Archeologija

Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X - XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas. X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. - XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.

Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keleta kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos - Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos. Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma - pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma.

Gali pasirodyti, kad vikingų laikais Palangoje gyvenimas virte virė - juk jau rastos bent keturios vienu laiku gyvavusios gyvenvietės. Pamėginkime nustatyti, kiek gyventojų būta Palangoje apie 950 metus. Tiksliausiai tai įmanoma turint pilnai ištirtus kapinynus su žinomu visų mirusiųjų amžiumi ir lytimi. Palangoje taip nėra - VIII - XIII a. kapinynas yra apnaikintas ir ne iki galo iškasinėtas, VIII - X a. kapuose kaulai visai sunykę, o nuo X a. mirusieji buvo deginami. Kapų skaičiai, kuriuos žinome yra “sumažinti”. Šiuo metu X a. yra skiriami 136 kapai. Plinkaigalio V - VI a. kapinyno medžiaga remiantis populiacijos dydis buvo tiksliai apskaičiuotas, ten per vieną šimtmetį buvo palaidota apie 180 žmonių ir tai atitiko 40 - 60 žmonių, arba 5-8 šeimų gyvenvietę. Taip skaičiuojan, turint omenyje nepilnai ištirtus kapus, išeitų, kad Palangos pietinėje gyvenvietėje apie 950 metus irgi gyveno tik 40-60 žmonių. Skaičiuoti pagal pastatus rastus pietinėje gyvenvietėje nepatikima, nes ji dar mažai kasinėta. Jos plotas yra apie 7 ha, jei vidurys buvo beveik tuščias, tai apstatytas plotas galėjo sudaryti apie 5 ha.

Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai - Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai - Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia, matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė. Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią.

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius. Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos - ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa...

Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę. VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti, ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą. X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Žalvario amžiui (XVI - VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai - jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs - akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago. Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I - IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje.

Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės - administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai. Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. - X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos.

Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. - vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 - 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui - tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

Palangos kapinyne rasti daiktai parodo, kaip aprengti IX - XIII amžiais buvo laidojami palangiškiai. Reikia manyti, kad panašiai, tik ne taip puošniai, buvo rengiamasi ir kasdien. Per kelis šimtmečius papuošalai gerokai pasikeitė, tačiau rūbai matyti, ilgai išliko tokie pat arba labai panašūs. Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukėsarba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukais. Mergaitės nuometo nenešiojo,- jų plaukus prilaikydavo apgalviai iš žalvario plokštelių ir įvijėlių, gal ir odinio dirželio, puošto sidabru dengtais žalvariniais kūgeliais, pavidalo. Palangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu. Nėra žinoma kokie buvę moterų sijonai - dalis vilnonio raštuoto audinio kapuose gali būti arba sijonų, arba ilgų skepetų liekanos.