| |

Galvojau, galvojau ir sugalvojau optimalią JAV energetinės krizės strategiją

Pagrindu laikome sekančias ne vieną kartą skambėjusias tezes: 1) JAV vienintelis kelias – hiperinfliacinė terapija. Spausdinimo staklių paleidimas iššauks staigų išorinį ekonomikos šoko eksportą, ir tai bus pirmas globalaus pasaulio istorijoje išorinės ekonomikos agresijos pavyzdys. 2) Paraleliai, truputį anksčiau ar truputį vėliau, JAV būtina išprovokuoti globalaus charakterio energetinę krizę, kuri iššauks dalinį ar visišką pagrindinių šalių – konkurenčių ekonomikų paralyžių. Pirmiausiai ES, Indijos, Japonijos, kurios praktiškai neturi savų naftos gavybos įmonių ir labai priklauso nuo naftos ir dujų importo. 3) Energetinės krizės atspirties tašku turėtų būti teraktas arba teraktų serija, siaubinga savo mastais, įvairiose pasaulio vietose. Tai galėtų būti branduolinis sprogimas stambaus JAV miesto centre, arba teraktas viename iš Europos kultūros centrų turistų vasaros antplūdžio laikotarpiu, galima ir dar ką nors pamėginti susprogdinti galų gale. Rastas branduolinio sprogimo duobėje musulmonų teroristo pasas nurodys kelią į atpildą. Atpirkimo ožiais bus įvardintos Persijos įlankos šalys ( greičiausiai Saudo Arabija, o vėliau ir Iranas). 6-asis JAV laivynas blokuos Ormuzo sąsiaurį ir visą angliavandenilio tiekimą per jį. Palaikant Izraeliui ir, galimas dalykas, afganų smogiamosioms grupuotėms, prasidės sausumos operacijos prieš „prakeiktuosius teroristus”. 4) Branduolinio ginklo panaudojimo pradžia bus konfliktas tarp Indijos ir musulmoniškojo Pakistano.

| |

Jums nepatinka ,,ruskių“ įžvalgos? Tai, man atrodo, kad į temą įdomiai parašė ir amerikietis

Kris Chedžes – buvęs laikraščio „Niujork taims” asmeninis užsienio korespondentas, aukščiausio JAV žurnalistų apdovanojimo laureatas. Paskutinioji jo knyga vadinasi „Antraeilis nuostolis: Amerikos karas prieš Irako piliečius”. Neseniai Chedžes bendravo su Pietų Karolinos studentais. Mes sutrumpintai pateikiame jo samprotavimus apie savo šalies likimą. “Aš gyvenau šalyje, kuri vadinosi Amerika. Ji nebuvo ideali, bet ji buvo šalis, kurią aš mylėjau ir kurią gerbiau. Ji mokėjo darbininkams atlyginimus, kurių pavydėjo visame pasaulyje. Ji garantavo- profsąjungų, darbininkų klasės ir demokratinių partijų ir spaudos dėka- sveikatos apsaugos sistemą ir pensijas. Ji siūlė gerą nemokamą išsilavinimą. Ji gerbė pagrindines demokratines vertybes. Ji turėjo socialinės apsaugos programas- kad apsaugotų silpnuosius, protiškai nepilnaverčius, pagyvenusius ir vargšus. Ji turėjo vykdomosios valdžios sistemą, kuri, nežiūrint į kai kuriuos trūkumus, buvo skirta ginti savo piliečių interesams. Ir dar- buvo viltis. Šalis, kurioje aš gyvenu šiandien, irgi naudoja tuos pačius žodžius sau apibūdinti, tuos pačius patriotinius simbolius, tuos pačius nacionalinius mitus ir ikonografiją. Bet dabar išlikęs tik jos išorinis vaizdas. Amerika, mano gimtoji šalis, kuri mane sukūrė, mano tėvo šalis, mano tėvo tėvo šalis ir jo tėvo tėvo šalis tapo neatpažįstamai silpna. „Valdomojo sutikimas” virto tik tuščia fraze. Mūsų politologijos vadovėliai paseno.

| |

Pasaulinės sisteminės krizės 5-osios fazės pradžia: globaliųjų geopolitinių kataklizmų fazės

2006 metų vasario mėnesį LEAP/E2020 komanda ( Europos politinių prognozių laboratorija/Europa-2020 ) manė, kad globaliąją struktūrinę krizę sudarys 4 pagrindiniai struktūriniai etapai: krizės pradžia (arba paleidimas), jos greitėjimas, šokas ir atomazga. Toks modelis leido mums teisingai prognozuoti įvykius iki šio laiko. Bet dabar mūsų grupė padarė išvadą, kad dėl pasaulio lyderių nesugebėjimo teisingai vertinti besivystančios krizės mastus (kas akivaizdu, stebint jų pastangas taisyti pasekmes vietoj priežasčių ), globalioji sisteminė krizė ketvirtajame 2009 metų ketvirtyje peraugs į penktąją fazę – globaliųjų geopolitinių permainų fazę. LEAP/E2020 manymu, šią naują krizės fazę sąlygos 2 pagrindiniai lygiagrečiai besivystantys procesai: A. Du pagrindiniai procesai: 1. Finansinės bazės ( dolerio ir skolinių įsipareigojimų ) visame pasaulyje išnykimas. 2. Stambiųjų pasaulio lošėjų ir blokų interesų fragmentavimas. B. Dvi lygiagrečios įvykių sekos: 1. Greitas šiandieninės tarptautinės sistemos žlugimas. 2. Strateginės stambiųjų pasaulio lošėjų dislokacijos. Mes tikėjomės, kad atomazgos fazė suteiks pasaulio lyderiams teisingą galimybę išvesti pasaulinę sistemą, susiklosčiusią nuo Antrojo Pasaulinio Karo laikų, iš kolapso. Deja, šiame etape ilgiau nebeįmanoma išlaikyti optimizmo šiuo klausimu (1).

| |

Europos turtas pusvelčiui atiteks jankiams, o Rusijoje iš tikrųjų gimsta regioninė rezervinė valiuta

Yra dar keletas minčių kuriais norėčiau pasidalinti. Kadangi bus kalbama apie visų lietuvių širdžiai mielą Rusiją EU ir JAV kontekste, prašyčiau iš karto akmenimis neužmetinėti, o pasistengti be emocijų paanalizuoti galimą valiutinę šio regiono ateitį. Taigi – kokie esminiai monetariniai pokyčiai įvyko Rusijoje per paskutinį pusmetį? Rusija panaudojo pusė esamų valiutinių rezervų bėgančiųjų kapitalų dengimui, devalvavo rublį, konvertavo didžiąją dalį valiutinių kreditų į rublinius ir atsisakė “currency board”. Tai yra ypač svarbu. Tai pirmas rimtas žingsnis į finansinę nepriklausomybę nuo Vakarų finansinio modelio. Per paskutinius pora mėnesių Rusijos CB nedalyvauja valiutinėse intervencijose. T.y. jis nebedaro to – ką daro Lietuvos ar kitos valstybės su valiutos valdybos modelių CB – jis nebeemituoja į apyvartą rublius priklausomai nuo valiutinių pajamų. Visos valiutinės šalies pajamos yra sanuojamos per Vnešekonombanką. Tolimesnis žingsnis, kuris tiesiog prašosi – tai valiutos atsargu dalinė arba visiška likvidacija. T.y. greitu metu Rusijos CB jau nebereikės valiutinių rezervų (kurie dabar sudaro ~300mlrd.USD), nes visi atsiskaitymai, bei kreditavimas per valstybinius bankus yra perorientuojami į rublius, kaip ir atsiskaitymai su artimiausiais partneriais. Manau jiems dar reikės kokiu metų-kitų rublinės kreditavimo sistemos subalansavimui ir ilgaialikų kreditų palūkanų normalizavimui iki priimtino lygio, tačiau – tai jie yra teisingame kelyje.

Trumpa apžvalga apie bankų atostogas, auksą, naftą ir dolerį
| |

Trumpa apžvalga apie bankų atostogas, auksą, naftą ir dolerį

Iš dviejų nepriklausomų šaltinių – The International Forecaster ir International Harry Shultz Letter – buvo gauta informacija, kad Amerikos užsienio pasiuntinybės gavo milžiniškas pinigų sumas, kad galėtų jas slapta iškeisti į vietines valiutas. Gautų lėšų pasiuntinybėms turi pakakti visiems metams. Panašūs nurodymai, stebėtojų nuomone, galimi tik laukiant dolerio devalvavimo. Bet nuomonės apie dolerio devalvavimo laipsnį ir terminus labai skirtingos. Amerikiečių brangiųjų metalų ekspertas Kal-as Gronval-as interviu, duotame radijo stočiai GoldSeek Radio papasakojo, kad JAV Federalinė rezervų sistema, privačių rangovų pagalba aktyviai vykdo aukso iš gyventojų konfiskavimą. Kaip vieną kartą išsireiškė Markas Tvenas, istorija nesikartoja, o greičiau rimuojasi. Skirtingai nuo įsakmiojo Ruzvelto konfiskavimo, dabartinis konfiskavimas vykdomas slapta ir apgaulės būdu. Pirmoji apgavystės dalis – manipuliavimas aukso kainomis. „Auksui leido pakilti iki 1000 dolerių už Trojos unciją lygio, truputėlį ten pasilaikyti, o paskui kainą numušė”, – aiškina K. Gronvalas. Toliau seka antroji apgavystės dalis. Visoje šalyje laikraščiuose atsirado skelbimai, raginantys nereikalingus juvelyrinius dirbinius ir metalo laužą keisti į kešą. „Auksas – istoriniame maksimume. Atėjo laikas parduoti nereikalingus, praradusius išvaizdą ar jums nepatinkančius žiedus, apyrankes, auskarus, kurie be reikalo guli jūsų komodose”, – reklaminės kampanijos logiką aiškina K.Gronvalas.

| |

Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.

|

Nauja mokesčių sistema stebina kvailumu

Išanalizavus Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Šemetos šiemet įvestą naują mokesčių sistemą aiškėja, kad nei premjeras, nei finansų ministras nemoka matematikos. Nesunku įrodyti, kad didinant mokesčius tų pačių rezultatų buvo galima pasiekti žymiai paprastesnėmis priemonėmis, tūkstančius kartų pigiau ir nesukeliant painiavos, kuri dabar tvyro ir tvyros visų Lietuvos įmonių buhalterijose. A. Kubiliaus Vyriausybė pareiškė dėl krizės esanti priversta didinti pridėtinės vertės (PVM) ir kitus mokesčius. Gyventojams aiškinta apie solidarumą – kai šaliai sunku, daugiau uždirbantieji turės mokėti didesnius mokesčius, o gyvenantieji vargingiausiai galės tikėtis lengvatų, mažesnių mokesčių. Dėl šios priežasties pakeistas gyventojų pajamų mokestis (GPM), įvestas painus kintamo dydžio neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), privalomojo sveikatos draudimo mokestis (PSD). Taigi A.Kubiliaus ir A. Šemetos įvesta mokesčių reforma pasiekta minimalių pokyčių. Tačiau visiškai sugriauta darbo užmokesčio skaičiavimo sistema. Nebetinka brangios kompiuterinės darbo užmokesčio skaičiavimo programos. Daug darbuotojų turinčioms įmonėms šimtus atlyginimų dabar reikia skaičiuoti kalkuliatoriumi. Tai dar ne viskas. Įvedus kintamą NPD sukurta didžiulė problema visiems, kas sirgs ir gaus nedarbingumo lapelį ar (ir) gaus kitų pajamų (uždarbiaus antroje darbovietėje, už kūrybą gaus honorarą ar sulauks ligos pašalpos, parduos brangų daiktą, išlos loterijoje ir t. t.). Tokiu atveju pilietis automatiškai tampa valstybės skolininku. Mat, ačiū A. Kubiliui ir A. Šemetai, nuo šiol NPD skaičiuojamas nuo visų mėnesio pajamų. Tad įmonės, kurioje dirbate, buhalterė pasibaigus mėnesiui apskaičiuos jūsų algą ir atskaičiuos mokesčius. Tačiau dėl gautų papildomų pajamų jūsų sumokėta mokesčių suma tampa neteisinga. Tad pasibaigus metams teks dar kartą skaičiuoti visas pajamas, nuo jų priklausantį NPD ir Mokesčių inspekcijai papildomai sumokėti mokesčius.

|

Veto

Jei pas mus būtų vadinamasis kišeninis veto (kaip JAV), gal Seimas liautųsi dešimtis įstatymų priiminėti paskutinę sesijos dieną ir iškart išeiti atostogų ar švęsti Naujųjų metų. Prezidentė vetavo įstatymo “dalį”, pagal kurią nuo rugsėjo 1-osios mažinamos paskirtos ir mokamos motinystės pašalpos. Pranešta oficialiai, bet netiksliai: vetuotos visos pataisos, net tos, dėl kurių prezidentė nepareiškė priekaištų. Pas mus nėra Amerikos kraštuose žinomo “line-item” veto, kai vetuojami atskiri įstatymo straipsniai, pvz., pavienės biudžeto išlaidų eilutės. Tiek to. Po pirmojo veto buvo antras. Ir daugiau bus. Jei Seimas ims ir atims pensijas iš dirbančių pensininkų, veto tiesiog privalės būti pareikštas, žinoma, jei šioje šalyje yra kokia nors teisė. Konstitucijoje žodžio “veto” nėra. Pagal ją Seimo priimtus įstatymus pasirašo ir oficialiai paskelbia, t.y. promulguoja, prezidentas. Bet jis (šiuo atveju ji) gali nepasirašyti įstatymo ir per dešimt dienų motyvuotai grąžinti jį Seimui pakartotinai svarstyti. Tai ir yra veto. Jis ne absoliutus, o atidedamasis: Seimas jį gali įveikti 71 balsu. Neįveikus įstatymas laikomas nepriimtu. Bet Seimas gali ir priimti prezidento pasiūlytas pataisas.

Nuspręsta iš pensininkų pensijas atimti
|

Nuspręsta iš pensininkų pensijas atimti

Lietuvos valstybė jau persekioja pensininkus. Rado už ką. Štai vienas užtarnauto poilsio išėjęs gerbiamas profesorius kaltinamas netyčiniu nusikaltimu – nuo valstybės nusukęs net 11 litų. Už tai, kad parašė straipsnį ir gavo keliasdešimt litų honoraro. “Nuostoliai” bus išskaičiuoti iš pensijos. Valstybinę pensiją gaunantys mokslininkai, publikuojantys mokslinius straipsnius, kiti valstybei nusipelnę asmenys Lietuvoje prilyginami nusikaltėliams. Mat pagal įstatymus nuo sausio pirmosios honorarų pensininkai negali gauti. Tačiau jei sugalvosi ką nors publikuoti, valstybė iš tavęs atims dalį valstybės paskirtos pensijos. Vilnietis profesorius Algimantas Grabauskas teigė suprantantis, jog valstybei trūksta pinigų. Tačiau jis sakosi buvęs šokiruotas net kelių “Sodros” laiškų, kurie jį privertė pasijusti nusikaltėliu. Pavyzdžiui, viename jam adresuotų pranešimų rašoma, jog nuspręsta “išskaityti iš Algimanto Grabausko birželio mėnesį gaunamos valstybinės mokslininko pensijos 11,61 lito valstybiniam biudžetui padarytą žalą”. Kituose laiškuose formuluotės taip pat grasinamos. “Esu, taip sakant, tikras pensininkas – nedirbu, bet publikuoju keletą straipsnių, už juos gaunu apie 50 litų per mėnesį, – paaiškino mokslininkas. – Dabar jie tapo apmokestinti. Didelių pretenzijų dėl to neturiu, bet mane tiktai žeidžia, kad esu laikomas vagimi. Žeidžia, kai teigiama, jog aš apgaudinėju valstybę.” Anot profesoriaus, nepadėjo nė skambučiai ir vizitai į “Sodrą” – niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, ką daryti, kad bent šių laiškų negautum. Ši tvarka stebino ir tuo, jog į pensiją išėjusiam žmogui raktiškai uždraudžiama dirbti už honorarą.

|

Ar tu jau susirūpinai savo pensija?

Yra dvi naujienos. Ir kaip visada – viena gera, kita bloga. Geroji yra ta, kad mes ilgiau gyvensime (statistiškai, žinoma), blogoji – nelabai aiškios perspektyvos su mūsų pensija. Socialinis draudimas yra greičiau solidarumo mokestis – kiek tą dieną yra surinkta pinigų, tiek ir gali išmokėti valstybė. O kai senės visuomenė, bus daugiau pensininkų ir mažiau tų, kurie uždirbs pinigus, vadinasi, visiems teks po mažiau. Tiesa, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo pensija tarsi ir būtų tai, ką mes uždirbome ir sutaupėme. Bet Konstitucija pinigų negamina, o su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Tad geriau jau šiandien pačiam pasirūpinti savo būsimomis pajamomis nei po dvidešimt metų nuskurusiam piktintis valdžia. O kaip tuo rūpintis? Aišku, investuojant. Šis žodis pasaulinės krizės aklivaizdoje tapo kone keiksmažodžiu. Juk tiek daug iš mūsų taip noriai prieš keletą metų investavo į pačias rizikingiausias rinkas, o šiandien graužia nagus, nes portfelių vertė sumažėjo dvigubai. Tačiau nepaisant to, vis tiek rekomenduoju paskaityti Jimo Mellono ir Alo Chalabi knygą „10 geriausių investicijų artimiausiems dešimt metų“. Pirmiausia todėl, kad dar kartą susimąstysite apie „Sodrą“. Ir ne tik apie tai, kad dabar trūksta gausybės pinigų. O apie ateitį, kada jų, labai tikėtina, trūks dar daugiau. Antra, suprasite, kad investicija į senelių namus labai apsimoka. Juk bus paklausa: kur gyvens garbūs senoliai. Beje, gal tai yra idėja ir mūsų šaliai. Juk klimatas nuosaikus, gal tik saulės per mažai, gamta graži. Kodėl negalėtume tapti pasaulio senelių namais? Na, gerai, bent jau Europos Sąjungos. Utopiška? Na, gerai, žiemą čia niekas nenorės gyventi, tačiau pusę metų seneliai gali praleisti čia, o kitą – Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Gal kaip tik čia mūsų vyriausybė turėtų investuoti, o ne renovuoti daugiabučius? Šioje knygoje įdomiausia tai, kad aptariamos tos ekonomikos šakos, kurios gali iškilti artimiausiu metu. Beje, skyrių apie investavimą į nekilnojamąjį turtą tikrai visiems siūlau perskaityti. Kada jį perskaitai, supranti, kokia lietuvius buvo apėmusi masinė psichozė dar prieš metus perkant iš eilės bet kokius būstus. Ir taip pat supranti, jog Gitanas Nausėda milijonu procentų teisus, teigdamas, jog nekilnojamasis turtas Lietuvoje pigs.