Bendravimas

Manoma, kad santuoka, kai tarp partnerių yra didelis amžiaus skirtumas, — neilgaamžė. Vienų nuomone, didelis metų skirtumas tarp sekso partnerių pavojingas sveikatai, kitų — geriausia atjaunėjimo priemonė. Kurie iš jų teisūs? Tai suprato dar senovės romėnai, kuriems kontaktai tarp žilstelėjusių senolių ir jaunų gražuolių buvo savaime suprantami. Net pagyvenusiems pacientams gydytojai patardavo mylėtis su jaunomis merginomis, nes manyta, kad senstantis dėdulė, perėmęs partnerės energiją, gali pajaunėti dešimčia metų. Ir iš tiesų vyrai jaunėjo tiesiog akyse. Netrukus „seksoterapijos seansai“ tapo neatsiejama senių gyvenimo dalimi: jie laikydavo jaunų merginų haremus, be to, ypač vertino nekaltas mergaites, kurių „gydomoji energija“ buvo ypač veiksminga. Pagyvenusios damos taip pat neatsiliko nuo vyrų: jos jaunystės eliksyro sėmėsi iš jaunuolių. Nors visuomenė smerkė nedorus seksualinius ryšius, turtingos damos ir toliau naudojosi jaunuolių paslaugomis, o subrendę vyrai — mergaičių. Skirtingo amžiaus santuokų, kur vienas iš partnerių kitam tinka į tėvus arba motinas, pasitaiko ir šiais laikais. Žmonių neglumina nei apkalbos, nei medikų perspėjimai, kad santuoka, kur vyras gerokai vyresnis už žmoną, turi daug rizikos faktorių. Juk dažnas mano: jeigu šiandien sekasi puikiai, kam galvoti apie liūdną ateitį? Subrendęs vyras ir jauna mergina — populiariausias skirtingo amžiaus sąjungos variantas. Tai, kaip sakoma, žanro klasika.

Ar poros laimei turi įtakos amžiaus skirtumas? Neretai manoma, kad moteris turėtų būti bent 2 ar 5 metais jaunesnė. Tačiau yra daugybė porų, kurios neatitinka šios normos. Vis dažniau sutinkamos poros, kuriose moteris bent keliais metais vyresnė už vyrą. Kada metų skirtumas yra žalingas? Tuomet kai vieną iš partnerių praeiviai palaiko tėvu (mama), o kitą dukra (sūnumi)? Psichologų išvados apie metų skirtumo įtaką poros suderinamumui. Bendraamžiai. Ši pora gyvena ramų, monotonišką gyvenimą, nė vienas iš jų nesiekia jokių permainų.
Santuoka gali būti laiminga, jei abu sutuoktiniai vertina ramybę. Neretai tokie partneriai vienas kitą pažįsta nuo mokyklos laikų, kartu užauga, vienas kitą formuoja.
Grėsmė – nuobodulys, aistros trūkumas. Vienam iš partnerių gali pabosti pastovumas, kasdienybė. 1 metai. Šią porą sieja romantiška ir aistringa meilė, kuri vėliau gali peraugti į tvirtą draugystę ir partnerystę. Abu partneriai sugeba puikiai spręsti visas kasdienines problemas. Tokia santuoka retai išyra, dažniausiai tęsiasi visą gyvenimą. Ši pora dažniausiai turi nemažiau kaip du vaikus ir puikiai sutaria dėl jų auklėjimo būdo. Valdžia dažniausiai žmonos rankose. Grėsmė – pasibaigus audringam periodui vienam iš partnerių gali pabosti monotonija, tačiau kartu jie gali rasti išeitį, kaip paįvairinti buitį. 2 metai. Šią porą sieja ypatinga romantika, būdinga poetams ir menininkams. Jie gali vienas kitą be galo garbinti, tačiau vėliau gali praeiti toks susižavėjimas.

Vyro ir žmonos amžiaus skirtumas nulemia tarpusavio santykių vystymąsi. Ne veltui psichologai mėgsta pabrėžti: „Pasakykite, koks tarp jūsų amžiaus skirtumas ir mes papasakosime, kaip jūs gyvenate…“ Jei vyras ir žmona yra beveik vienodo amžiaus, jiems lengviau ir paprasčiau. Čia viskas aišku: bendri interesai, draugai ir pramogos. Kartais ir tėvams ramiau, tarkim, juk dukra išteka už buvusio klasės draugo! Bet ši sąjunga turi šiokių tokių minusų. Jis nepasakoja „savojo laikmečio istorijų“, nenustebina gyvenimiška patirtimi ir pan. Vyrai subręsta vėliau, todėl ir atsiranda prieštaravimai tarp partnerių: ji nori ištekėti, o jis dar ne; jai laikas gimdyti, o jis neskuba tapti tėvu; ji nori susitvarkyti buitį, o jį bendras gyvenimas baugina. Sulaukę keturiasdešimties, vyrai dažnai palieka savo bendraamžes žmonas dėl kitos moters. Nedidelis amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių – 6-7 metai – daugeliui atrodo idealus. Vyrai pasiveja moteris ir išnyksta tas psichologinis skirtumas, kuris kartais trukdo bendraamžių poroms. Su vyresniu partneriu moteriai lengva: jis išmintingesnis, turi daugiau gyvenimiškos patirties, galantiškas, už jo, kaip už akmeninės sienos. Vienu žodžiu – jis tikras vyras. Moterys dažniau linkusios pasirinkti vyresnius vyrus. Tokio elgesio priežastys gana įvairios. Galbūt mergaitė anksti neteko tėvo ar apskritai neranda bendros kalbos su savo bendraamžėmis. Iš kitos pusės, šalia vyresnio vyro moteris atrodo jauniau.

Vienareikšmiškai ne! O kur tada problema? Susirandi vyresnį vaikiną, o draugės klausia: „Jėzau, o tu žinai, kiek jam metų?“. „Žinau, ir ką?“ Ogi nieko… Galėtumėm pesimistiškai paistyti apie visuomenės moralę, tradicijas, bet kam vargti? Savaime suprantama, jog bėgant metams amžiaus skirtumas juntamas mažiau. Juk natūralu: viena yra, kai bendrauja 8 ir 18 metų žmonės, o visai kas kita – tarkim 45 ir 55 metų. Tas pats ir kalbant apie romantiškus jausmus. Aplinkiniams atrodo, jog paaugliai, susiradę vyresnį partnerį, dėl kažkokių priežasčių tampa tam tikra prasme neįgalūs. Aišku, žmogus kiekvieną dieną tobulėja, tampa sumanesnis, gudresnis, tad natūralu, jog vyresnis partneris tėvų yra laikomas išnaudotoju, apgaviku. Bet, žinoma, ne dėl to, kad jis toks yra, o tik dėl to, jog visuomenėje vyresni laikomi pranašesniais. Dažniausiai prieš santykius su vyresniu partneriu labiausiai „šiaušiasi“ tėvai. Jų vaikas, nesvarbu, kiek jam būtų metų, visada išliks jiems vaiku – tuo, kurį reikia prižiūrėti, saugoti, globoti. Jei 18-metė mergina draugauja su 29 metų vaikinu, tėvai bijo, jog jų mažoji princesė, „suviliota ir apsukta apie pirštą“, gali pradėti gyventi lytinį gyvenimą (kažkodėl daugeliui tėvų atrodo, kad jų vaikai apie seksą sužino, sulaukę 21-erių), jog vyresnio partnerio ji gali būti apgauta, įskaudinta. Kodėl jie „šiaušiasi“? Gal mano, kad jie buvo blogi tėvai ir jų vaikui trūksta tėviškos/motiniškos šilumos?