Palikai mane vieną rugsėjo dieną. Verkiau 3 dienas iš eilės. Ir dabar, pagalvojus apie tave dažnai pradedu verkti, kaip maža mergaitė. Nes ašaras manąsias sukūrei, tu, mažiuk. Pasiilgau tavęs… Man svarbiausia, kad tu sugrįžtum pas mane. Myliu tave ligi šiol ir mylėsiu amžinai, nes esi pirmas žmogutis, pavergęs mano širdį. Kai pamatau tave, noriu pribėgti, apkabinti, pabučiuoti, pakuždėti į ausį, kaip tave myliu, bet nedrįstu, nes priklausai dabar kitai. Pavydžiu jai labai. Būdama su tavim pamiršdavau savo rūpesčius, galvodavau tik apie tave. Negalėdavau atitraukti akių nuo tavęs, katinėli. Tavo akys ir šypsena be galo graži. Myliu tave. Žinau, kad dar gali sugrįžti pas mane. Lauksiu tavęs, tik sugrįžk. Noriu bučiuoti tavo karštas lūpas, noriu jaustis mylima… Atsiprašau už viską, ką ne taip padariau, atsiprašau už labai negražų poelgį. Suprask, buvau supykusi ant tavęs. Atleisk man. Myliu tave, mano džiaugsme, esi man vienintelis. Laukiu sugrįžtančio… Myliu, mažiuk tik tave.

Viskas prasidėjo 2006 Gegužės 27 diena… Tiesiog internete. Mielas vaikinas pasirodė, tad nusprendėm pasikeisti numeriais. Diena iš dienos vakarus praleisdavom prie telefono ragelių tol, kol kuris nors iš mūsų užmerkdavo akytes… Nusprendėm susitikti ir jau kitą dieną ėjom į pasimatymą… Susitikom mes ne restorane, ne kavinėje ar kur prie jūros, o tiesiog gatvėje… Paspaudus Jam ranką, Širdy pajutau tai, ką iki pat šioliai jaučiu. Taip ir leidome dieneles vienas kito glėbyje. Jis man buvo draugė, mama ir tėtis… Jis buvo dalis manęs… Mes juokdavomės kartu, ir verkdavom kartu, kai būdavo sunku, susėsdavom dviese ir tiesiog plepėdavom. Mes viską darėm kartu… Pamilau Jį tokį, koks Jis buvo ir aklai Juo tikėjau, tikiu ir dabar. Beveik nepažinodama Jo, aš Jam leidau pažinti visą save. Nes savo gyvenimo kely aš mačiau tik Jį. Tik Jis vienintelis mane apkabindavo, kai būdavo man sunku, Jis vienintelis buvo su manimi tol, kol užmerkdavau savo akis… Kai pabusdavau, tik Jį prisiminus, aš su šypsena pradėdavau dieną… O dabar… o dabar aš su ašarom užmiegu ir su jomis kartu prabundu… Nes nebėr Tavęs jau… Negailestingas gyvenimas atėmė Jį iš manęs dar ir dabar nežinau kodėl… dėkinga gyvenimui esu tik už tai, kad šitas, kartais labai neteisingas gyvenimas man leido pažinti tave. Ir nesvarbu kiek laiko mes praleidom drauge, svarbu, kad patyrėm tai, ko kiti per visą savo gyvenimą galbūt nepatirs…

Vėlus vakaras… Tyla… Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį… Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje – bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi… Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita… Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu…. Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų… Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių… Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo… o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo. Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu…. Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai… netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti… kokia sunku meiles kaina…

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos “stygos” išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur… Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma – tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto. Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška – ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo… Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų. Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę. Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo.

Vasaros naktis… .žvaigždėtas dangus… mėnesiena… Visą tai jaudina…visą tai priverčia prisimint tave… kaip karštą vasaros naktį ieškojom Grįžulo Ratų, Šiaurinės žvaigždės… – Kuri žvaigždė ryškiausia? – nedrąsiai pakuždėjau, dairydamasi po dangų… Pradėjom ieškot… Žvalgydamasi parodžiau į ryškiausią ir paklausiau: – O tau kuri? Jis nusišypsodamas pasakė: – Aš visą vakarą negaliu atplėšt akių nuo pačios ryškiausios ir gražiausios žvaigždutės – nuo Tavęs… Jis velniškai nusišypsojo… nakty, tamsoj mačiau jo tviskančias dvi žvaigždutes veide…tai buvo ne šiaip žvaigždės, bet tai buvo pačios nuostabiausios, iki tol dar neregėtos akys, kurios skleidė šilumą… ir meilę… Susilieję pasilikom danguje, tik kiekvienas atskirame – aš – jame, o jis – manyje… Ašaros srūva prisiminus, kaip buvo gera… tiesiog tavo glėby jausdavausi kaip pasakų mergaitė, kuriai viskas gerai, kuri graži, protinga, mylima ir mylinti… gal per daug svajojau, gal per daug iliuzionavau esamus dalykus… gal visai ne laiku užsidėjau rožinius akinius ir žvelgiau į pasaulį… todėl dabar per mėgstamiausią orą – darganą – negaliu neišlysti iš kambario ir nepasivaikščiot… neprisimint tavęs…. Prisijaukinsiu ilgesį ir skrisiu mintimis link žvaigždžių, kur skaisčią naktį švies mėnulio pilnatis… sustosiu ant lėtai praplaukiančio debesėlio ir kalbėsiu su juo… gal jis man atsakys, kas bus po to?

Praėjusi vasara buvo ypatinga… Ypatinga mūsų meilei… Meilei, kurios jau nebėra… Nesunaikinau nei aš, nei tu jos – ją sunaikino laikas… Laikas be tavęs… Niekas nepadėjo man užmiršti… Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti… Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis… Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei… Jai buvo brangiausia žiema… Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė, sušildžiusi mūsų širdis, uždegusi meilę. Nuostabiausias laikas, pažinus tave, man tapo gruodis… Kada aš pajutau pirmą kartą taip plakančią širdį, dėl žmogaus, kuriame radau savo svajonių princą… Deja, princai būna tik pasakose, o pasakomis tikima laikinai… Dabar tai niekam nieko jau nebereiškia.. Na, galbūt man – pirmoji meilė juk ypatinga tuo, jog lieka visam gyvenimui atminty… Bet šią vasarą aš ją paskandinau… Pasiryžau po tiek laiko, kada tik vildavausi išgirsti tavo žingsnius artėjančius link manęs… Aš ant smėlio didžiosiom raidėm užrašiau tavo vardą, paskutinį kartą prisipažinau meilėje ir pridėjau laišką be raidžių, kurį sukūriau mintyse iš tų žodžių, kurie liko neišsakyti tau.. Tau, kuris įsiamžino mano gyvenimo knygoj tarp pagrindinių personažų… Vis dėlto Ačiū, tau už viską… Už tai kokia aš dabar esu.. O VAIKYSTĖ – vieną dieną ji vis tiek turėjo mirti…

Tu neesi šalia… ir šitie žodžiai niekada Tavęs nepasieks… Bet aš rašau Tau… Kad mano širdyje nebeliktų to skausmo kurį man suteikei Tu… Mano širdis ir vėl liūdna, o ašaros jau rieda iš pavargusių akių… Kas man? Kartoju vis sau… Kas man kodėl niekada negaliu šypsotis?… O mano akis temdo juodos ašaros… Tu nemyli manęs… nemyli manęs taip kaip aš to noriu… Tokia Tavo meilė mane skaudina… Meilė… Aš tikėjau ja… Maniau ji graži, bet ne… Gyvenimas mane privertė susimąstyti ir atverti akis, pamatyti kad ji gali būti ir skaudi… Meilė pasireiškia tuo, kad Tu esi viena, visų pamiršta, niekam nereikalinga, nes žmogus kurį Tu myli Tavęs nemyli… Aš atleidau tau už išdavystę.. Atleidau Tau viską… Bet mano mintyse vis dar ta pati mintis… kad aš niekada nebūsiu ta kurios Tau reikia… Aš tai žinau, bet negaliu nuo Tavęs pasitraukti, negaliu duoti Tau kelio kad ir kaip to norėčiau… Juk aš tave MYLIU, negaliu be Tavęs… Norėčiau Tau to nejusti.. Bet širdis yra širdis, o jai neįsakysi.. Ta meilė kurią Tau jaučiu begalinė, norėčiau justi iš Tavęs tą patį, bet negaliu, nes Tavo akyse teįžvelgiu šaltį ir gailestį MAN… kodėl? Kodėl taip yra, kodėl Tau manęs reikia tik tada kai Tu to nori? Juk aš esu visada pasiryžusi Tavęs laukti… Galėčiau pabusti vidury nakties ir eiti į nežinomybę, kad tik ten surasčiau Tave… bet… aš sutikčiau Tave ten ne vieną… Tu būtum su jausmu širdyje… jausmu kurį jauti ne MAN bet KITAI… Aš šitą žinau…

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas… Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje… Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai – tikšt tikšt tikšt… Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: “Myliu”. Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. “Tu verki?”, – išsigando jis. “Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas”, – tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara – džiaugsmo. Tą naktį žvaigždės nebekrito. Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę. Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją – šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide… Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį – tikšt tikšt tikšt…

Čia rašau aš, dar viena įskaudinta, sudaužyta širdis… Rašau, nes tas skausmas kasdien žudo vis daugiau ir daugiau, ir turiu kažkam išlieti viską ką jaučiu, kas man neleidžia ramiai gyventi… Sako vyrai neverkia, bet patikėkit, tai netiesa. Štai sėdžiu dabar, kažkur svetimam krašte, ir rašau jums laišką, kurio raides plauna riedėdamos ašaros… O kad viskas būtų aiškiau, trumpai kaip įsiliepsnojo meilė: Jos nr. gavau iš draugo, tai – jo sesuo. Mes daugiau nei metus susirašinėjome, kol kartą pasimatėm Palangoje. Pamatęs ją, daug svajonių sukūriau. Tą naktį mes miegojom po atviru dangum, žiūrėjom į krentančias žvaigždes ir mintyse galvojom sau norus. Na, mano noras buvo mūsų meilė, kad ji liepsnotų per amžius, o jos noro aš neišdrįsau paklausti. Tyliai kuždėdamiesi, sulaukėm ankstaus ryto. Nors visą naktį nemiegojom, ryte buvom labai žvalūs, aišku, tai meilė palaikė mus. Gražiai rankutėmis susikabinę išėjom pasitikti saulės…. Šitoj akimirkoj ir norėčiau numirti, tikrai taip – numirti…. Man čia buvo pats gražiausias momentas, kuris ligi šiol mano širdy yra gyvas. Man daugiau nieko tokio gražaus ir nebuvo, nei 21 rožių puokštė kurias dovanojau jai ir negavau net paprasto bučiuko, nei kita. Aš tikrai gailiuosi, kad nespėjau jai pasakyti Myliu, ir taip tūkstantį kartų … Nežinau kodėl ji pakeitė savo telefono numerius ir kas taip ją privertė daryti… Aš iš gyvenimo tikėjausi daugiau, bent jau laimingesnės meilės… Aš negalvojau, kad meilės jausmas toks žudantis.