Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm “labas”, nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti – myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais tampu svarbesnė aš nei tu, bet visada širdyje aš tave myliu ir to niekada nepamiršk, kad ir aš toli bet mintyse širdyje visada su tavimi. Ilgai nedrįsau sau to prisipažinti, tačiau atėjo laikas kai nebegalėjau to slėpti ir garsiai ištariau – įsimylėjau. Įsimylėjau savo mėlynakį kapitoną. Jaučiau kaip širdelė ima plakti stipriau, kaip pilve skraido ir kutena drugeliai, kaip ėmiau vis dažniau juoktis ir mano veidą puošė šypsena, kai suskambėdavo telefonas imdavau visa virpėti nes žinojau ten – Tu. Tas jausmas nuostabus, žinau esu reikalinga Tau kaip ir tu man, tik deja ne visada mokėjau tai parodyt ir klysdavau, aš atsiprašau už tas ašaras ir įskaudintą širdį. Už bemieges naktis ir nerimą. Bet tikiu, kad išmoksiu gyvent nebeskaudindama kitų žmonių o ypatingai tavęs, nes tu vienintelis žmogus, kurį taip branginu. Kai tu esi man nereikia nieko, nes viskas ko man reikia turiu šalia – Tave.

Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką… Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių “TU MELAGĖ”… Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje… Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo… Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo, užuosti jį, liesti jį, net nekalbėti, man tai pasaka… Atrodo, kad jei nebūtų to žmogaus nebūtų manęs… Nes aš be jo niekas! Ir nebijau prisipažinti, kad tai jis man parodė pasaulio spalvas ir vėl privertė šypsotis. Jis toli ir žinau, kad tikrai niekada nebesakys man tų brangių ir širdį virpinančių žodžių. Ir tikriausiai niekas taip kaip jis šiltai ir saugiai neapkabins ir nepasakys, MAŽUTE tu saugi su manimi… dabar atrodo, kad ir dangus gali griūti, saulė užgesti man vis vien. Koks tikslas užsidėti kaukę ir vaidinti kokia aš laiminga ir kaip man gera gyventi… Bet jei aš žinočiau, kad jis be manęs laimingas – atsisakyčiau jo dėl jo laimės ir ateities. Tokia tiesa man jis visas pasaulis… Atėjo laikas šluostytis ašaras ir versti naują gyvenimo lapą…

Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį… Įsimylėjau akimirksniu… ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus. Net rudeniniai lietūs būna šilti… Tu keiti mano gyvenimą: atgaivini mintis, jausmus, snaudžiančią aistrą… Myliu tavo rankas, tavo mintis, tavo balsą. Kasnakt, kai atsigulu į lovą – aš visada tavo. Mano pirštai švelniai liečia tavo veidą ir kutena, nors taip iš tiesų nėra… kai matau tave, jaučiu, kaip tave myliu, kaip degu… Kai ilgiuos tavęs, suprantu, kokia tu man svarbi, brangi, nepakartojama, priverčianti mano pasaulį juoktis! Tavęs dar nesutikęs jau žinojau, jog tave mylėsiu… mylėsiu amžinai…

Viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį į jo šviesius, lyg angelo plaukus ir žydras, lyg vasaros dangus akis. Pagaliau, ji atsistojo, apsidairė ir padėkojo jai padėjusiam vyriškiui. Jis nusišypsojo ir pasakęs, kad skuba į svarbų susitikimą, dingo tekančios saulės spinduliuose… Visą dieną ji negalėjo negalvoti apie jai padėjusį vyriškį, visos mintys sukosi tik apie jį, juk ji nepaklausė net jo vardo. Darbo diena praėjo gan greitai ir štai ji jau sėdi namuose, geria karštą arbatą ir žiūri kažkokį filmą. Pasibaigė savaitė, o ji nesutiko nė karto to mėlynakio vyriškio, nors to ji labai norėjo. Kadangi, ji jau kokius tris mėnesius nebuvo kur nors išėjusi, tad šį šeštadienio vakarą nusprendė su draugėmis nueiti į klubą, pasidžiaugti gyvenimu. Buvo jau dešimta valanda vakaro ir būrelis merginų jau stoviniavo prie klubo. Prie įėjimo didelė grūstis ir merginoms vis nesisekė į jį patekti.

Dykuma… Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių… Žmogus… Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi… Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam… Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę… – Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu… – sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą – tikisi ten rasti vandens… Vanduo suteiks jam jėgų… Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio: – Taip! Čia tikrai – vanduo! – iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka… Nyksta, kol visiškai jo nelieka… Tarsi visai ir nebuvo… – Na ir kas! – pagalvojo žmogus, – juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti! Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma – tai Mūsų Gyvenimas… Žmogus, ja keliaujantis – Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš… Vanduo – Mūsų Meilė… Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę…

Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso – o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam tada reikėjo taip kalbėti, kad nemanei mylėti. Man skaudu, aš nerandu vietos gyvenime, man ankšta, troškina, mažai erdvės. Žemė iš po kojų slysta, galva svaigsta, nežinau kas darosi, gal mirtis jau beldžiasi į duris! Na ir tegul, aš nenoriu mylėti! Ne! Ne! Aš noriu mylėti! Ar Jūs girdite?! – bet man sunku. Širdis blaškosi nerimsta, ieško laisvės. Sudužusios šukės drasko ją nuo bet kokio krustelėjimo, kurį gali sukelti prisiminimai. Matau!!!… Akyse aš Tave matau tarsi stovėtum priešais. Tos meilios ir gražios akys, kurios taip meistriškai melavo. Tos lūpos, nuo kurių visą laiką svaigdavau ir virpėdavau. Kuriomis Tu apiberdavai mane karštais bučiniais. Tos švelnios rankos kurios negailėjo glamonių karštomis naktimis. Bet viskas dabar beprasmiška. Gyvenimas dabar nesvarbus ir monotoniškas, liūdnas ir tamsus, tarsi juodžiausia naktis. Beviltiška ko nors dabar tikėtis.

Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas – pabaiga.

Greitai bėga laikas… jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu… Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų… o tau 28-eri… Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip… Tau tiesiog buvo patogu… Aš buvau jauna gyvenimo nesugadinta mergička kurią galima valdyti kaip lėle. Bet gyvenimas nestovi vietoj ir mažos mergaitės užauga ir daug ką supranta. Aš suprantu, kad ir aš pasikeičiau. Pasikeitėm abu… O gal pavargom vienas nuo kito? Supratau kad kas liko tarp mūsų bendra tai tik vaikai. Taip mes juos labai abu mylim. Bet kur tas žodis, mes. Mūsų jau nėra. O gal ir niekada nebuvo? gal tik aš norėjau tuo tikėt. Niekas nežino… Nesigailiu, kad tave pažinau, nesigailiu kad mylėjau. O gailiuosi, kad taip tau atsivėriau, kad tavim taip pasitikėjau, o svarbiausia taip prie tavęs taip prisirišau. Išmokyk mane būti tokia šalta. Aš taip norėčiau būti tokia kaip tu… Ir atsakyti tau tuo pačiu. Bet ne tai būčiau ne aš.

Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali… Ne to nebus, bent šįkart… Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje… Nebegaliu… Lietaus lašai… skubantis žmonės… Ausyse skambanti „Leona Lewis – I Always Love You“ daina… Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios… Visi skubėjo, lėkė… Bet tą kart man lietus padėjo… padėjo paslėpti ašaras akyse… Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais…Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie… Bet šįkart kelias atrodė ilgas… Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn… Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi… Apie Ją… Apie MEILĘ… Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma… Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį… Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta… Netikra… Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė… Netikėta… Nelaukta, bet tikra… O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai… Viskas buvo puiku… Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena… mmm… net dabar gera… Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve… Tai buvo kaip pasaka… Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?…