai, daugelis Afrikos genčių, eskimai, japonai, kiniečiai ir dar daug kitų tautų nežinojo, kas tai yra mums įprasti bučiniai. Pavyzdžiui, kiniečiai nuo senų senovės vietoj bučinio pasitrindavo nosimis. Birmiečiai dar ir dabar ne bučiuojasi, o tik prisiliečia lūpomis ir nosimis – „įkvepia vienas kito kvapo”. Japonai bučiuojasi labai droviai, neatverdami lūpų ir dairydamiesi į šalis, ar niekas nemato, – gėdinasi. Bučinys – tai reikšmingiausias pagarbos ir draugystės ženklas. XVI – XVII amžiuje Rusijoje šios apeigos buvo itin sudėtingos. Jų metu vieni kitiems nusilenkdavo ir į vienas kito sveikatą išgerdavo vyno. Po vaišių šeimininkas liepdavo prabangiai apsirengusiai žmonai prieiti prie svečio ir gurkštelėjus degtinės taurelę paduoti jam. Kartais ypatingai garbingam svečiui būdavo leidžiama pabučiuoti šeimininkę į lūpas. Anot istorikų, rusai, vaišindami svečius, atvesdavo savo žmoną, kad visi dalyviai ją pabučiuotų į lūpas. Šeimininkas į tai reaguodavo ramiai ir niekas nedrįsdavo jos nebučiuoti, nes būtų buvę išmesti iš namų. Kas tai yra bučinys? Šekspyras jį vadina „mūsų meilės ženklu”, aštrialiežuvis Koleridžas sako, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras”, o Van de Valdas mano, jog tai tiesiog „dangiškas malonumas”. Paprasčiausią, bet medicininiu požiūriu patį tiksliausią apibrėžimą galima rasti seksologijos terminų ir sąvokų žodyne.