Bendravimas

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

pagal
Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, - o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, - kibirais lieja ašaras, - jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti - ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, - juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis - taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Atsiprašyti reikia mokėti

pagal
Atsiprašyti reikia mokėti
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas "atsiprašau". Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Atleidimo galia

pagal
Atleidimo galia
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas - tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Atleidimo svarba šeimoje

pagal
Atleidimo svarba šeimoje
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, - galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo...

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

pagal
Atleidimo svarba mūsų gyvenime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis - arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu - tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė", - patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

pagal
Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau - nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti"), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų - marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį' ir bejėgį", - moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina - ne tavo problema: „logiška" tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

pagal
resentment, argument, reconciliation
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles - nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, - mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas - tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

Apie lietuvių tapatybę ir moterų ištikimybę vyrams

pagal
Apie lietuvių tapatybę ir moterų ištikimybę vyrams
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tradicinis lietuvaitės įvaizdis - tai geltonkasė, pasidabinusi karoliais mergina. Skirtingai nei kitus istorinius stereotipus, šį labai lengvai galime datuoti. Viskas prasidėjo nuo vieno eilėraščio. „Su savo darbo marškiniais dėvėjo/ trumpą rainuotą sijoną turėjo/ ant geltų kasų rūtų vainikelį/ ant balto kaklo gintaro šilelį" - šis Silvestro Valiūno eilėraštis, parašytas XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, suformavo tradicinį lietuvaitės vaizdinį. „Iš tiesų XIX a. pab.- XX a. pr. niekas nežinojo nei S. Valiūno, nei kad tai yra autorinis eilėraštis, bet beveik kiekviena lietuvė tą pasakojimą apie Birutės ir Kęstučio meilę, vestuves ir kad tai yra ta šeima, kuri pagimdė Vytautą, žinojo ir giedojo", - pasakoja literatūrologas Paulius Subačius. Tiesa, šis įvaizdis tiko tik iš dalies - trumpas sijonas ir baltas kaklas per daug erotiškai skamba. O juk dorumas irgi yra vienas iš tradicinių lietuvaičių bruožų. „Kadangi sijonas trumpas, netinka etine prasme, baltas kaklas - per daug erotiška, todėl lieka rūtų vainikėlis, gintaro karoliai, geltoni plaukai, tautiniai rūbai ir mėlynos akys, nors, žinoma, ne daugiau kaip pusė lietuvaičių yra mėlynakės", - tikina literatūrologas. Nuomonės apie lietuvaičių dorovę išsiskirdavo. Vieni teigė, kad lietuvaitės labai dorybingos ir saugo savo skaistybę, kiti teigė priešingai - šiuose reikaluose jos buvo daug laisvesnės nei tuometinėje Europoje. Lenkai apie mus rašė eilėraščius, kuriuose apsakomi lietuvių moterų vargai.

Tabletė, gydanti neištikimus partnerius. Tai įmanoma?

pagal
Jealous Suspicious Mad Wife Arguing With Obsessed Husband Holding Phone Texting Cheating Cellphone Distrustful
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasirodo, jog neištikimybė, kaip akių spalva ar nosies forma, yra paveldima ir užkoduota žmonių genuose. Tačiau mokslininkai suteikia vilties: jau atrasta medžiaga, kurios pagrindu greitai bus sukurtos tabletės, stabdančios neištikimybę. Sutuoktinių ar partnerių norą „eiti į kairę" sąlygoja keli veiksniai: anksčiau minėti genai, instinktai, psichologija bei chemija, kurią galima valdyti ir užkirsti kelią būti neištikimiems. Chemikai atrado medžiagą, kuri sukelia pasibjaurėjimą kitais priešingos lyties asmenimis ir skatina stiprų prisirišimo jausmą tik vienam partneriui, rašo mail.ru. Dar anksčiau buvo iškelta hipotezė, jog viena iš pagrindinių neištikimybės priežasčių gali būti tam tikros cheminės medžiagos. Mokslininkai prieš septynerius metus pradėjo ieškoti to, kas galėtų sustabdyti neištikimus partnerius. Visi bandymai, žinoma, buvo atliekami su pelėmis. Tyrėjai pasirinko dvi pelių grupes - pievines laukinukes ir stepių graužikus. Pirmosios grupės pelių patinėliai pasižymi gan audringu gyvenimo būdu ir „laksto" į kairę taip dažnai, kaip tik gali. Įdomu tai, jog stepiniai graužikai pasižymi ištikimybe ir šventai iki pat mirties būna su savo išrinktąja pele. Tai ir sužavėjo mokslininkus, kurie daugelį metų aiškinosi, kodėl vienos pelės yra neištikimos, o kitos net nežiūri kitų pelių pusėn. Taip po ilgų metų tyrimų, atrodo, pagaliau paaiškėjo, kas skatina ir kas stabdo neištikimybę. Pasirodo, jog vieno geno aktyvumas lemia žmogaus socialinį bei seksualinį elgesio modelį.

Ištikimo vyro išpažintis: kodėl aš visą gyvenimą neišdaviau žmonos?

pagal
love, couple, romance
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš noriu atskleisti jums paslaptį. Tai yra tai, kuo aš labai didžiuojuosi, ir tuo pačiu tai, ko aš gėdijuosi. Tai yra tai, ką reiškia būti vyru ir tokiu nebūti. Tai apibūdina, kas aš esu ir kas nesu. Tai dichotomija, kurią net man sunku suprasti. Mano paslaptis yra beveik ketvirčio amžiaus senumo - aš visada buvau ištikimas. Nors geidžiau daugelio moterų, niekada nei su viena iš jų nemiegojau, niekada nebučiavau nei vienų bučinio ištroškusių lūpų. Aš pasiturintis. Aš geros fizinės formos. Aš gražiai rengiuosi ir ne, aš nesu bjaurus. Taip, aš turėjau progų, bet...Aš niekada neapgaudinėjau. Ir niekada apie tai neprisipažinau, na, todėl, kad vyrai paprastai apie tai neprisipažįsta. Nepaisant to, kaip mes norėtumėm, kad jūs galvotumėte, kokie mes tapome jautrūs, mūsų broliška klika pagrįsta bravada ir varžymusi dėl pripažinimo. Tą pačia minutę, kai mes prisipažįstame nebesivaikantys sijonų, atsiribojantys nuo mūsų prigimtinio poreikio persekioti, mūsų goriliškos krūtinės ima mažėti. Tai gali skambėti ne ypač protingai, bet taip jau yra, bent jau mano pasaulyje. Taigi, ar aš kada nors nukrypau į šalį? Vieną kartą mano kolega man pasakė: "Jei ruošiesi apgaudinėti, daryk tai su tobulu 10, nes, kai tave pagaus apgaudinėjantį - o kada nors vis tiek pagaus - žvelgdamas atgal į praeitį, nesigailėsi." Aš visada maniau, kad tai geras patarimas. Be to, aš niekada nesutikau tobulo 10, kuri būtų susidomėjusi manimi.

Meilė

pagal
Meilė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.

Ar meilė svarbesnė už išskaičiavimus?

pagal
Ar meilė svarbesnė už išskaičiavimus?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir TV, kalba apie jausmų pergalę prieš merkantilinius išskaičiavimus. Istorijų siužetas vis toks pats: mergina verčiama rinktis bjauraus būdo, turtingą senį, o svajoja apie gražų, drąsų ir kilnų vaikiną. Galiausiai įsimylėjusieji įveikia niekšingas intrigas, laimingi žvelgia vienas kitam į akis ir kaip papildomą prizą gauna… pinigų (paaiškėja, kad vargšas muzikantas yra vienturtis milijonieriaus sūnus arba netikėtai, bet tikrai pačiu laiku, radęs lobį ar aukso gyslą). Tokių istorijų autoriai kartais jas baigia tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus”. Tačiau šio rojaus niekada nebando aprašyti. Pastarąjį siužetą ypač mėgsta ne pačių turtingiausių šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos ir pan.) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvarą ar brangaus tėvelio palikimą - banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas suklesti. Romantiškos istorijos tuo ir patrauklios, kad pasakoja apie išskirtinius jausmus. Realybėje pasirinkimo kriterijai daug praktiškesni. Miuncheno pažinčių agentūra „Pretty Women” siūlė savo klientėms atitinkančių jų pageidavimus vyrų aprašus. Taigi kiekviena gaudavo sąrašą vyriškių, kurie įsitekdavo į jos pageidavimų rėmus. Galimo pretendento į draugus amžius, ūgis, išsilavinimas, interesai atitiko norus. Kaip pasirinkti iš gausybės tarsi vienodų vyriškių aprašų?