Tu buvai. Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis. Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis. Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau. Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių. Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų. Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai. Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus.

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau… įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino… iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio… Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį… Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu… Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis. Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina… Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet… Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko.

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau… bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės – kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?… Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome… Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė… Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima… Tai buvo toks nuostabus jausmas… Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas. Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne. Tu išėjai… Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai… Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.

Mylėti, tai iš naujo gimti… Mylėti, tai žiūrėti dviem širdim ta pačia kryptimi..bet kartais meilė skaudina, virkdo.. Mano meilė Tau yra tyra… Nuoširdi… Neišgalvota… Bet myliu tik aš, myli tik mano širdelė… Tu žinai, kad aš tave myliu labiau už savo gyvenimą…Tu buvai mano pirmas bučinys, kurį prisimenu kas kart išvydusi tave…Tu esi mano pirmoji meilė.. Be tavęs man viskas kas gražu ir spalvota atrodo niūru ir tamsu..O aš vis myliu… Myliu tave beprotiškai… Sunku mylėti tave… jaučiu, kad be tavęs man žemė slysta iš po kojų… Viskas atrodo tamsu ir nemiela širdžiai… Pirmas bučinys, pirmoji meilė… Kitas, šito jausmo nepatyręs pasakytų jog tai taip kvaila ir vaikiška, bet man, tai viska kas mano gyvenime įvyko gražaus… Praėjo jau trys metai nuo pirmo bučinio, pirmo tavo apkabinimo… Tu žinai, kad tave myliu, nepamiršk to niekada… Su meile… Tik Tavo amžinai…

Supratau, kad meilė ne vien tik laimė širdyje, o ir neapykanta, ašaros kančia… Būna visko joje… Išdavystės… Apgaulės… Netekties… Ir daug, be galo daug ašarų… būna širdyje taip blogai… atrodo slysta žemė iš po kojų, kad ir kaip nenorėtum gyventi – tenka… Dėl rytojaus, dėl ateities… Jei galėtum atsukti laiką atgal ir nedaryti to, ką padarei… Įsimylėjai ne tą, kuris tau buvo skirtas… Ir tavo meilė jau nelaiminga… Vis mąstai kodėl… Kodėl taip atsitiko? Kai ašaros upeliais bėga, o skausmas netelpa širdy, tu nori to, ko jau negali įvykti… Atrodo, tai kas buvo taip gražu, tai buvo tik gražu… prisimenu kas buvo… ir ko daugiau jau nebebus… Rankos dreba, širdis virpa ir visa tai dėl tavęs… Kažkada be galo tave mylėjau, Donatai, o dabar po šitiek laiko supratau, kad tu nevertas… nevertas, kad liečiau ašaras dėl tavęs, nevertas, kad tave mylėčiau… Tu žaidi kitų žmonių jausmais, galbūt kada nors pajusi kaip su tavim žaidžia, bet jau nieko negalėsi padaryt, nes bus per vėlu…

Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju… Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs – aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu… Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis – kaip ta muilo opera… Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau… mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau… Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų… ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot… 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau – tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė – matai ką naktimis sapnuoju… netyčia per miegus ir paskambinau… Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti.

Gyvenime mano… meile mano… mano vizija, iliuzija, tikėjime… kodėl…? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas… leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi… Bet, tavo šeima… mano šeima… mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė – gili gili, spalvota, kvepianti… Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai “Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?” liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis… Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis – mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave… Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs “Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis”. Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti… Buvo sunku… išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau… Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet… Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.

Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto… šiandien pasiilgau tavęs…. o gal greičiau nieko… ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo… to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo…. gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro… galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu…. kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis… tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi…. Taigi… laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto… galbūt taip geriau… juk gyvenu du gyvenimus…. tu ir aš jame… aš ir tavęs nėra…. ir viena praradus vis tiek atsiranda antras…. visada pasilieki tu… visame…. gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum…. :*

Myliu, Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu galiu tai kartoti visada ir sakant myliu vis užpuola kitoks jausmas… Jausmas kurį pasakyti galiu pasakydama myliu… Paimu tuščią baltą popieriaus lapą ir rašau… Rašau pati nežinodama kodėl, tiesiog drebančios rankos ir širdies gilūs atodūsiai diktuoja žodžius. Kas pasakytų, kad gyvenimas nesudėtingas ir nepainus? Kiekvienas žmogus turi savo istorijas, tačiau aš taip pat galiu papasakoti nepaprastą istoriją. Tai nenurašyti žodžiai, ne eilėraštis padailintas įvairiomis metaforomis, o tikra gyvenimiška pilna jausmų istorija. Prieš pasakojant norėčiau Tau padėkoti, už viską: už kiekvieną akimirką praleistą kartu, už tai, kad esi… Kad esi šalia manęs. Jei būtai dabar šalia manęs tyliai paklaustai, kodėl mano skruostais krenta ašaros? Bet suprask, tai džiaugsmo ašaros. Dar niekada neteko verkti iš laimės, dar niekada nesidžiaugiau taip gyvenimu ir niekada nebranginau taip žmogaus. Vasara. Mums ta vasara buvo abiem ypatinga. Štai jau praėjo metai ir atėjo kita vasara, bet tai kas tada įvyko gyvens mumyse amžinai. Man nesvarbu kiek praeina laiko, diena, mėnesis ar metai. Man svarbiausia, kad būtai šalia. 2006 metų Liepos 31 diena 20 valanda 57 minutes. Tai diena kai mano gyvenimas pasikeitė, diena, kai mes du atskirus gyvenimus sujungėm į vieną. Galėčiau begalę valandų kalbėti ką tada jaučiau, kai pirmą kartą tave pamačiau, ką dabar šiandien jaučiu. Tačiau tik tu vienas mane supranti, tik tu žinai ką jaučiu, nes tik tu jauti mane.