| | |

Rudadumbliai ir raudondumbliai augalai

Rudadumbliai ir raudondumbliai gyvena jūrose ir vandenynuose. (pvz.: radadumblis – laminarija). Atrodo kaip gniužulas, prisitvirtina prie akmenų arba povandeninių uolų panašiomis į šaknis išaugomis – rizoidais. Nuo rizoidų į viršų eina neplati cilindriška iki 50 cm ilgio dalis – stiebelis. Ant stiebelio auga susiskaidžiusio arba ištisinio lapo formos lakštas, kurio ilgis iki 5.5 m. gyvena tik palyginti negiliose vietose, kur yra pakankamai saulės šviesos. Raudondumbliai auga giliuose vandenyse. Dumbliai neturi šaknų, stiebų, lapų, žiedų, vaisių ir sėklų. Daugumas rudadumblių ir raudondumblių dauginasi sporomis. Jūros dumbliai vartojami chemijos pramonėje. Jais šeriami gyvuliai, vartojami kaip trąša.

| | |

Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai

Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais – zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Usilieja skirtingų siūlų ląstelių gametos. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstles – sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.

Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai
| | |

Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai

Kaip atrodė seniausi augalai, galima įsivaizduoti iš suakmenėjusių augalų liekanų, vietomis aptinkamų kalnų uolienų sluoksniuose, pavyzdžiui, devono pirmosios pusės upių nuosėdose. Šie augalai yra kelių rūšių, tačiau visi priklauso primityvioms, vėliau išnykusioms grupėms. Dauguma jų turėjo pažeme besidriekiantį stiebą su kelių centimetrų atžalomis, buvo be lapų arba su lapų užuomazgomis. Tokie augalai nebrandino sėklų. Prisitaikydami prie įvairių sąlygų augalai pamažu diferencijavosi, vis daugėjo rūšių. Baigiantis devonui, t.y. prieš 360 mln. metų, augalija visiškai pasikeitė. Augo į paparčius panašūs augalai, dabartinių papartainių protėviai. Jie irgi nebrandino sėklų. Pirmieji Žemės miškai atsirado viršutiniame devone.

Kurilų Bobteilas – super katinas
| | | | | |

Kurilų Bobteilas – super katinas

Kurilų Bobteilas, tai natūraliai gamtos išvesta kačių-plėšhrūnių veislė, atvežta iš Kurilų salų kuri, kaip spėja specialistai yra atsiradusi nuo senovės, kai jūrininkai keliaudavo po žemynų pakrantes ir vežiodavosi su savimi įvairius naminius gyvūnus, kurie kartais pabėgdavo ar likdavo jų aplankytose salose, žemėse. Taippat 1990’aisiais, kažkur pradžioje, jūreiviai-žvejai atvežė pirmus egzemliorius į Rusiją, kadangi juos sudomino tokie neeiliniai, savąja išvaizda issiskiriantys katinai. Apie 1995metus šia veislę įtraukė, kaip pripažintą ir turinčią savo standartus, WCF felinologų organizacija. Taigi, kas tas Kurilų Bobteilas? Gana seniai, viduramžiais, galbūt ir seniau, jūreiviai ir pirmakeliautojai paliko salose nedidelį kiekį naminių kačių. Jos sulaukėjo, išsidaugino ir salų izoliacijos sąlygomis visiškai pakeitė savo išorinę išvaizdą ir savo būdo bruožus.

| | | |

Katinų muziejus šventė gimtadienį

Vienintelis šalyje Šiaulių katinų muziejus ketvirtadienį minėjo 13-ąsias metines. Į Jaunųjų gamtininkų stotyje įsikūrusį muziejų sugužėję svečiai pasveikino ir ‘direktoriumi’ tituluojamą Europos trumpaplaukių veislės katiną Mikį, kuriam sukako 10 metų. Muziejaus įkūrėja šiaulietė 79 metų Vanda Kavaliauskienė įvairiausius suvenyrus, kitą su katinais susijusią simboliką pradėjo rinkti prieš 36 metus, kai iš Lenkijos sugrįžusi draugė parvežė žaislinį katiną. Kai surinkti eksponatai nebetilpo šiaulietės namuose, buvo perkelti į tris įkurto muziejaus sales. Dabar muziejuje – gerokai daugiau nei 10 tūkstančių eksponatų, per 4 tūkstančius eilėraščių apie katinus iš viso pasaulio. Į muziejaus ir ‘direktoriaus’ gimtadienį atvyko svečių net iš Jonavos rajono Čičinų pradinės mokyklos. Vaikai atsivežė pačių padarytų katinų, eilėraščių. Daugiausia dovanų sulaukė katinas Mikis – jam padovanota daug pakuočių ėdalo.

Kačių veislės: Somali katės
| | | |

Kačių veislės: Somali katės

Somalio veislės katės istorija yra panaši į bjauraus ančiuko istoriją, kai šis, visų stumdomas ir niekinamas, pavirto gražuole gulbe.
Jau maždaug praeito šimtmečio pradžioje anglų veisėjai, auginantys abisinijos kates, nutarė paeksperimentuoti. Jie svajojo išveisti melsvakailes ir sidabrinio atspalvio abisines. Gyvūnai buvo kergiami su persais, angoromis, o taip pat su visų mėgiamais šinšilo katinais, kurie gimdavo juodi, o po trijų mėnesių įgaudavo tikingo kailį, tai yra, jo plaukas tapdavo sidabriškai baltas su juodais galiukais.Tose vadose pradėjo gimti vienas kitas kačiukas su ilgu plauku ir panašiu į tikingą kailiu. Jie, žinoma buvo atidedami tolimesniam veisiamajam darbui. Tuo metu svajonė apie abisinę šinšilo kailiu neišsipildė. Bet jau buvo padėtas pagrindas tolesniam abisinių veisimui.

Kačių veislės: Sibiro katės
| | | | | |

Kačių veislės: Sibiro katės

Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma “sibirinis katinas”, o ne “sibirinė katė”. Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro “sibiriečiai” buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.

Kačių veislės: Siamo katės
| | | | | |

Kačių veislės: Siamo katės

Viena garsi Siamo kačių veisėja iš Anglijos sakė: “Siamo katės šeimininkas visada skuba į namus. Jis žino, kad jį džiaugsmingai pasitiks ištikima draugė, su kuria jis niekada nebus vienišas”. Ir, manau, kad šie žodžiai nustebins daugumą mūsų skaitytojų, nes juk Siamo kates daugelis mūsų laiko piktomis agresyviomis ir kaprizingomis katėmis. Kaip gi šitaip? Siamai – senovės Rytų veislė, kilusi iš Pietrytinės Himalajų dalies. Iš visų kilmingų kačių Siamo katės apgaubtos didžiausia pasakų ir baisių legendų aureole. O kiek yra įvairiausių pasakojimų apier jų agresiją, apie “sugraužtus” šeimininkus. Todėl iš karto pradėsime aiškintis kas tai – Siamo katė. Labai mažai kas žino, kad visiems pažįstamą snukučio “kaukę” turi dar 15 veislių katės, kurios su Siamo katėmis neturi visiškai nieko bendro.

Kačių veislės: Sfinksų katės
| | | | | |

Kačių veislės: Sfinksų katės

Sfinksų veislės katės yra vidutinio dydžio, apvaloku pilvu, tvirtais kaulais ir stipriais raumenimis. Ausys yra labai didelės, kurios panašios į šikšnosparnio ausis. Kojos yra ilgos, baigiasi letenėlėmis, kurios yra ilgos ir judrios, ir turinčios minkštas letenėlių pagalvėles, kurios leidžia katei lengvai vaikščioti. Sfinksų kailis yra raukšlėtas ir liečiant yra labai šiltas. Dėl plaukų trūkumo prisilietus jaučiamas daugmaž tikra vidinė kūno temperatūra. Sfinksų būna įvairių spalvų, taip pat būna dėmėti ir atrodantys lyg tatuiruoti. Sfinksų katės ėda truputį daugiau nei kitų veislių katės, nes jų medžiagų apykaita yra didesnė kad palikytų reikiamą kūno temperatūrą. Sfinksų veislės katės nėra išrankios maistui. Jos reikalauja labai mažai priežiūros. Tereikia vieną kartą savaitėje maudyti švelniu šampūnu ir kiekvieną dieną servetėle nuvalyti odą dėl švaros palaikymo. Maudyti šios veislės kates reikia dėl to, kad jos neturi plaukų ir todėl plaukai nesugeria iš odos išsiskiriančių riebalų. Taip pat kiekvieną savaitę reikėtų valyti ausis dėl tų pačių priežasčių kaip ir kailį.

Kačių veislės: Birmos katės
| | | | | |

Kačių veislės: Birmos katės

Legenda pasakoja, kad labai labai seniai Birmoje, aukštai kalnuose vienoje iš didingiausių šventyklų gyveno vienuoliai budistai, garbinantys deivę Cun-Kuankse. Toje šventykloje stovėjo auksinė šios deivės statula. Deivė rūpinosi, kad mirusiųjų vienuolių sielos persikūnytų į kitų būtybių kūnus ir padėdavo tam įvykti. Vienuolių sielos prisikeldavo ir sugrįždavo į šventyklą kačių pavidalu. Štai kodėl šventykloje gyveno šimtas šventųjų baltos spalvos su auksinėmis akimis kačių. Šias kates vienuoliai labai garbino ir akylai saugojo. Kartą šventyklą užpuolė Tailando plėšikai. Jie turėjo vieną tikslą – pavogti brangiąją deivės statulą. Vienuoliai užsirakino šventykloje. Pats seniausias ir drąsiausias vienuolis Mun-Cha, patyręs labai didelius išgyvenimus, išskėtė rankas prieš deivę ir mirė. Išsigandę vienuoliai nutarė pasiduoti, bet staiga pasigirdo širdį veriantis mirusio vienuolio numylėto katino Sinkso klyksmas. Sinksas buvo visas baltas, tik ausys, nosis, uodega ir letenėlės buvo žemės spalvos.