|

Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?

Šiuo metu padėtis Lietuvos darbo rinkoje analogiška esamai ekonominei situacijai – bedarbių daugėja kasdien ir ta tendencija matyt dar išliks. Valstybė kol kas dar remia netekusius darbo, tačiau neprognozuotai augant nedarbui, ima vėluoti net ir tos pašalpos, į kurias netekęs darbo asmuo turi visas teises – mokesčiai, kai jis dar dirbo, juk buvo mokami. Aišku, kad ilgai tokia situacija tęstis negalės, nes katastrofiškai prastėjant šalies ekonominiams rodikliams bei tokiais pačiais tempais augant biudžeto deficitui – pasiektume ypatingai pavojingą valstybės įsiskolinimo lygį, kuris padėtį tik dar labiau pablogintų. Todėl pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų, kad kažkaip reiktų reformuoti bedarbių rėmimą sferą. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministras užsiminė, kad galbūt reiktų premijuoti susiradusius darbą asmenis. Taip būtų sukuriamas skatinimo mechanizmas, ieškoti ir rasti darbą, kas turėtų pagerinti padėti darbo rinkoje. Tuo tarpu darbdavių atstovai netruko į tai pateikti atsakymą, kad tokiu būdu premijuoti reiktų ne susiradusius darbą asmenis, o darbdavius, kurie steigia darbo vietas. Iš tikro, skatinti verslą Lietuvoje reikia, tačiau ar tam reikėtų pajungti bedarbių rėmimui numatytas lėšas? Kita vertus, ar dabartinė bedarbių rėmimo politika yra pakankamai gera? Gal iš tikro geriau premijuoti susiradusius darbą?

|

Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža

Kiekvieną dieną vis labiau aštrėjant nedarbo problemoms, neretas netekęs darbo, paskutines viltis deda į valstybę. Jei ne į galimybę įsidarbinti, tai bent jau į šiokias tokias socialines garantijas ir bedarbio pašalpą. Būtent tokios priežastys ir paskatina praverti Darbo biržos duris. Tačiau valstybė irgi nebesugeba išlaikyti nepaliaujamai didėjančios bedarbių armijos, todėl vis dažniau pasigirsta kalbų apie bedarbių rėmimo sistemos pertvarkas, kurios esą turėtų labiau paskatinti žmones ieškotis naujo darbo, o ne tik laukti pašalpų iš valstybės. Kol tokios kalbos lieka tik kalbomis, iniciatyvos imasi pačios darbo biržos. Nesenai teko išklausyti vieną istoriją, kuri davė nemažo peno diskusijai. O ta istorija iš tikro labai paprasta. Paprasčiausiai vienam iš netekusių darbo piliečių, nesenai suėjo puse metų, nuo jo įsiregistravimo Darbo biržoje. Kaip daugelis žinote, 6 mėn. ir yra tas laiko tarpas, kurį ši valstybinė įdarbinimo įstaiga moka bedarbio pašalpą. Taigi, mūsų istorijos herojus, šių metų rugpjūtį ir gavo paskutinę išmoką iš valstybės. Nuo šiol – jis laisvas kaip paukštis ir valstybės manymu, turėjo atprasti nuo maitinimosi ir visų kitų būtinų gyvybei palaikyti dalykų. Deja, taip nenutiko, nors bedarbio pašalpa ir daugiau nebus mokama. Bet ne apie tai šįkart.

|

Darbo ieškančių daug, tačiau mokančių tai daryti – mažuma

Prispaudus ekonominiam sunkmečiui beveik visiems gyvenimas pablogėjo. Tiesa, vieniems daugiau, kitiems – gal kiek mažiau. Ypatingai sunku tapo tiems, kurie neteko darbo, o kartu su juo ir pragyvenimo šaltinio. Natūralu, kad netekus senojo darbo – reikia ieškoti naujo. Tačiau vien ieškoti – neužtenka. Reikia ir rezultato – tai yra jį rasti. O tai, šiuo metu, misija, kuri tikrai ne kiekvienam įmanoma. Ir ne tik dėl kandidatų gausos ar esamų ekonominių sąlygų. Dažnai mes visiškai nemokame ne tik pristatyti savęs, bet ir bent pradžioje parodyti, kad tikrai esame tokie, kaip apie save parašėme. Nesenai teko sudalyvauti darbuotojų atrankoje, todėl nusprendžiau pasidalinti pastebėjimais, kurie išryškėjo viso proceso metu. Kaip žinia, pirmasis kontaktas su potencialiu darbdaviu prasideda nuo gyvenimo aprašymo (ang. CV arba Curriculum Vitae). Šį dokumentą reiktų paruošti ypatingai gerai, nes būtent nuo jo priklausys kokią pirminę nuomonę apie jus susidarys darbdavys. Pirmiausia šis dokumentas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, todėl visada pasinaudokite internetu ir susiraskite tokią CV formą, pagal kurią paruošta Jūsų CV būtų išsami ir informatyvi, bet ne per ilga. Vienas geriausių variantų – savo CV paruošti pagal europass reikalavimus. Jei CV būsimasis darbdavys prašo siųsti elektroniniu paštu – galite pasinaudoti ir tam tikrų tinklalapių teikiama galimybe, išsiųsti juose susikurtą CV. Tokiu atveju darbdavys gaus elektroninį laišką su nuoroda į Jūsų CV.

|

Kiek dar Vyriausybė skriaus žemiausius socialinius sluoksnius?

Su pirmąja šių metų sekunde sutikom ne tik 2009-uosius, bet ir eilę naujovių, kurios visa jėga smogė visai Lietuvai. Trigubai apmokestintas smulkusis verslas, panašu, buvo ledkalnio viršūnė. Tačiau tas ledkalnis niekaip nesibaigia. A. Kubiliaus Vyriausybė, įgyvendindama savo taupymo politiką, didžiąją dalį to ledkalnio užverčia ant mažiausias pajamas turinčių gyventojų, nors deklaruoja visiškai priešingai. Nesenai priimti Sodros įstatymo pakeitimai, nebeleis daugeliui dirbančiųjų sirgti, nes tai būtų skaudus smūgis šeimos biudžetui. Negana to, 2009 m. balandžio 29 d. buvo parengta ir Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pataisa, pagal kurią numatoma nemokėti bedarbio pašalpos netukusiam darbo asmeniui, jeigu jis atsisako bet kokio, darbo biržos pasiūlyto darbo. Anksčiau tas pats įstatymas numatė, kad darbas turi būti pasiūlytas atitinkantis bedarbio profesinį pasirengimą ir jo sveikatos būklę. Dabar gi, pasirodo, nusprendė nebeatsižvelgti nei į bedarbio profesinį pasirengimą, nei į jo sveikatos būklę? Be kita ko, pataisa numato, kad bedarbio pašalpa bus pradėta mokėti tik po tokio laiko, už kokį laiką buvo gauta išeitinė kompensacija. Pavyzdžiui, jei darbdavio iniciatyva atleistas darbuotojas gavo išeitinę kompensaciją už 2 mėn., reiškia ir bedarbio pašalpa jam bus pradėta mokėti tik po 2 nedarbingumo mėnesių. Tiesiog negalima atsistebėti Vyriausybės išradingumu. Mokesčius kol dirbam, mokam visi, o štai kai susergi arba kai išvis netenki darbo – sukis kaip nori.

Kodėl Lenkijoje nėra krizės?
| |

Kodėl Lenkijoje nėra krizės?

Lenkija liko vienintelė valstybė Europos Sąjungoje (ES), kurioje šiais visuotinės krizės metais fiksuojamas nors ir nedidelis, bet augimas. Į klausimą, kodėl Lenkijoje mažiausiai jaučiamos ūkio krizės pasekmės bando atsakyti daug kas. Visuotinai sutinkama, kad tam yra daug priežasčių, o bulgarai netikėtai išskyrė dar vieną – lenkai moka ginti savo interesus. Bulgarai labai domisi padėtimi Lenkijoje, nes Bulgarija vis dar yra viena skurdžiausių ES šalių, o jos ūkis išgyvena milžinišką nuosmukį, panašų koks prieš daugiau kaip 10 metų buvo Lenkijoje. Geriausias įrodymas, kad lenkams gerai sekasi net per krizę – Europos Komisijos raportas apie tai, kaip vykdomas 2008 metų biudžetas. Pagal įmokas į bendrą ES katilą lenkai užima antrąją vietą ir sąraše yra iš karto po Graikijos. Tų įmokų saldo yra teigiamas ir sudaro 4,4 mlrd. eurų, o Bulgarija, kuri yra pati skurdžiausia Bendrijos šalis, įmoka tik tiek, kiek leidžia jos labai kuklios galimybės. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl Bulgarija šiuo metu murkdosi gilioje krizėje, o Lenkija – ne. (Juk stojant į ES Bulgarijos padėtis buvo geresnė nei Lenkijos tokiu pat metu, nes jai teko daugiau investicijų skaičiuojant vienam šalies gyventojui.) Atsakymo reikia ieškoti investicijų struktūroje. “Tuo metu, kai Bulgarijoje pinigai buvo tik plaunami, lenkai investavo į gamybą”, – daro išvadą Bulgarijos dienraščio “Sega” apžvalgininkas Sviatoslavas Terzijevas.

Trumpa apžvalga apie bankų atostogas, auksą, naftą ir dolerį
| |

Trumpa apžvalga apie bankų atostogas, auksą, naftą ir dolerį

Iš dviejų nepriklausomų šaltinių – The International Forecaster ir International Harry Shultz Letter – buvo gauta informacija, kad Amerikos užsienio pasiuntinybės gavo milžiniškas pinigų sumas, kad galėtų jas slapta iškeisti į vietines valiutas. Gautų lėšų pasiuntinybėms turi pakakti visiems metams. Panašūs nurodymai, stebėtojų nuomone, galimi tik laukiant dolerio devalvavimo. Bet nuomonės apie dolerio devalvavimo laipsnį ir terminus labai skirtingos. Amerikiečių brangiųjų metalų ekspertas Kal-as Gronval-as interviu, duotame radijo stočiai GoldSeek Radio papasakojo, kad JAV Federalinė rezervų sistema, privačių rangovų pagalba aktyviai vykdo aukso iš gyventojų konfiskavimą. Kaip vieną kartą išsireiškė Markas Tvenas, istorija nesikartoja, o greičiau rimuojasi. Skirtingai nuo įsakmiojo Ruzvelto konfiskavimo, dabartinis konfiskavimas vykdomas slapta ir apgaulės būdu. Pirmoji apgavystės dalis – manipuliavimas aukso kainomis. „Auksui leido pakilti iki 1000 dolerių už Trojos unciją lygio, truputėlį ten pasilaikyti, o paskui kainą numušė”, – aiškina K. Gronvalas. Toliau seka antroji apgavystės dalis. Visoje šalyje laikraščiuose atsirado skelbimai, raginantys nereikalingus juvelyrinius dirbinius ir metalo laužą keisti į kešą. „Auksas – istoriniame maksimume. Atėjo laikas parduoti nereikalingus, praradusius išvaizdą ar jums nepatinkančius žiedus, apyrankes, auskarus, kurie be reikalo guli jūsų komodose”, – reklaminės kampanijos logiką aiškina K.Gronvalas.

| |

Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.

| |

Federalinė rezervų sistema: savo esme yra tikrai globalių mastų apgavystė

Tiems, kurie vis dar naiviai tikisi, kad JAV Federalinė rezervų sistema yra vis dėlto valstybinė struktūra, pateiksime dar vieną šimtaprocentinį indikatorių. Valstybės tarnautojai savo atlyginimą gauna iš biudžeto. Tai štai, FRS darbuotojai iš biudžeto nieko, nė cento, neima. Savo atlyginimus jie užsidirba patys. Kaip gi užsidirba? Labai paprastai – spausdina pinigus. Tai ne pokštas. “FRS gauna finansavimą JAV vyriausybės kreditavimo sąskaita, perkant valstybinius vertybinius popierius”. Skamba gražiai – o kaip iš tiesų? O kontora dirba taip. Ateina JAV vyriausybė ir sako, kad jai reikia 100 mlrd.$. FRS darbuotojas įjungia spausdinimo stakles, o tiksliau – kompiuterį, ir daro įrašą Amerikos valstybės biudžeto sąskaitoje. Svarbi detalė: Federalinė rezervų sistema neturi jokių aukso ar valiutos atsargų, į kuriuos besiorientuodama ji gaminasi pinigus. Nėra jokių apribojimų, nėra jokių sulaikančių faktorių. Paprasčiausiai ėmė ir nupaišė naujus pinigus! Eiliniam piliečiui labai sunku suprasti šitą momentą. Kaip tai ėmė ir nupiešė? O štai taip! Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado naujas 100 mlrd. dolerių. Prezidentas gali pradėti naują ginklavimosi programą. Negrynieji pinigai bus pervesti į gamyklų, gaminančių ginklus, sąskaitas, į uniformų tiekėjų sąskaitas. Skaitmeninius pinigus gaus „Boingas” ir „Lokchidas”, o jau iš įmonių sąskaitų doleriai papildys plastikines darbininkų korteles, mokesčių pavidalu sugrįš į biudžetą arba kaip užmokestis bus įšvirkšti į ekonomiką.

| |

Dabartinė ekonomikos krizė – tai visokio masto vagių krizė

1944 metais Bretonės-Vudo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo ir pasaulinės valiutų krizės doleris tapo pasauline rezervine valiuta ( pakeitė anglų funtą sterlingą). Tuo metu JAV buvo 40% pinigų masės perteklius ( t.y. spaudė vidaus infliacija ) ir FRS ( Federalinės Rezervų sistemos, įkurtos 1913 metais ) „išminčiai” nusprendė šiuos infliacinius pinigus nukreipti į Europą ( Maršalo planas ) kaip nemokamą pagalbą ( 12 mlrd.$+1,5 mlrd.$ žemais procentais ). Tarp kitko, prie Maršalo plano siūlė prisijungti ir TSRS, įsivaizduojate, kas tada būtų buvę… Bet grįžkim atgal. Šito naudingo manevro efektas viršijo visus FRS lūkesčius. Ir po to FRS savininkai ėmė dolerių spausdinti tiek, kiek jiems reikėjo. O tam, kad apsisaugotų nuo infliacijos, jie laikas nuo laiko po planetoje plėtė dolerio zoną. Amerikietiškosios infliacijos eksportui naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, į šalį siunčiami Amerikos taip vadinamieji ekonomikos ekspertai, kurie paperka aukštus valdininkus ir paskui pataria, ką ir kaip reikia daryti. Paprastai šitie patarimai galų gale veda prie to, kad amerikietiškąją infliaciją „sugeria” kitų šalių ekonomikos ir katastrofiškai yra jų nacionalinės valiutos, kurios, kaip nesunku suprasti, didvyriškai pridengia dolerį. Po tokių vizitų doleris išlieka patikima valiuta, o finansų ekspertai važiuoja į kitą šalį. Šaliai, kuri įsileido dolerį ir devalvavo nuosavą valiutą, suteikiami kreditai ekonomikai atstatyti. Na, o dolerio paklausą užtikrina vietinės vyriausybės.

| |

Hiperinfliacija prasidės Kinijoje ir sunaikins dolerį

Jeigu jūs nieko neišmokote per paskutiniuosius pusantrų metų, tai bent turėjote suprasti vieną paprastą dalyką: jeigu kažkas skamba per daug gerai, kad būtų tiesa, tai todėl, kad tai TIKRAI per daug gerai, kad būtų tiesa. Masinės informacijos priemonės (MIP) žiūri į Kinijos dolerio orientyrą kaip į abipusiai naudingą situaciją: amerikiečiai gauna pigų importą ir žemus procentinius tarifus, o tuo metu Kinija gauna stiprų gamybos sektorių. O tuo metu komentatoriai ginčijasi, ar Kinija mums amžinai skolins pinigus, bet niekada nekalba apie REALIĄ dolerio orientyro problemą. JAV prekybos deficitas reikalauja, kad Kinija prispausdintų pinigų! Šitas dolerio orientyro niuansas reiškia visus pinigus, kuriuos Kinija turi išspausdinti, kad palaikytų valiutos kursą. Centrinis Kinijos Bankas patalpina papildomus dolerius, kuriuos jis gauna iš prekybos, į augančias užsienio valiutos atsargas, o paskui spausdina juanius, kad užmokėtų Kinijos eksportuotojams. Tai veda prie pagrindinės Kinijos pinigų masės didėjimo tokiu kiekiu, kiek padidėja jos valiutos atsargos. Kinijos sugebėjimas kaupti amerikiečių atsargas begalinis, o sugebėjimas kontroliuoti savo pinigų masę ne begalinis. Jei įvykiai gali vystytis taip, kad priverstų Kiniją mažinti savo valiutos kursą dolerio atžvilgiu, tai – nekontroliuojamoji infliacija. Nežabota infliacija šalį užpildytų milijonais badaujančių ir sudarytų sąlygas dideliems socialiniams neramumams.