Kas sieja A.Zuoką, „Rubikon“ ir „Lietuvos Rytą“?

“Lietuvos rytas” įsteigtas už komunistų ir komjaunuolių pinigus

V.Bieliauskas įsitikinęs, jog UAB “Lietuvos rytas” buvo įsteigta naudojant Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos ir Lietuvos komunistų partijos lėšas. “VL Vakaro žinios” jau rašė, jog tapęs UAB “Lietuvos rytas” akcininku, V.Bieliauskas niekaip negalėjo gauti jokios informacijos apie bendrovę. Jis kreipėsi į teismus, kurie dėl informacijos nepateikimo bendrovės valdybos pirmininką V.Strimaitį nubaudė 300 litų bauda.

Nagrinėjant šią administracinę bylą, teismas iš Vilniaus miesto savivaldybės išreikalavo “UAB “Lietuvos rytas” steigimo dokumentus. Pasak V.Bieliausko, iš šių dokumentų paaiškėjo, jog UAB “Lietuvos rytas” buvo įsteigta naudojant Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos ir Lietuvos komunistų partijos lėšas. Jo nuomone, toks steigimas prieštarauja LR įstatymui “Dėl LKP (SSKP) ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo”.

V.Bieliausko teigimu, pagal LKP CK Biuro 1990 05 26 d. posėdžio nutarimą ir LKJS CK 1990 05 29 d. Biuro nutarimo protokolą Nr. 9 aiškiai matyti, kad dienraštis “Lietuvos rytas” buvo steigiamas LKJS ir LKP lėšomis. 1990 05 29 d. LKJS Biuras nutarė “įsteigti masinės informacijos priemonių susivienijimą “Lietuvos ryto” bendrovę” ir tvirtinti jos Įstatus” bei “perduoti “Lietuvos ryto” dienraščio leidėjo teises “Lietuvos ryto” bendrovei”. Taip buvusi “Komjaunimo tiesa” tapo “Lietuvos rytu”.

Šį nutarimą pasirašė tuometinis LKJS CK pirmasis sekretorius Alfonsas Macaitis, dabar tapęs Seimo nariu. Į “Lietuvos ryto” bendrovės tarybą ir steigiamąjį susirinkimą komjaunimas delegavo A.Macaitį, LKJS CK sekretorių Raimondą Šyvį (vis dar “Lietuvos ryto” akcininkas) bei LKJS CK reikalų valdytojo pavaduotoją Vidmantą Strimaitį (vienas didžiausių “Lietuvos ryto” akcininkų bei bendrovės direktorius).

UAB “Lietuvos rytas” pradinius įnašus kaupė LKJS CK sąskaitoje. Bendrovės taryba, be kita ko, numatė, jog visos steigiamos UAB privilegijuotos akcijos būtų pasiūlytos pirmumo teise išpirkti LKJS Centro Komitetui.

Šią operaciją palaimino LKP CK biuro, nutarimas, kurį pasirašė eksprezidentas, tuometinis LKP vadovas Algirdas Brazauskas, sutikęs su LKJS CK pasiūlymu “Lietuvos ryto” ir kitų laikraščių leidėjo teises perduoti LKJ CK. Pagal įstatymus, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento pripažįstami visi sandoriai, pagal kuriuos TSKP (LKP), LKP, taip pat komjaunimo turtas buvo perduotas uždarosioms akcinėms bendrovėms, juridiniams arba fiziniams asmenims.

SEKSUALINĖS PASLAUGOS

Akiračiai rašo apie Lietuvoje leidžiamo dienraščio „Lietuvos rytas“ spausdinamas „Kitos paslaugos” reklamas, tokias, kaip: Aukšta, inteligentiška blondinė laukia jūsų skambučio. Arba: Seksuali moteris, be kompleksų, išpildys visus jūsų slaptus norus. Dar vienas: Žavios biseksualios moterys laukia pasiturinčių ponų maloniam poilsiui.

Amerikoje leidžiamas trečios bangos lietuvių savaitraštis Amerikos lietuvis turi įsivedęs skyrių „Vienišos širdys”, tai ir apie jį Akiračiai gali parašyti. Šiame skyriuje yra irgi įdomių „pikantiškų” vyrų ir moterų paslaugų ieškojimų. Pavyzdžiui, Amerikos lietuvio nr. 38, rugsėjo 20 d., 2003 m. „Vienišos širdys” skyriuje skaitome: Simpatiška 36 m. lietuvaitė susipažintų su normaliu, padoriu, nešlubu ir nežvairu 36-48 m. amerikonu. Kitas skelbimas: Graži lietuvaitė, medikė – būsima teisininkė, gyvenanti Vilniuje, norėtų sutikti rimtą gyvenimo draugą, Amerikos lietuvį nuo 35 iki 50 m. amžiaus. „Vienišos širdys” skyrius, kiekvieną savaitę spausdina po 6 ar 8 vienišų vyrų ar moterų skelbimus. Kurie tuo užinteresuoti, gali pasinaudoti.

Tarp „seksualinių paslaugų” reklamos dienraštyje „Lietuvos Rytas“ ir Amerikos lietuvyje pažinčių ar gyvenimo draugo ieškančių „Vienišų širdžių” yra esminis skirtumas. „Seksualinių paslaugų” skelbimai dedami pasipelnyjimo iš sekso arba prostitucijos tikslais, o „Vienišų širdžių” skyriuje skelbiasi moterys ir vyrai, norintys susipažinti su kitos lyties atstovais draugystės, o galbūt ir vedybų tikslais.

A.Zuokas – juodųjų technologijų meistras

Seimo narys Egidijus Klumbys „juodųjų technologijų“ dėka 2001 m. pabaigoje buvo sukompromituotas po to, kai Vilniaus meras Artūras Zuokas spaudos konferencijoje pateikė suklastotus garso įrašys, kuriuose girdėti, kaip E.Klumbio padėjėjas K.Grinius neva prašė „kalakutų“ iš A.Zuoko remiamos bendrovės „Dalkia“.

Kalba eina apie “Vilniaus šilumos tinklų” (VŠT) nuomos istoriją. Kaip žinia, VŠT daugiausia A.Zuoko dėka yra išnuomota 15 metų Prancūzijos bendrovei “Dalkia”. Nors Valstybės kontrolė ir Generalinė prokuratūra įrodinėjo, kad ši sutartis yra sudaroma pažeidžiant bent kelis įstatymus, Vilniaus meras A.Zuokas atrėždavo, kad šie įstatymo pažeidimai yra “neesminiai”. Vienas didžiausių šios sutarties kritikų – E.Klumbys – tuo metu dažnai televizijose bei spaudoje įtikinėjo, kad pasirašyti sutartį su “Dalkia” yra ekonomišaki nenaudinga. „Ši sutartis nuo pat pradžių kėlė labai daug diskusijų, ir aš, kaip Naujosios Sąjungos frakcijos narys, buvau susitikęs su kelių firmų atstovais, kurie taip pat norėjo išsinuomoti VŠT, – pasakojo E.Klumbys „Laisvam laikraščiui“, – buvo sudaryta Vilniaus miesto tarybos deputatų komisija, kuri užsiiminėjo šiuo projektu. Tačiau visas procesas kėlė daug abejonių, ir aš lapkričio pradžioje dėl įvairių abejonių parašiau laišką premjerui A.Brazauskui, Ūkio ir Aplinkos bei Teisingumo ministrams – jiems uždaviau keletą klausimų, kurie yra susiję su VŠT nuoma. Informacija apie šį susirašinėjimą, gal būt, ir iš premjero aplinkos, pateko A.Zuokui. Todėl labai nustebau, kaip lapkričio pabaigoje, per Vilniaus tarybos posėdį prie manęs prilėkė žurnalistai su įjungtomis kameromis, ir pradėjo mane filmuoti. Aš apskritai nesupratau, kas vyksta. Ir tik po to paaiškėjo, kad A.Zuokas paskelbė informaciją, kad mano kolega Kęstutis Grinius neva reketavo „Dalkia“.

A.Zuokas paskelbė garso įrašus, kuriuos savo mobiliuoju telefonu padarė pilietis R.Germanas, kuris dabar eina „Vilniaus Energijos“ komercijos direktoriaus pareigas. „Žinodamas, kad tuose įrašuose absoliučiai nieko nebuvo, nes aš pats nei kam nors skambinau, nei domėjausi, išskyrus susirašinėjimą su Vyriausybe, supratau, kad tai yra dar vienas „juodųjų technologijų“ variantas, – pasakojo E.Klumbys, – jeigu A.Zuokas iš tikrųjų būtų norėjęs demaskuoti, kaip ten buvo pasakyta, „žulikų gaują“ pačiame aukščiausiame valstybės lygyje, tai jis su tuo pačiu įrašu, kurį paskelbė, ir kuris nėra nei operatyvinė medžiaga, nei daiktinis įrodymas, būtų tyliai ramiai nuėjęs pas VSD šefą M.Laurinkų, ir pasakęs, kad yra kompanija, kuri užsiima reketu. Aš paskui kalbėjau tiek su VSD, tiek ir su STT šefais, ir jie man abu pasakė, kad taip yra nedaroma. Nes iš pat pradžių informacijos paskelbimas sugriauna visą tyrimą – jeigu yra manoma, kad kas nors kėsinasi nusikalsti, tai galima jį sekti mėnesį, klausytis pokalbių, ir paskui, kaip sakoma, išvesti į dienos šviesą. Tačiau A.Zuokas siekė visai ko kito – jo pareiškimas buvo skirtas suformuoti visuomenės nuomonę, nes kaip tik tuo metu Vilniaus taryba turėjo balsuoti dėl sutarties su „Dalkia“. Ir A.Zuokas, sukeldamas triukšmą visuomenėje, atitraukė dėmesį nuo sutarties, kuriai Generalinė prokuratūra bei Valstybės kontrolė turėjo didžiules pretenzijas. Bet kuris šios sutarties kritikas automatiškai tapdavo „kalakutų prašytojų“. Kitaip tariant, šioje situacijoje visas dėmesys buvo nukreiptas į E.Klumbį ir dar du „žulikus“, ir tuo pat metu miesto taryboje buvo prastumta sutartis su „Dalkia“ dėl VŠT nuomos. Dabar jau aišku, kas slypi už šios sutarties, ir kiek iš jos uždirbo „Rubikon“.

Garso įrašas – redaguotas

Po triukšmo sukėlimo STT ištyrė A.Zuoko pateiktus garso įrašus ir nustatė, kad „įrašo tekstas yra redaguotas“. STT ypatingai svarbių bylų tardytojas Alenas Piesliakas savo sprendime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą parašė: „2001 m. lapkričio 28 d. Vilniaus meras Artūras Zuokas pranešė VSD pareigūnams apie bendrovės „Dalkia“ turto prievartavimą. Pranešdamas apie bendrovės „Dalkia“ turto prievartavimą, A.Zuokas rėmėsi informacija, gauta iš A.Janukonio, R.Germano paruošta įvykių suvestine ir R.Germano pateiktais garso įrašais. Pats R.Germanas į teisėsaugos įstaigas nesikreipė ir apie turto prievartavimą iš bendrovės „Dalkia“ nepranešė. Įvertindamas R.Germano pateiktus garso įrašus, A.Zuokas nežinojo, kad dalis pokalbių yra galimai ištrinti, nežinojo visų objektyvių aplinkybių, todėl neteisingai įvertinęs faktus spaudos konferencijoje pranešė apie neva daromą nusikaltimą. Tokiu būdu nėra nustatyta pakankamai nusikaltimo požymių, būtinų baudžiamajai bylai iškelti“.

Pasak A.Piesliako, jam pateikti garso įrašai yra „užfiksuotas skaitmeniniu būdu sugeneruotas signalas yra garso įrašų, esančių kompiuterio failuose, redagavimo rezultatas“.

Dėl R.Pakso – analogiška situacija

„STT tik pateisino A.Zuoką, kad jis neva nežinojo, ką darantis, – mano E.Klumbys, – dabar susiklostė analogiška situacija ir su Prezidentu R.Paksu dėl to, ką praėjau aš pats. Scenarijus kartojasi, kaip ir mano atveju – pagrindiniai įrašai, kurie, kaip dabar kalbama, demaskuoja R.Paksą, buvo padaryti pernai kovo mėnesį. Ir VSD šefas M.Laurinkus labai ramiai laukė pusę metų, stebėjo situaciją, ir nieko nedarė. Kas vyko po to – M.Laurinkus labai ramiai rengėsi važiuoti į Ispaniją, ir visa R.Pakso pasiklausymo istorija ramiai gulėjo jo seife. Visa medžiaga gulėjo iki to momento, kol naujuoju VSD vadovu Prezidentas pasiūlė R.Bagdoną. Tuomet M.Laurinkus atidarė visą savo skrynią ir paleido džiną iš butelio. Visi tie įvykiai, kurie prasidėjo po to, ir privertė pamiršti pagrindinį dalyką – šiandiena jau niekas nekalba apie Bagdoną, ir niekas jau nebekalba apie VSD šefo keitimą. Negana to, kad jie privertė pamiršti šį dalyką, jie dar ir nusprendė išspręsti šią problemą iš esmės, šalindami Prezidentą iš politinio žaidimo. Gali būti, kad M.Laurinkus norėjo likti VSD šefu ir antrą kadenciją, tačiau dėl tų dalykų jis puikiai galėjo apsitarti ir su Brazausku, su Paulausku. Tačiau jeigu M.Laurinkus norėtų demaskuoti Prezidentą kaip didelį „žuliką“, jis galėjo ramiai tuos įrašus nuvežti Brazauskui ir Paulauskui, kad aptarti tą situaciją. Tačiau Laurinkus to nepadarė. Aš manau, kad Laurinkui šioje situacijoje labiausiai reikėjo to, kad į šią vietą nepatektų Bagdonas – o kodėl jiems šito labiausiai reikėjo? Kodėl jie išsigando Bagdono? Todėl, kad Bagdonas būtų pabandęs išsiaiškinti Kauno savanorių sukilimo priežastis, Juro Abromavičiaus nužudymą, „Mažeikių naftos“ bei „Williams“, „Lietuvos telekomo“, Bražuolės istorijas. Kiekvienoje šių istorijų yra įsipainioje visi Lietuvos politikai – pradedant A.Brazausku, baigiant V.Landsbergiu. Degė jų uodegos, tačiau aš pasakysiu žymiai drastiškiau – nemanau, kad viso šio skandalo organizatorius buvo M.Laurinkus. Jis tebuvo įrankis. Manau, kad tikrieji šio sąmokslo organizatoriai gyvena anapus Atlanto vandenyno, JAV. Ne veltui M.Laurinkus prieš sąmokslą visą mėnesį gyveno JAV, Vašingtone. Žinoma, šioje istorijoje dar nesimato CŽV rankos, tačiau KGB taip pat negalima įtarti šio sąmokslo organizavimu. KGB yra per daug rimta struktūra, kad darytų tokius dalykus. Jeigu rusai būtų rimtai susidomėję šiuo dalyku, jie būtų išsikvietę J.Borisovą, sumokėję jam 10 mln. Dolerių, ir būtų nupirkę viską, kad J.Borisovas žinojo apie R.Paksą. Po to rusai pastatytų savo rezidentą šalia Prezidento, ir bandytų iš jo padaryti šio regiono lyderį, kurį būtų galima eksponuoti Europai. Jeigu R.Paksas būtų rusų žmogus, tai Prezidento „sudeginimas“ tikrai nenaudingas tiems paties rusams. Tačiau kam R.Paksas buvo nenaudingas? Manau, kad pirmiausiai jis buvo nenaudingas JAV“.

E.Klumbys sako, kad pradinis politinių jėgų išsidėstymas buvo antrasis rinkimų turas. „Kas Amerikai tuo metu buvo priimtinesnis – V.Adamkus ar R.Paksas, – klausia E.Klumbys, – V.Adamkus buvo įprastas ir buvo vedžiojamas už rankos – tai buvo akivaizdu. Šioje situacijoje tiek Pasaulio bankas, tiek Briuselis, tiek ir Vašingtonas Lietuvos prezidentu norėjo matyti V.Adamkų. Pažiūrėkite, kas išėjo prieš R.Paksą antrame rinkimų ture? Prieš Prezidentą susivienijo V.Landsbergis, A.Kubilius, A,Paulauskas, Č.Juršėnas, A.Brazauskas, visi kiti. Šioje situacijoje aš teigiu, kad R.Paksą turėjo eliminuoti ne vietinės jėgos. Aš kalbu apie JAV administraciją ir sakau, kad M.Laurinkus tebuvo įrankis šiame žaidime. Aš per daug gerai pažįstu M.Laurinkų, ir žinau, kad jis tikrai nedrįstų pats žengti tokio žingsnio“.

„Williams“ – tik tarpininkas

E.Klumbys mano, kad sąmokslininkai nuo pat pradžių galvojo, kad R.Paksas pasiduos ir atsistatydins pats, neatlaikęs žiniasklaidos spaudimo. „Jie turėjo patyrimą, kad R.Paksas palyginti lengvai atsistatydindavo anksčiau, ir taikė ant to, kad jis taip pasielgs ir šį kartą, – mano E.Klumbys, – tačiau jis ėmė ir neatsistatydino. M.Laurinkus pats niekada nepriiminėja savarankiškų sprendimų – taip sakau, nes puikiai pažįstu M.Laurinkų. Antras rinkimų turtas parodė, kad Vakarai remia V.Adamkų, o ne R.Paksą, nors ana pusė manė, kad R.Paksas yra Rytų žmogus. Tačiau netgi manant, kad R.Paksas yra Rytų žmogus, visiškai aišku, kad rusai nedegins savo žmogaus, ypatingai tokio, kuris laimėjo rinkimus. „Williams“ savo darbą jau padarė – tapo tarpininku perduodant Lietuvos naftos kompleksą Rusijai, tiksliau, pasakysiu taip : Amerikos žydai atidavė jį Rusijos žydams. Tame ir yra esmė. Ir kad tas atidavimas nebūtų toks skausmingas, jie padarė „Williams“ tarpininku, kuris per tuos porą metų pasiėmė kelis šimtus milijonų ir išvažiavo.

Konstitucinis teismas pažeidė Konstituciją

„Kodėl jūs nenorite panagrinėti tokio dalyko, kad Konstitucinis teismas, priimdamas sprendimą dėl J.Borisovo pilietybės, pažeidė Konstituciją, – klausia E.Klumbys, – Konstitucinis teismas padarė du žiaurius Konstitucijos pažeidimus, ir pažeidė Pilietybės įstatymą. Tačiau apie tai niekas nekalba, nors aš kartu su kitu signataru tai pasakėme viešai. Tačiau tokia informacija yra totaliai blokuojama. Konstitucinis teismas įvykdė teisingumą – atėmė pilietybę iš J.Borisov, nors Konstitucinis teismas pagal Konstituciją negali vykdyti teisingumo. Teisingumą Lietuvoje vykdo tik apylinkių, apygardų, Aukščiausias teismas ir apeliacinis. Konstitucinis teismas nėra teismas, tačiau jis įvykdė teisingumą – atėmė pilietybę, ir iš to išėjau jau kitos teisinės pasekmės – sunaikino J.Borisov pasą, jis neteko pilietybės. Kitas dalykas, kad Konstitucinis teismas, labai preciziškai išanalizavęs visus duomenis, kai buvo teikiama pilietybė J.Borisov, konstatavo, kad Pilietybės komisija veikė, neturėdama įgaliojimų. Ši komisija, neturėdama įgaliojimų, priėmė sprendimus, kurie yra neteisėti, nes neturint įgaliojimų, negalima priimti teisėtų sprendimų. Kaip gali neteisėti sprendimai tapti teisėto Prezidento dekreto pagrindu? Tas Prezidento dekretas yra neteisėtas, ir toliau, reiškia, kad jis niekinis. Negana to, kad VRM ministras Bernatonis kontrasignavo šį dekretą anksčiau Prezidento. Pagal Konstituciją toks dekretas yra negaliojantis – negaliojantis dekretas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucinis teismas turėjo pripažinti, kad šis dekretas yra negaliojantis, ir padėti tašką. Tačiau dekreto negaliojimas nėra pagrindas atimti pilietybę dėl to, kad pagal Pilietybės įstatymą numatyti tik du pagrindai, kai galima netekti pilietybės – tai yra kai pilietis atsisako pilietybės, ir kai jis priima kitos valstybės pilietybę. Viskas. Tai yra didžiulė teisinė kazuistika, tačiau Konstitucinis teismas turėjo pasakyti, kad šis Prezidento dekretas yra negaliojantis, ir tada padėti tašką.

Dar vienas grubus Konstitucijos pažeidimas – tai, kad Konstitucinis teismas negalėjo analizuoti motyvų, dėl ko Prezidentas suteikė pilietybę. Todėl į tą gretą, pradedant Č.Juršėnu, ir baigiant V.Landsbergiu bei „Komjaunimo tiesa“, atsistojo ir Konstitucinis teismas. Tragiškas dalykas yra tai, kad Konstitucinis teismas tampa visagalis – šiandien jis atėmė pilietybę, rytoj gal ką nors pasodins į kalėjimą, ir niekas negali šio sprendimo nei ginčyti, nei abejoti. O Konstitucinis teismas, pareiškęs, kad negalima kvestionuoti jo tiesų, dar kartą pažeidė Konstituciją, nes man niekas negali uždrausti kritikuoti ir abejoti bet kokiu sprendimu. O Konstitucinis sprendimas padarė dar vieną pažeidimą“.

Kokios prognozės?

„Man bus įdomu žiūrėti, kaip prasidės visa apkaltos procedūra, nes kol kas ji vyksta už uždarų durų, – mano E.Klumbys, – dar įdomiau, kad vienas iš Prezidento teisėjų yra Romanas Sedlickas, kuris dar grubiau pažeidinėja Konstituciją, būdamas Seimo narys, ir dviejų valstybių pilietis. Seimo narys, grubiai pažeidinėjantis Konstituciją, bus Prezidento teisėju. Manau, kad ta politinė nomenklatūra padarys viską, kad išeliminuoti R.Paksą, nes jeigu dabar einama net iki to, kad rengiamasi priimti Pilietybės įstatymą, kuris išeliminuotų R.Paksą iš kitų rinkimų, rodo, kad nomenklatūra jau neabejoja, kad R.Paksas bus pašalintas iš pareigų, ir reikia daryti kitą žingsnį – kad jis dar kartą nebandytų eiti į Prezidento ar seimo rinkimus“.

Kaip „Rubikon“ plauna vilniečių pinigus?

Buvęs „Vilniaus šilumos tinklų“ (VŠT) direktorius Bronius Cicėnas, prieš išeidamas iš darbo pernai vasarą, parašė laišką „Vilniaus Energijos“ prezidentui Jean Sacreste, kuriame skundėsi, kad UAB „Rubikon apskaitos sistemos“, atlikdamos VŠT užsakymus, savo projektavimo bei inžinierinių paslaugų sąmatas padidina 5,6 karto, dėl ko „Rubikon“ vien per pusmetį nepagrįstai gavo daugiau nei 1 mln. Litų. B.Cicėnas skundėsi ir dėl to, kad „Vilniaus Energija“, kuri yra dukterinė „Dalkia“ firma, nuolat pažeidinėja sutartį dėl VŠT nuomos bei nesilaiko šios sutarties reikalavimų.

“Laisvas laikraštis” jau rašė, kad patys pelningiausi Vilniaus savivaldybės verslai, objektai bei užsakymai sostinės mero dėka Artūro Zuoko dėka atitenka UAB “Rubikon” valdomoms įmonėms. Manoma, kad taip yra dėl to, kad ir pats A.Zuokas yra “Rubikon” bendrasavininkas (pats A.Zuokas tai neigia), nes Andrius Janukonis, “Rubikon” valdybos pirmininkas, bei “Vilniaus Energijos” dukterinės įmonės “Litesko” valdybos narys, yra A.Zuoko vaikystės draugas.

Tas pats A.Janukonis buvo Prancūzijos bendrovės “Dalkia” atstovas tuo metu, kai Vilniaus savivaldybė derėjosi su “Dalkia” dėl VŠT nuomos, ir būtent A.Zuoko pastangų dėka VŠT buvo 15 metų išnuomoti bendrovei “Dalkia”.

“Dalkia” yra įsteigusi dvi dukterines įmones – UAB “Vilniaus Energija” bei UAB “Litesko”. Pirmoji valdo “Vilniaus šilumos tinklus”, antroji yra išsinuomavusi kitų devynių Lietuvos miestų (Palanga, Telšiai, Kelmė, Biržai, Alytus, Druskininkai, Kazlų Ruda, Marijampolė, Vilakviškis) šilumos tinklus. Tinklų priežiūrai tiek “Vilniaus Energija”, tiek ir “Litesko” samdo “Rubikon” ir begalę jos dukterinių įmonių. Teigiama, kad nuo nuomos sutarties pasirašymo “Rubikon” su savo satelitais be konkurso gauna “Litesko” bei “Vilniaus Energijos” užsakymus.

Tas pats A.Janukonis yra ir “Litesko” vadybos narys, ir vienas “Rubikon” savininkų, valdantis 14 proc. šios įmonės akcijų. Jeigu A.Janukonis perka paslaugas pats iš savęs – t.y. “Litesko” samdo “Rubikon” atlikti įvairiais funkcijas, paprastai tai įvardijama kaip interesų konfliktas. Tačiau A.Janukonis, kaip ir Vilniaus miesto taryba, nemato tame problemos. Na ir kas, kad “Litesko” bei “Rubikon” operuoja iš esmės tik savivaldybės įmonės “Vilniaus šilumos tinklų” (metinė apyvarta – 320 mln. Litų) pinigais?

“Laisvo laikraščio” šaltiniai sako, kad tokios formulės “Vilniaus šilumos tinklai” – “Vilniaus Energija” arba “Litesko” – “Rubikon” paslaptis paprasta – “Rubikon” tėra grandinės dalis savivaldybės pinigams išplauti. Teigiama, kad “Vilniaus šilumos tinklai” moka “Litesko”, o ši perveda “Rubikon” dešimtis milijonų litų, kad sostinės meras A.Zuokas turėtų pakankamai pinigų valdyti miesto tarybą.

Sąmatos buvo padidintos 5,6 karto

Praeitą vasarą iš darbo šalių susitarimu staiga išėjo buvęs VŠT direktorius B.Cicėnas, jo pavaduotojas bei bendrovės vyr. finansininkė. “Laisvam laikraščiui” B.Cicėnas sakė, kad jis pats parašė pareiškimą atleisti iš darbo, nes atsisakė pasirašyti ant sąskaitų, kurias VŠT pateikdavo “Vilniaus Energija”. “Negaliu pasirašyti, kad VŠT sumokėtų už paslaugą 100 tūkst. litų, jeigu ji realiai kainuoja tik 10 tūkst. litų, nes paskui mane gali tampyti prokurorai, o aš noriu ramiai gyventi”, – sakė B.Cicėnas. Išeidamas iš darbo jis juokaudamas sakė, kad nepavydi dabartiniam VŠT direktoriui, A.Zuoko statytiniui K.Nėniui, kuriam dabar tenka mokėti už visas užaukštintas “Vilniaus Energijos” sąskaitos, ir baimintis, kad vieną dieną teks už tai atsakyti teisme.

“Laisvas laikraštis” gavo dokumentą, įrodanti, kad per “Vilniaus Energiją” yra plaunami vilniečių už šilumą sumokėti pinigai. Dar 2002 m. Liepos mėn. VŠT direktorius B.Cicėnas rašė “Vilniaus Energijos” prezidentui Jean Sacreste: “VŠT informuoja jus, kad nuo nuomos sutarties pasirašymo praėjo tik vieneri metai, tačiau “Vilniaus Energija” nevykdo eilės sutarties straipsnių. Per 2002 m. II-IV ketvirčius UAB “Vilniaus Energija” savo investicijų ataskaitoje nurodė, kad įvykdė darbų už 24,466 mln. litų. Perkant investicijas buvo patikrintos šilumos trasų sąmatos, kuriuose nustatytos nepagrįstai apskaičiuotos projektavimo, inžinierinių paslaugų bei vykdytojo mokesčio išlaidos. Jos bendroje sumoje turi sudaryti ne daugiau kaip 9 proc. – naujiems statiniams ir 10 proc. – rekonstrukcijos darbams, kai objekto kaina neviršija 0,5 mln. Litų. Objekto kainai esant didesnei, nei 0,5 mln. Litų, šie koeficientai yra mažesni. Atlikus šilumos trasų sąmatų ekspertizę nustatyta, kad projektavimo, inžinierinių paslaugų bei vykdytojo mokesčio išlaidos padidintos 5,6 karto, arba 560 proc. Be to, neteisingai pritaikyti kiti koeficientai.

Dėl šios priežasties per 2002 m. II-IV ketvirčius UAB “Rubikon apskaitos sistemos” buvo nepagrįstai sumokėta daugiau nei 1 mln. Litų. Mes kreipėmės į UAB “Vilniaus Energija” valdybos narį A.Janukonį bei finansų direktorių V.Švogžlį, prašydami patikslinti šilumos trasų sąmatas, tačiau atsakymo negavome.

Norime jus informuoti, kad faktinis įrengimų nusidėvėjimas per 2002 m. devynis mėnesius – 26,57 mln. Litų, o kiek atskaičiuota iš amortizacinių atskaitymų, bus galima nustatyti tik atlikus sąmatų perskaičiavimą”.

Nepagrįstai gavo 4 mln. litų pajamų

B.Cicėnas savo laiške toliau teigia, kad VŠT nuomos sutartyje numatytas vidutinis per vienerius metus investicijų iš amortizacinių atskaitymų dydis – 38,6 mln. Litų. “Pagal nuomos sutarties priedo Nr. 6 “Įkainių lentelė” 2 punktą šilumos energijos kaina turi būti perskaičiuota pagal formulę, – teigia B.Cicėnas, – šilumos kaina neturi būti perskaičiuojama, išskyrus atvejus, kai sumažėja gamtinių dujų kaina. Nuo 2003 m. sausio 1 d. 1000 kubinių metrų kaina sumažėjo 18 Lt. Atlikus perskaičiavimus pagal minėtą formulę šilumos kaina gyventojams nuo š. M. sausio 1 d. Turėjo būti sumažinta iki 10,08 ct/kWh. UAB “Vilniaus Energija” laiku neatliko šilumos kainos perskaičiavimo. Tik šildymo sezonui pasibaigus, t.y. nuo balandžio 1 d. Buvo atlikti perskaičiavimai..dėl neteisingo šilumos kainos taikymo UAB “Vilniaus Energija” nepagrįstai gavo apie 4 mln. Litų pajamų”.

Be to, B.Cicėnas įspėjo “Vilniaus Energijos” vadovus, kad bendrovė nesilaiko Viešųjų pirkimų įstatymo. “Pagal 10 sutarties straipsnį daugiabučių namų savininkų bendrijai nusprendus leisti nariams sudaryti šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis tiesiogiai su nauja bendrove, tai bendrovė privalo sudaryti tokias sutartis su šių bendrijų nariais, – teigia B.Cicėnas, – šio straipsnio įsipareigojimų UAB “Vilniaus Energija” nevykdo, nes daugelis bendrijų pirmininkų skundžiasi, kad tokios sutarys su bendrijų butų savininkais nėra sudaromos. Pagal kitą nuomos punktą nekilnojamojo turto remontas ir rekonstrukcija, taip pat naujai sukurtas nekilnojamasis turtas, turi būti parduodami nuomotojui iš karto užbaigus šiuos darbus ir pridavus nekilnojamąjį turtą eksploatavimui. Šis punktas taip pat nėra vykdomas, remonto ir rekonstrukcijos darbai nėra parduoti AB “Vilniaus šilumos tinklai”. Šio punkto nevykdymo pagrindinė priežastis ta, kad UAB “Vilniaus Energija” nesutinka patikslinti nepagrįstai apskaičiuotas projektavimo, inžinierinių paslaugų ir vykdytojo mokesčio išlaidas bei kitus koeficientus pagal ekspertizės aktą”.

“Vilniaus Energijos” prezidento J.Sacreste atsakymas B.Cicėnui, išdrįsusiam iškelti pinigų plovimo faktus bendrovėje, atsakymas buvo paprastai – B.Cicėnui buvo pasiūlyta išeiti iš darbo bendrovėje “šalių susitarimu”.

“Rubikon” apyvarta per metus padvigubėjo

Tačiau “Rubikon”, gausiai šeriamos vilniečių pinigais, apyvarta sparčiai auga – vien 2003 m. šios bendrovės apyvarta išaugo iki 200 mln. litų, nors 2001 m. ji tebuvo 90 mln. litų. “Rubikon” savo konkurentams nusipirkti šiais metais skyrė net 25 mln. litų, o A.Janukonis sako, kad kitais metais visos “Rubikon” įmonių grupės apyvarta pasieks 250 mln. litų. Paskutinis “Rubikon” pirkinys – Vilniaus televizija, kurią už 2,2 mln. Litų pardavė Seimo narys Vytautas Kvietkauskas.

Lietuvos “elitas”: melas ir veidmainystė

Amerikos prezidentas Bilas Klintonas kentėjo ne dėl netikusių santykių su Monika Levinski, o dėl to, kad melavo tautai. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas kenčia dėl savo netikusių santykių su Lietuvos “elitu”.

Melas ir veidmainystė yra būdingi visam tautiniam “elitui”, tiesiog nacionalinis jo ypatumas? Jau nebe pirmą kartą “Respublika” susiduria su Lietuvos “elito” veidmainyste. “Prezidentinis skandalas” tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos “elitas” viena sako, kita daro…

Sako, reikia sudoroti korupciją, o iš tikrųjų doroja savo oponentus.

Sako, nė už ką nepasiduos Rusijos kapitalo įtakai, o iš tikrųjų už dyką perleidžia strateginę “Mažeikių naftą” Maskvai.

Sako, kad Lietuva, nusimetusi sovietų jungą, turi būti išdidi ir nepriklausoma valstybė, o patys keliaklupsčiauja prieš Amerikos specialiąsias tarnybas.

Sako, kad įstatymai yra visiems lygūs – ir ponams, ir vargšams – o iš tikrųjų?!

Tačiau pūsti į vieną dūdą su “elitine” spauda (pvz., “Lietuvos rytu”) “Respublika” negali ne tik dėl šių priežasčių. Nelaukdami, kuo baigsis ponų mūšis dėl vietos prie lovio (Prezidentūroje), jau dabar drįstame teigti, kad netrukus teismus – iki pat Strasbūro! – užgrius lavina ieškinių dėl moralinės ir materialinės žalos, o mūsų teisėsauga sėdės suglaudusi ausis krūmuose, nes negalės pateikti nė vieno įrodymo. Žalą dengsime mes. Iš biudžeto.

Kas teisus – parodys laikas. O kol kas prisiminsime 3-5 ir net 10 metų senumo faktus, kurie per laiko prizmę padės suvokti, ko vertas Lietuvos “elitas” ir jo veidmainiškumas, kuris nėra priimtinas “Respublikai”.

1992-1993 metais “Respublika” pirmoji perspėjo visuomenę apie tarptautinės mafijos, besidangstančios vakarietiškais kompanijų logotipais, grėsmę nacionaliniam saugumui ir už tai sumokėjo didžiausia kaina – Vito Lingio gyvybe.

Tuometinis politikos “elitas” (pvz., V.Landsbergis) išsijuosęs tvirtino, kad jokios grėsmės nėra. Vidaus reikalų ministras Petras Valiukas ciniškai pareiškė: “Mafijos nėra”, Lietuvos policija sudarinėjo ginklų prekybos sandėrius su tarptautiniais nusikaltėliais, o “Aro” vyrai oficialiai saugojo mafiozus.

Tarptautinės mafijos grėsmė nedomino ir “elitinės” žiniasklaidos (pvz., “Lietuvos ryto”), o kai buvo sulaikytas “Vilniaus brigados” vadeiva Borisas Dekanidzė, “elitinė” spauda – “Lietuvos rytas” – darė spaudimą generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, už pinigus spausdindama Georgijaus Dekanidzės skundą, reikalaujantį “kuo greičiau” išlaisvinti “nekaltą” Borisą Dekanidzę.

Praėjo jau 10 metų… Šiandien patys spręskite, kas buvo teisus – “Respublika” ar “elitas”? 1995-1997 metais “Respublika” pirmoji perspėjo visuomenę apie grėsmę nacionaliniam saugumui, nes Lietuvos politinis “elitas” per “Tauro” banką vogė šimtus milijonų litų Europos lėšų, skirtų smulkiam ir vidutiniam verslui remti.

Perspėjo ne kartą. Perspėjo ne po įvykių, o pačiu laiku, kai dar buvo galima “Tauro” banko aferą sustabdyti.

Tačiau “elitas” (pvz., A.Šleževičius) ir jo veikiamos teisėsaugos struktūros tuo metu puolė kovoti ne su aferomis “Tauro” banke, kur darbavosi ir dabartinis Valstybės saugumo departamento šefas Mečys Laurinkus, o su “Respublika”.

Į laikraštį viena po kitos buvo siunčiamos mokesčių inspekcijos komisijos, o 7 žurnalistai vienas po kito pradėti kviesti pas tardytojus ir prokurorus. “Valstybės ekonomikos griovimas” – toks kaltinimas kabojo ne virš vagiančių bankininkų ir “elito”, o virš žurnalistų, rašiusių apie aferas, galvų. “Elito” veidmainystės viršūnė: kišeniniai prokurorai tardo ne vagis, o juos demaskavusius žurnalistus.

“Elitas”, užuot gelbėjęs Lietuvai skirtus pinigus, drauge su “Tauro” banko vadovais juos grobstė ir melavo tautai, kad “Respublika” žlugdo Lietuvos ekonomiką.

Europos milijonais mito ir “elitinė” spauda (pvz., “Lietuvos rytas”), spausdino “Savininko” puslapius ir už juos susižėrė nemenkas lėšas.

Praėjo jau 8 metai… Laikas, o ne teisėtvarka, įrodė, kad šimtai milijonų iš “Tauro” banko buvo išvogti. “Respublika” buvo teisi. O “elitas” tyli, dengia skolas iš biudžeto (t.y. mūsų pinigų) ir net nesiruošia apgailestauti.

1999-2001 metais vienintelė “Respublika” perspėjo apie grėsmę nacionaliniam saugumui, kai didžiausia šalies bendrovė – “Mažeikių naftos” gamykla – buvo parduota amerikiečių UAB “Williams Lietuva”, kurios įstatinis kapitalas tebuvo 10 tūkstančių litų.

“Respublika” įspėjo, jog tai – didžiulė afera, gresianti valstybei milijardiniais nuostoliais ir neįvykdomais įsipareigojimais.

Tuo metu “elitas” (pvz., A.Kubilius) bandė prikabinti “Respublikai” “prorusiško” ir “antiamerikietiško” leidinio etiketes bei tvirtino, jog “Ivano prie vamzdžio neprileis”.

“Elitinė” spauda (pvz., “Lietuvos rytas”) tuo metu savo puslapius pardavinėjo amerikiečiams ir teigė, kad “Williams” savo investicijų oponentams pasiryžusi įrodyti viską, kad “Mažeikių nafta” taptų viena sėkmingiausių naftos pramonės bendrovių Europoje”.

Praėjo 4 metai… Lietuva patyrė milijardinius nuostolius, bendrovė buvo nustumta ant bankroto slenksčio, o “Mažeikių nafta” galų gale atiteko Rusijos kompanijai “Jukos”, kurios vadovas dienas dabar leidžia Maskvos kalėjime.

Belieka apgailestauti, kad visus šiuos faktus nustatė laikas, o ne teisėtvarka, kuri buvo išvien su “elitu”. Per tą laiką nuostoliai, padaryti valstybei, nuo šimtų milijonų išaugo iki milijardų litų.

Todėl “Respublika” ir negali būti išvien su “elitu” ar “elitine” spauda. Ir kol ši padėtis nepasikeis, deja, Lietuvos “elitą” mes būsime priversti rašyti kabutėse.

Liberalizmo klystkeliai

Dar ne taip seniai dienraštyje „Lietuvos rytas” buvo paskleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčią, ypač jos kunigus, juodinantis straipsnis. Didžiuliame, per kelis puslapius einančiame „žurnalistiniame tyrime” buvo įtikinėjama, pasinaudojant vienu kitu neišaiškintu atveju (tarp jų net ir vieno jauno kunigo tragiškomis mirties aplinkybėmis), kad homoseksualizmo atvejai tarp Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų yra visai galimi, kaip jie, pasirodė, yra gana dažni, pavyzdžiui, ir tarp JAV bei kai kurių kitų šalių kunigų. Be abejo, šio straipsnio užsakytojai žinojo, ką daro ir kokių tikslų siekia, ir tas turėtų laikui bėgant paaiškėti. Vienas svarbiausių tikslų, be kitų, gal grynai asmeninių, nukreiptų prieš kai kuriuos dvasininkus, yra Katalikų Bažnyčios ir jos įtakos silpninimas, kiek galima daugiau ją juodinant. Savaime suprantama, tokio straipsnio pasirodymas buvo pakoreguotas pagal laiką (birželio mėnesio vidurys) ir tam, kad atitrauktų jaunuolius nuo stojimo į seminarijas. Ir tas, bent iš dalies, pavyko. Toks ”skandalo” „ištraukimas į dienos šviesą” rodė, kad prasidėjo gana nuožmus Lietuvos Katalikų Bažnyčios puolimas per žiniasklaidą. Nors jis palengva jau seniai buvo eskaluojamas.

Bažnyčios puolimą pratęsęs „Lietuvos rytas” „skandalą” paįvairino politine tematika: esą Vilniaus meras A.Zuokas parašė Kardinolui atsiprašymo raštą, kuriame nurodė, jog tokias linksmybes Katedros pašonėje rengti suplanavo dar neturintis patyrimo jo pavaduotojas „konservatorius” Kęstutis Masiulis, už ką meras esą ir atsiprašo Kardinolą. Laikraštis taip pat aiškino, kad Kardinolą „suerzino” dar anksčiau aikštėje vykusio renginio metu (liepos 6-ąją) ant Katedros fasado rodytas premjero A.Brazausko atvaizdas. Dabartinių ir buvusių šalies vadovų portretų eksponavimas ant Arkikatedros ar varpinės bokšto sienų dvasininkams esą pasirodė neetiškas, nepadorus ir neskoningas, o labiausiai jiems užkliuvo A.Brazauskas, kuris yra išsiskyręs, o po to vėl susituokęs. Tiesa, laikraštis leido ir Kardinolui išsakyti savo nuomonę dėl renginių Katedros aikštėje. Vilniaus merui nusiųstame laiške Kardinolas rėmėsi ir tuo, kad „sutartyje tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų numatoma, kad Lietuvos Respublika garantuoja bažnyčių ir koplyčių (…) teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą (…)”. Be to, pagal laikraštyje cituojamus mero žodžius, Kardinolas jau anksčiau, net prieš dvejus metus, buvo susitaręs su miesto vadovu, kokie renginiai gali vykti Katedros aikštėje. „Turime gerbti Bažnyčios svarbą ir tikinčiųjų interesus”, – pripažino Vilniaus meras.

Vilniaus vicemeras K.Masiulis buvo labai nustebintas dėl itin išreklamuoto Vilniaus mero Artūro Zuoko atsiprašymo dėl neva „K.Masiulio planų rengti linksmybes Katedros aikštėje”. Tėvynės sąjungos frakcijos Seime spaudos tarnyba netgi buvo priversta paaiškinti kai kuriuos momentus. Specialiai tuo klausimu paskelbtame jos informaciniame pareiškime buvo pažymėta, kad „K.Masiulis, kaip atsakingas už kultūrą sostinėje pareigūnas, pirmomis savo darbo savivaldybėje dienomis dalyvavo keliuose Vilniaus festivalį organizuojančių Vilniaus savivaldybės darbuotojų pasitarimuose. Tačiau netrukus sužinojęs, kad Vilniaus meras A.Zuokas yra asmeniškai prisiėmęs atsakomybę už Vilniaus dienų festivalio kuravimą, K.Masiulis nebesikišo į šio renginio organizavimą, taigi nesirūpino šio festivalio vieta ir nerašė jokių laiškų ar pranešimų kardinolui, kitiems Bažnyčios vadovams, kaip mero A.Zuoko pranešimais remdamasi teigia žiniasklaida”. Tėvynės sąjungos spaudos tarnyba buvo įgaliota „perduoti apgailestavimus, kad tokie svarbūs santykiai tarp Vilniaus savivaldybės ir Katalikų Bažnyčios hierarchų aukojami smulkioms vidinėms intrigoms patenkinti ir tikisi, kad ateityje tokie išgalvoti „skandalai” nepasikartos”. Premjeras į jam pareikštus žiniasklaidoje Bažnyčios vardu priekaištus, aišku, neatsiliepė. Tačiau dienraštyje įdomiai keliamas tarptautinio festivalio organizavimo pristatymas akivaizdžiai parodė, kad netrūksta siekių ne tik apjuodinti Bažnyčią, bet ir pakenkti Bažnyčios ir dešiniosios politinės partijos santykiams. Nors ir deklaruodama savo politinį neangažuotumą, Bažnyčia, kaip yra įprasta pasaulyje, dažniausiai yra dešiniųjų (t.y. konservatyviųjų) politinių jėgų pusėje (aišku, ne ekstremistinių), tuo parodydama, kad prisilaiko konservatyvaus požiūrio į visuomenę. Kairiųjų pozicijų palaikymas Bažnyčiai yra labiau atsitiktinis ir gana retas reiškinys. Taigi Lietuvos žiniasklaidos kišimasis į Bažnyčios ir politinių partijų santykius, ypač turint tikslą sukiršinti šias institucijas, rodo, kad žiniasklaida turi savo politinį tikslą, nors ir kokia bešališka ar objektyvi ji stengtųsi atrodyti.
Iškėlęs kunigų homoseksualizmo ir renginių Katedros aikštėje klausimą abejotinu rakursu, „Lietuvos rytas” ėjo toliau. Jau kitą dieną dienraštis „demaskavo” Lietuvos Bažnyčią tuo, kad, „patikrinus” Aušros Vartuose paaukotas aukas, žurnalistė nesurado jų pėdsakų. Žurnalistė į pagalbą tikrinti šias aukas pasikvietė zakristijoną iš Maskvos Grigorijų Korolkovą, kuris ir surado šį pribloškiantį faktą. Aišku, netrukus į „diskusiją” apie bažnyčiose surenkamas aukas buvo įtraukti skaitytojai, tiksliau, jų pati labiausiai nepakančioji dalis – internete reiškiantys savo „giliamintes” nuomones. „Nuomonės” apipavidalintos „patraukliu” apibendrinančiu pavadinimu „Hierarchai nedovanoja už paslapčių atskleidimą”. Štai prie kokios išvados prieina, pavyzdžiui, vienas skaitytojas: „Kažin ar yra koks kunigėlis tikrai šventas. Na, nebent koks Tėvas Stanislovas”. Kitą dieną dienraštis vėl pasinaudojo „Dievo tarnais nusivylusios, bet ne pačia religija” skaitytojos vardu, kad iškoneveiktų kunigų dvasinę pagalbą ligoniams. O dar anksčiau, po dviejų dienų, kai buvo išspausdintas „rūpestis” dėl dingstančių aukų Aušros Vartuose, dienraštis kunigų homoseksualizmo temą praplėtė į kunigo A.Bulotos suspenso klausimą. Mat kun. A.Bulota, nors ir atsakinėjęs neigiamai į provokacinius „Lietuvos ryto” žurnalistės klausimus, straipsnyje apie homoseksualizmą vis vien ne visai apgynė Bažnyčios poziciją. Tai galbūt ir buvo kunigo suspenso priežastis. Tačiau dienraštis jau vien savo rašinio pavadinimu išsakė skaitytojui brukamą poziciją: „Vyskupas baudžia už atvirą žodį”, nors straipsnio autorė to visiškai neįrodo.

Norėdama pateisinti pradėtą (tiksliau, tęsiamą) puolimą prieš Katalikų Bažnyčią, „Lietuvos ryto” redakcija savo vedamajame „Laiko ženklai” (2003 rugpjūčio 12 d. numeris) teigia, kad „tik Lietuvos katalikų bažnyčia, atrodo, bando išlikti nekritikuojama, nors net labiausiai pasikėlęs į puikybę jos ganytojas turbūt nedrįstų tvirtinti, jog tos ydos, kurių gausu kitų šalių bažnyčiose, tarp Lietuvos dvasininkų yra neįmanomos”, t.y. akivaizdu, kad dienraštis su savo gausiu darbuotojų skaičiumi, kurio pavydėti galėtų net bet koks Vakarų laikraštis, siekia įrodinėti tai, ką pats užduoda. Redakcijos žodžiais, už dienraštyje pareikštą „kritiką” („tyrimą apie homoseksualinio priekabiavimo atvejus Kauno kunigų seminarijoje”) „iš bažnyčių sakyklų buvo kaltinama straipsnio autorė, keikiamas laikraštis. Bet ir to vyskupams buvo negana”. Ir toliau rašoma apie jau minėtą kun. A.Bulotos suspensą, primenant, kad kitose šalyse atskleisti panašūs homoseksualizmo atvejai buvo tinkamai įvertinti, t.y. dvasininkai baudžiami. Vedamajame vėl užsipuolamas Kardinolas dėl renginio Katedros aikštėje, teigiant, kad jo susirūpinimas Arkikatedros sakralumu yra panašus į „bandymą laisvoje šalyje atgaivinti viduramžišką bažnytinę cenzūrą”. Redakcija įteiginėja, kad jau pats laikas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pradėti diskutuoti apie gėjų santuokas bažnyčioje, homoseksualių kunigų teises būti vyskupais arba celibato panaikinimą, nes taip jau esą daroma Vakaruose. Tik tokiu būdu „kardinaliai atsinaujinanti” Lietuvos Bažnyčia esą tegalės „XXI amžiuje išlikti įtakingas visuomenės dvasinio gyvenimo svertas”. Ką gi, betrūksta Bažnyčiai dar tik pasiūlyti, šalia šių visų „dvasinių” vertybių, ir narkotikų bei prostitucijos įteisinimą (aišku, tarp kunigų), ir ji taps labai moderni ir šiuolaikiška.

Deja, liberalume ir masonerijos „išradimuose” paskendusios žiniasklaidos siūlomi receptai niekaip netinka Katalikų Bažnyčiai. Krikščionybė jau seniai turi savo vertybes. Tai tikėjimas, viltis ir meilė. O galutinis žmogaus gyvenimo tikslas – tai po savo žemiškojo pavyzdingo, link Dievo einančio gyvenimo susitikti su Amžinuoju Dievu. Ir todėl „Lietuvos ryto” siūlomos priemonės atitraukti žmones nuo šio tikslo yra negarbingos ir pražūtingos.

Straipsnis parengtas remiantis:
„Akiračiai“, „XXI amžius“, „Laisvas laikraštis“, „Respublika“, „VL Vakaro žinios“ informacija