| | |

Kalniniai šamai

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

| | |

Kur plaukioja didesni ešeriai?

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje… Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

| | |

Naktinio spiningavimo nuotykiai

Pastaruoju metu nemažai kalbama apie spiningavimą naktį. Dienomis, kai karšta, kai saulė alina ir žmones, ir gyvūnus, žvejyba spiningu didelėje upėje geriausių vaisių duoda tada, kai atslenka sutemos, kai pasidaro vėsiau ir lengviau. Vidurvasaris man visada buvo nei šioks, nei toks metais. Kad ir kaip stengdavausi, ne dažnai galėdavau pasigirti geresniais laimikiais, taigi rekomendacijos žvejoti tada, kai viskas nurimsta, kai meškeriotojai vynioja savo meškeres ir keliauja namo, suintrigavo — kodėl nepabandžius, vis tiek nieko neprarasiu. Štai ko pasiekiau. Visų straipsnelių autoriai vieningi: naktį plėšrūnai pasirodo seklumose ir intensyviai medžioja ten besiilsinčią smulkmę. Važiavau tai ten, tai šen, vaikščiojau savo upės pakrantėmis ir pagaliau radau vietelę, kurioje, mano nuomone, tiktų žvejoti naktį. Tai buvo upės vingio pabaiga. Pagrindinė srovė — upės viduryje, išoriniame vingio krante — nemaža sekluma. Srovė čia, nors gerokai lėtesnė, juntama gana išraiškingai, gylis apie vieną metrą, dugnas apaugęs įvairia vandens augalija, tarp kurios saugiai turėtų jaustis mažytės žuvelės. Vieta teoriškai gera, bet vis tiek neramu — ar sutemus plėšrūnai lankysis čia, ar medžios kitur? Nieko nebelieka: norėdamas įsitikinti sprendimų teisumu, turiu pats stebėti aplinką, nes šiuo atveju niekas nepadės, nepatars. Kuo labiau temo, tuo didesnių turėjau vilčių: dienai baigiantis vandens paviršiuje siautė smulkmė, kartais pliaukštelėdavo nedidukas salatis ar ešerys.

| | |

Spiningavimas: tiesi nedidelės upės atkarpa

Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti. Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis — 10–25 metrai, gylis — apie 1,5 m o srovė — vidutinė. Žinoma, prisiekęs upėtakininkas tokį upelį greičiausiai laikys plačia didele upe, jis netruks paprieštarauti ir papasakoti, kad gaudo tokiose vandens srovelėse, kur savo 1,8 m ilgio spiningo viršūnėle gali pavartyti kitame krante gulinčius lapus. Prisiekęs upėtakininkas aiškins, kad tikrai mažą upelį jis neįsibėgėjęs peršoktų, perspjautų, per… ir pan. Vienas toks net keletą upelių pavadinimų pažėrė, bet vidurvasarį nuvykęs prie vieno iš jų radau tik griovį: vandens tame upelyje beveik nebuvo. Jei kam nors skauda, kad savo upelius vadinu mažais, galiu juos vadinti nedideliais. Man tai esmės nekeičia. Puikiai pamenu pirmąją ir gana rūsčią nedidelių upelių pamoką, kai sumaniau pasigauti gana gausiai (kaip vėliau pasirodė) paplitusių šapalų.

| | |

Ką darysime viduržiemį

Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.

| | |

Gyvenimas ant ledo

Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir… pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.

| | |

Kaip žvejoti srovėje?

Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.

| | |

Šapalas – plūdine meškere

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tik­ri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas. Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Ketvirtadienio popietė

Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno… Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių… būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys… Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens… Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų… Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.