Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą… Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona… Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai – kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g. Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso. Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė. Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse.

Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių: 1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu. 2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal.

Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums. Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau. Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias prasidėjo taip pat – iš pradžių lydekos su „tauragiškėmis“ blizgėmis, vėliau – lydekos su sukrėmis ir vobleriais, dar vėliau – upėtakiai su sukrėmis ir vobleriais. Kažkur pusiaukelėje „traktorines“ inercines rites „Nevskaja“ pakeitė neinercinės. Į guminukus persimesti nespėjau, nes prieš gerą dešimtį metų perėjau į upėtakių žvejybą museline ir niekad nebegrįžau prie spiningo. Kiekvieno etapo pabaigoje aplankydavo šioks toks persisotinimo jausmas. Pastarąjį kartą jis atėjo, kai pradėjo rodytis, kad su musele prieš upėtakį nieko nauja artimiausiu metu nenusimato, išskyrus naujų upelių atradimo džiaugsmą. Prasiblaškymas atėjo atsitiktinai. Jau prieš kokius penkerius metus museliniuose žurnaluose pradėjau pastebėti, kad daugėja straipsnių apie lydekų žvejybą.

Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje – tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę – kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma – belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes – žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę “pateikti” žuviai – viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.

Pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau straipsnių apie populiarėjančią žvejybą Lietuvoje – žvejybą museline meškere. Šis meškeriojimo būdas formuoja naują požiūrį į žvejybą ir verčia naują, bet kartu ir seną muselinės istorijos puslapį Lietuvoje. Muselinės žvejybos istorija siekia pačius seniausius laikus. Pirmosios dirbtinės muselės buvo surištos 1400 p.m.e. Egipte ant kaulinių kabliukų. Šiuo metu mes galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė ir iš kokių medžiagų jos buvo surištos. Kaip ir kada muselinė atkeliavo į Europą nėra tiksliai žinoma. Pirmą sykį Didžiojoje Britanijoje muselinė paminėta 1400 metais, o 1496 buvo išleista ir pirmoji knyga -“Treatise on Fishing with an Angle” (“Įvadas į žvejybą su meškere”), kurios autorė Juliana Berners. Taigi, pirmąją knygą apie muselinės žvejybos ypatybes bei detalų muselių rišimą parašė moteris. Jos aprašytos muselės, bei jų rišimo būdai naudojami ir šiomis dienomis. Nors muselinės istorijoje daugiausia minimi profesionalai – vyrai, yra žinoma ir moterų, profesionaliai vertinančių šį žvejybos būdą. Pavyzdžiui, garsaus muselininko Lee Wolff’o žmona – Joan Wolff , dažnai likdavo vyro šlovės šešėlyje, nors meistriškumu ji ir pranoko savo vyrą. Muselinė žvejyba, kaip ir medžioklė turi labai gilias šaknis ir tradicijas, kurios Vakarų Europos šalyse ir JAV yra smarkiai išpuoselėtos.

Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras… Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar vištą išmesdavo galvą, tai užsitraukdavo rimtą nemalonę (gaidžio skalpo plunksnos yra viena labiausiai naudojamų medžiagų šlapioms ir sausoms muselėms rišti). Rišdavome jas gana primityviais įrankiais, naudodavome paprastus spaustuvus (kaip mokyklos darbų kabinete, tik mažesnius gerokai), bet per gerą pusmetį saviveiklos pasiekėme ganėtinai šaunių rezultatų. Niekada nepamiršiu kaip pradėjome žvejoti atšilus orams. Meškeres pasidarėme iš pigių lengvų spiningų (tada kainavusių gal 20-30 Lt), pačioje rankenos apačioje prisukę su izoliaciją kažkokias senas inercines rusiškas rites, o vietoj muselinio šniūro panaudojome kaproninį, skalbiniams džiauti skirtą . Kad šis neskęstų įtrindavome lašinukais. Kai draugas Neryje sausa musele pagavo pirmąją aukšlę, šokinėjome iš džiaugsmo – „ant mūsų surištų muselių kimba!“. Laikai buvo gūdesni nei dabar.