Bendravimas

Lyderystė, lyderis – sąvokos, kurios aktualios pedagogams, mokyklų ar kitų švietimo padalinių darbuotojams ir vadovams. Kiekvienas – ypač daugumos pripažintas – pedagogas (specialistas, vadovas) gali būti vadinamas lyderiu. Dėl ypatingos švietimo paskirties – ugdyti laisvą, savarankišką, atsakingą, pilietišką asmenybę – lyderių švietime yra (ar bent jau turėtų būti) ypač daug. Lyderystė netapati vadovavimui. Pagrindinius lyderystės ir vadovavimo mokykloje skirtumus apibūdina Kotter tokiais pavyzdžiais: vadovas planuoja organizacijos darbuotojų veiklą ir rūpinasi biudžetu, o lyderis nusako veiklos kryptį; vadovas kontroliuoja veiklos įgyvendinimą ir sprendžia problemas, o lyderis vienija; vadovas organizuoja ir valdo personalą, o lyderis motyvuoja ir įkvepia. Lyderystė suvokiama kaip reiškinys, kurio esmė – kokiu nors būdu (elgesiu, priimamais sprendimais, propaguojamomis vertybėmis, turimomis savybėmis ir kt.) daromas tobulėti skatinantis poveikis ar įtaka kitam žmogui ar jų grupei. Lyderystė nėra tik išskirtinius asmenis apibūdinantis kokybinis rodiklis. Lyderį galima atpažinti stebint net ir artimiausioje aplinkoje (mokykloje, vietos bendruomenėje, šeimoje) esančius žmones. Lyderystė pasireiškia kaip gebėjimas įgyti žmonių pasitikėjimą ir paramą siekiant organizacijos tikslų (2) arba gebėjimas įkvėpti žmones – ir savo asmeniniu pavyzdžiu, ir pasirenkant atitinkamas įtikinėjimo taktikas – savanoriškai atlikti tam tikrą veiklą (3).

Kiekviena pasaulio valstybė turi lyderį. Juo būna tai karalius, tai prezidentas, tai kitas aukštas pareigas einantis pareigūnas. Bet ar visi tie lyderiai, tos valstybių galvos atitinka visas lyderiui keliamas savybes? Ar jiems priklauso mūsų pasaulis?Teigti, kad pasaulis priklauso tiems, kurie moka vadovauti, negalima. Lyderiai yra niekas be savo ištikimos komandos. Lyderis, netekęs komandos, gali vadovauti nebent savo lėlių teatrui. Žmonės juo nebetiki, komandos nebeišeina suburti, tada taikomasi į silpnuosius visuomenės sluoksnius ir užsiimama populizmu. Prie to priveda išdidumas, valdžios siekis, nenoras pralaimėti, o pralaimėjus – nenoras to pripažinti. Jis nesiima juodo darbo pats. Lyderis mano, kad jis turi įsakinėti kitiems, mano, kad jo idėjas turi įgyvendinti tie juodadarbiai, tie „sraigteliai". Tai – blogo lyderio pavyzdys. Lyderis ir komanda – tai tarsi rakteliai ir automobilis. Visi stovės, nedirbs, kol nebus duotas impulsas, komanda be lyderio – niekas, lygiai taip pat ir lyderis be komandos. Pasaulis klauso lyderių, bet jiems nepriklauso. Žmonės kartais nemėgsta lyderių, girdi, būčiau pats tiek pasiekęs, bet negalėjau. Priežastys įvairiausios. Kenčia tik tie lyderiai, kuriuos jau aprašiau. Yra ir kita lyderystės pusė. Priklausantys jai lyderiai moka bendrauti, yra paslaugūs, moko ir ugdo savo komandą, myli juos kaip savo šeimos narius. Šitie lyderiai – tvarkingos visuomenės pagrindas. Jie atsižvelgia į savo komandos narių nuomonę.

Nuo neatmenamų laikų būta žmonių, apie kuriuos telkėsi ištikimi draugai, brangūs artimieji, drąsūs vyrai, pagalbos prašantieji ir kitokie žmonės. Jie buvo lyderiai. Po jų vėliavomis kovėsi narsiausi kariai, jie buvo ryškūs vilties žiburiai, šviečiantys savo tautoms. Šių iškilių asmenybių vardai virto legendomis, jų kelionės ir žygdarbiai – epais. Lyderių pasaulyje atsirasdavo tada, kai pasauliui ir žmonėms jų reikėjo labiausiai. Nors jie ir stengėsi dėl artimųjų, tautos ir tėvynės, ne visi jų sulaukė tokio dėkingumo, kokio išties buvo verti.Mano nuomone, kalbėdami apie lyderius, mes turime suvokti, kas išties yra tikras lyderis, o kas – viso labo niekingas veidmainis, prisidengiantis lyderio kauke. Manau, kad tikram lyderiui svarbiausia yra dvasingumas, nes iš dvasingumo gimsta svarbiausios lyderio savybės: narsa, išmintis, meilė tėvynei ir artimiesiems, rūpinimasis savo tautos žmonėmis, kilnumas, patriotizmas. Juk jei kitiems vadovaujantis žmogus nebus dvasingas, jis gali tapti užkariautoju, tironu, o galų gale ir tautos gėda. O tokių žmonių istorijos puslapiuose – ne vienas. Tokie buvo Stalinas, Hitleris, Musolinis. Nors jie ir valdė didžiules valstybes, nors nuo jų priklausė milijonų žmonių likimas, nelaikau jų lyderiais, nes jų viešpatystė gimė iš pralieto nekaltų žmonių kraujo, savo tautos išdavystės.

Profesorius Colinas Turneris verslo sėkmės paslapčių moko didžiausių Europos bendrovių vadovus ir Arabijos šeichus, rašo knygas (iki šiol parašė 15 knygų, jos išverstos į 30 kalbų) ir yra laikomas pažangiausiu Europoje verslo sėkmės profesionalu. Žurnalo „Time" pavadintas verslo autoritetu, specialistas Lietuvoje yra itin retas svečias. Šį kartą apsilankęs „Baltic Management Institute" kvietimu, p. Turneris skyrė laiko „Verslo klasei" – kalbėsime apie tokius kaip jis – verslius – lyderius ir jų sėkmės priežastis.Škotijoje gimęs ir šiuo metu Monake gyvenantis profesorius prisimena stipriųjų savo savybių ieškojęs nuo pat paauglystės. Dešimtyje mokyklų mokęsis ir gana anksti tikro gyvenimo skonį išbandyti nusprendęs p. Turneris pirmąjį darbą atsimena puikiai – jis tiesė greitkelius ir vylėsi, kad gyvenime turi būti kas nors geresnio. „Nusprendžiau planuoti savo gyvenimą. Mąsčiau: jei galiu susidaryti pirkinių sąrašą, kodėl nesusirašius dalykų, kuriuos norėčiau pasiekti savo gyvenime, ir ėmiausi planus įgyvendinti. Vienu metu dirbau keliuose darbuose, kol įstengiau nusipirkti nekilnojamojo turto, – prisimena p. Turneris. – Taip kukliai pradėjęs ir neišvengdamas klaidų per 5 metus vis dėlto sugebėjau įkurti bendrovę, ją pardaviau visai neseniai." Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nusprendęs atsikvėpti nuo verslo praktikos, p. Turneris susidomėjo teorija. Anot jo, net nespėjęs susivokti vieną po kitos ėmė rašyti knygas.

Įdomu stebėti, kaip per kiekvienus rinkimus į politikos padangę iškopę naujokai pavergia rinkėjų širdis. Ironiška, tačiau tauta greitai nusigręžia nuo jų, jie praranda netikėtai įgytą viltingą pasitikėjimą ir po kurio laiko rinkėjai jau skundžiasi, kokia bloga valdžia išrinkta. Ir dar ironiškiau, kad tie, kurie garsiausiai piktinasi esama situacija, per ateinančius rinkimus vėl lenkia galvas prieš naujai susikūrusią partiją ar kandidatą, kurio iki tol niekas politinėje viešumoje nematė ir negirdėjo. Į valdžią bandantys eiti ir einantys žmonės dažniausiai neturi net minimalios politinės praktikos, nėra dirbę ne tik kad politinėse, bet ir visuomeninėse organizacijose. Todėl nenuostabu, kad jų politinis debiutas dažnai patiria fiasko. Priežastis paprasta – per tuos dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų taip ir nesusikūrė gera politinė mokykla, kuri ugdytų lyderius. Kas yra lyderis, kokias savybes jis turi būti išsiugdęs? Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus ir žinosime, ar ir kitą Prezidentą rinksime be konkurencijos. Yra daug būdų lyderiauti ir kiekviena charizmatinė asmenybė, kuri buvo kurios nors šalies aukščiausioje valdžioje, gebėjo valdyti bent vieną iš jų. Franklinas Ruzveltas, 32-asis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas, patraukdavo piliečius savo jaudinančiomis kalbomis, kurios minias žmonių priversdavo eiti paskui jį.

Žodį „lyderis" girdime itin dažnai. Dažniausiai jiems priskiriame išskirtinius būdo bruožus, retai pasitaikančias, kone antgamtiškas, savybes. Vis dėlto tai nėra visiškai teisinga. Lyderystė – gerokai dažnesnis ir universalesnis veiksnys nei paprastai manoma. Imkime ir pažvelkime (nors ir labai apibendrintai) į keletą nuomonių apie lyderystę.Itin sunku pateikti vienareikšmišką lyderystės apibrėžimą. Vis dėlto daugelis socialinės psichologijos teorijų laiko lyderystę sąveikų tarp grupės narių šalutiniu produktu. Kai nariai dirba drauge siekdami grupės tikslų, jie pradeda suvokti savo, lyderio ar sekėjo, statusą grupėje. Sekant šiuo požiūriu, lyderystė yra priskiriama individui pagal jo įtaką grupėje, organizacijoje ar tokiame darinyje, kaip valstybė. Lyderystė yra procesas, kurio metu vienas asmuo daro įtaką žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas. Kartu pabrėžtina, kad nevertėtų lyderio laikyti vieninteliu aktyviu veikėju: lyderis daro poveikį sekėjams, o šie veikia lyderį, tad lyderystė nėra tiesinis ir vienakryptis įvykis, o sąveika. Lyderiui taip pat būdingi įkvėpimas, aistra, emocijos. Literatūroje pateikiami įvairūs požiūriai į lyderystę. Būdingųjų bruožų modelis nagrinėja įgimtas savybes, kurias turi tik išskirtinės asmenybės, kitaip tariant, lyderiu gimstama, nors skirtingos situacijos gali reikalauti skirtingų savybių. Tai gali būti tokios savybės, kaip neišsenkanti energija, sugebėjimas įtikinti, aiškiaregio intuicija.

Sveikoje kompanijoje nėra atotrūkio tarp to, kas kalbama garsiai, ir to, kuo nuoširdžiai tikima. Vertybės plaukia iš lyderio ir įsikūnija tame, ką kasdien daro organizacija. J. Collinsas pastebėjo, kad sėkmingų kompanijų lyderiai visiškai atvirai reiškia savo įsitikinimus ir pageidavimus. Jie nevengia parodyti, jog tiki vertybėmis, kurias pasirinko, ir daro tai gana emocionaliai. Nepakanka atvirai kalbėti – veikti dera lygiai taip pat. Kiekvienas sprendimas ir bet koks veiksmas turi atitikti jūsų filosofiją ir būti jūsų vertybių išraiška praktikoje. Viskas, ką jūs darote, veikia jūsų darbuotojus. Jūs esate pavyzdys kultūros, kurią siekiate sukurti. Patvirtinkite žodžius veiksmais. Žinoma, nėra tokių lyderių, kurie 100 proc. atitiktų savo pačių idealus, tačiau kai kurie iš jų neįvykdo nė ketvirčio to, ką kalba. Kai kalbos tampa nenuoširdžia retorika, neįmanoma sukurti stiprios organizacijos. George‘as Marshallas yra pastebėjęs, kad svarbiausias vadovo talentas yra gebėjimas priimti sprendimus. Gebėjimas rasti sprendimą net tada, kai trūksta informacijos (o visos informacijos niekas niekada nevaldo), yra svarbiausias lyderio bruožas ir esminis gerai funkcionuojančios komandos požymis. Žmogus niekada nedisponuoja visais faktais ir duomenimis, kurie leistų neutralizuoti visą riziką. Maža to, bet kokios situacijos analizė visada priklauso nuo kažkieno prielaidų. Du žmonės gali apmąstyti tuos pačius faktus ir padaryti absoliučiai skirtingas išvadas. Kodėl?

Lyderystė – tai ne tik žmogaus būdo bruožas, tai jo darbinė veikla, skatinanti organizaciją keistis. Įmonės ateities vizijos kūrimas, tos vizijos įgyvendinimo siekimas, praeities analizė ir ateities tikslų nustatymas yra pagrindinė organizacijų lyderių užduotis. Galbūt Lietuvoje trumpalaikėje perspektyvoje dauguma vadovų priversti kovoti su kasdienėmis, „žemiškomis" užduotimis, tačiau būtent ilgalaikės perspektyvos užduotys yra tai, kas gali iš tiesų pakeisti organizaciją ir suteikti jai konkurencinio pranašumo. Tad ar įmanoma ir kaip išmokti lyderystės?Pirmiausiai reikia paminėti, kad lyderystė būna dviejų rūšių – kūrimo ir atlikimo lyderystė, o lyderiai - „kūrėjai" bei „atlikėjai". Atlikimo arba procesų lyderystė, paprastai kalbant, siejama su vadovavimu ir priežiūra – kasdienės veiklos planavimas, biudžeto priežiūra, pavaldinių darbo kontrolė. Kūrimo arba transformavimo lyderiai – tai filosofiškai į gyvenimą ir verslą žvelgiantys žmonės, kurių pagrindinė veikla – kurti vizijas ir strategijas, numatyti ilgalaikę įmonės kryptį ir tam reikiamus pokyčius. Nors abu šie lyderystės aspektai retai kada būdingi vienam žmogui, tačiau dauguma organizacijų šiomis dienomis tiesiog negali sau leisti samdyti tam atskirus žmones.

Kai atrodo, kad visus užsibrėžtus tikslus įgyvendinai, atsitinka staiga toks dalykas, kaip praregėjimas, nori tu to ar nenori. Kad ir kaip patogiai ir saugiai tuomet jauties, vis dėlto suvoki, jog tobulumui ribų nėra, ir kad tavo darbas tėra tik dalelė to, ko tu sieki, ir kad tai ką jau užbaigei savo planuose, pastebi tik ne daugelis – tai yra patys artimiausi žmonės. Mokyklose, universitetuose dėstomos paskaitos yra tik teorinės, o praktika įgyjama darbe. Tai kas išmokstama universitete retai pritaikoma darbuose, nes įmonėje, kurioje dirbi visko mokaisi iš naujo. Toje pačioje įmonėje dirbantys darbuotojai gali būti visiškai priešingi vienas kitam, nes jų suvokimo lygis yra skirtingas – vienas labiau pažengęs, kitas dar tik žengia ten kur kolega jau yra. Kaip R. T. Kiyosaki yra teigęs, jog jei nori pasiekti finansinę laisvę turi dažniausiai elgtis priešingai nei dauguma elgiasi. Šis sakinys turi gilią prasmę ir vien priešingu elgesiu nuo didžiosios visuomenės dalies, tikrai dar nepasieksi finansinės laisvės. Vis dėlto pavyzdžiu galime turėti vadybininkus. Visi jie yra išsiskiriantys vienas nuo kitų ir turintys unikalių įgūdžių, tačiau galutinis rezultatas tas pats – geras veiksmų planas, o jį lemia nuoseklus darbas, todėl galima teigti, kad ir kokie būtų skirtingų bruožų turintys vadybininkai – jų galutinis rezultatas tas pats.

Gilindamasis į lyderystės temą, nusprendžiau pasižiūrėti kokie mitai yra susiję su lyderio savybėmis. Tai, ką radau, mane nustebino. Mitų yra begalės, kaip ir straipsnių apie juos. Labiausiai man patiko tokie kaip: „Lyderiai neturi baimės jausmo“ arba „Lyderių priimti sprendimai yra visada teisingi“. Nejaugi kažkas tikrai tuo tiki, kad sukuria tokius mitus? Radau daug ir besikartojančių mitų, todėl apie juos ir pašnekėsiu: 1. Lyderiais gimstama. Vienas populiariausių ir dažniausiai girdimų pasiteisinimų, kodėl vienas ar kitas žmogus negali tapti lyderiu. Tačiau aš palaikau kitą pusę autorių, teigiančių, kad lyderystė, kaip ir bet koks kitas įgūdis, yra išugdoma. Viskas prasideda nuo patirties įgijimo, kartu su patirtimi ateina pasitikėjimas savimi, o pasitikint savimi, galima daryti įtaką žmonėms. Nėra nieko stebuklingo. Kiekvienas gali tapti lyderiu, jei to panorės. Tereikia aiškiai suvokti ,kokių gi įgūdžių reikia lyderiui, pasižiūrėti, ko trūksta ir imtis juos lavinti. 2. Lyderiai yra charizmatiški. Taip, charizma labai padeda lyderiui daryti įtaką, perteikti savo idėjas žmonėms, megzti gerus santykius ir būti populiariu, bet tai tikrai nėra būtinas dalykas. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai daug tikrų verslo ir kitų sričių lyderių, kurie ramiai apsieina be charizmos ir vis tiek pasiekia savo tikslus. Be charizmos irgi galima būti puikiu lyderiu ir įkvėpti žmones, nes, mano nuomone, didžiausią ir ilgalaikį įkvėpimą suteikia darbai, ne žodžiai.