Nusprendžiau papasakoti mūsų meilės istoriją. Meilės istoriją pilną meilės, draugystės, supratingumo, užuojautos ir dėmesio… Šis pasakojimas nebus graudi meilės istorija su nelaiminga pabaiga. Kažkodėl žmonės įpratę pasakoti savąsias meilės istorijas tik tada, kai viskas baigiasi labai graudžiai. O ši istorija dar nesibaigė, ji dar tęsiasi… Kažkas yra pasakęs, kad meilė gali išsivystyti iš draugystės. Aš tais žodžiais netikėjau, kol to nepajutau savo kailiu… Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome eiti į vieną klasę. Kaip dabar jis man pasakoja į mane Modestas atkreipė dėmesį iškart. Kritau jam į akį, po to jis pajuto meilę man. O aš laikiau jį eiliniu savo klasioku, kaip daugelį kitų. Ir vieną dieną atsitiko taip, jog teko apsikeisti telefono numeriais. Nuo to ir prasidėjo mūsų bendravimas, kuris peraugo į stiprią draugystę. Kalbėdavomės sms žinutėmis kiaurą parą. Nuo ryto iki vakaro. Nuo vakaro iki vėlyvos nakties, nors kitą dieną susitikdavome mokykloje. Kartais tiesiog mes du eidavome kur nors į gamtą praleisti vakarą, ar tiesiog nusimaudyti. Taip, aš jį pamilau. Pamilau kaip draugą, kuris žino visas mano paslaptis, kaip žmogų, kuriam paskambinus, kad ir vidury nakties sulauksiu išklausymo ir paguodos žodžių. Ši mūsų draugystė tęsėsi daugiau nei metus. Per tą laiką tapome labai artimi vienas kitam. Kai jis man pasakė, kad myli mane, man buvo gaila, kad negaliu atsakyti tuo pačiu…

Meilė – kas ji?… Gal jos nėra?… Tikriausiai nėra… Žmonės šią sąvoką išgalvojo… Nebetikiu, kad yra toks dalykas kaip meilė… O jei ir yra tai nelemta man būti mylimai… Aš myliu, bet manęs niekas nemyli… Noriu pajusti ką reiškia būti mylimai…. Įdomu koks tai jausmas… Turbūt labai gera kai tave myli… Taip norėčiau kad mano širdį užlietų: pilnaties, nuoširdumo, meilės jausmai… Tapau mumija kuri nieko nebejaučia išskyrus liūdesį, skausmą, vienatvę… Noriu užmigti ir nebepabusti… Nebenoriu egzistuoti … Noriu gyventi, bet nebėra jėgų atsistoti ir eiti į priekį… Kas man gali padėti atsistoti? Kas man suteiks jėgų?… Nebeturiu Jo… Nebėra dėl ko gyventi… Man nieko nereikia išskyrus Jo… Jo vieno… Noriu Jį mylėti, jausti Jo šilumą, meilę… Noriu kad Jis būtų šalia manęs… Bet to nebus… Nes mūsų keliai išsiskyrė… Mano jausmai liko sutrypti… Širdis srūva… Bet tai nesvarbu… Svarbu tik tai, jog Jis būtų laimingas… Nesvarbu su manim ar be manęs… Mylių Jį visa savo esybę… Viską dėl Jo atiduočiau… Bet deja neteks dėl Jo pasiaukoti… Kaip aš Jį myliu… Labai labai Jį myliu… Nenorėjau jo netekti, bet netekau.. Jau nebesugebu sulaikyti ašarų… O dar visai neseniai negalėjau išlieti nė vienos ašarėlės… O dabar prapliupau… Tikiuosi Jis supras kaip Jį myliu… Visą savo gyvenimą Jį mylėsiu…

Buvo niekuo neišsiskirianti žiemos diena – šlapdriba, o taip norėjosi balto, puraus sniego, kuris ir tapo pagrindiniu veiksniu mano istorijoje… Ėmė snigti ir su pirmuoju sniegu atėjo jis – Domas. Domas nenukrito iš dangaus, kaip sniegas, bet tiesiog sningant pasiūlė pasišildyti kavinėje. Tai buvo pirmas kartu praleistas vakaras. Net nepajutau, kaip Domas įsiliejo į mano gyvenimą, jis man tapo reikalingas, brangus ir be galo mylimas žmogus. Nusprendžiau supažindinti tėvus su juo, nes mes planavome tuoktis. Tačiau jie manęs nepalaikė, dar ir dabar prisimenu šviesų kambarį, nesuprantančius tėvų žvilgsnius į jį, į tą laukinį žmogų, kuris iš jų galėjo paveržti jų vienturtę dukrą. Aš nepaklausiau tėvų, mes išvažiavome… Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Bet aš grįžau, nes manęs laukė studijos, o jis liko ten, nes turėjo pasirūpinti mūsų materialine gerove. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, jis manęs vis nepasikviesdavo pas save, žadėjo, kad greitai gaus geras pareigas ir tada aš galėsiu atvykti. Aš pykau, jaučiausi apgaudinėjama, išduota… Ir tada mano gyvenime atsirado Edvardas. Gerų tėvų -geras vaikas, perspektyvus jaunuolis, būsimasis farmacininkas, tėvai buvo devintame danguje… Aš su juo susitikinėjau, kad netiesiogiai atkeršyčiau Domui, nors giliai širdyje Domą mylėjau. Prabėgo šeši mėnesiai… Buvo planuojamos mano ir Edvardo vestuvės, žinoma – abiejų tėvų iniciatyva…

“Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės. Tačiau mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto.” Aš bandžiau suprasti… Mano pirmoji meile… Ilgai laukta. Ilgai tikėta. Ilgai viltasi. O paskui suprasta, kad nėra meilės. Jos negali būti. Meilė skaudina ir žudo. Meilė griauna… Kažkur širdies gilumoje aš vis laukiau savo pirmosios meilės ir savo tikrojo pirmojo karto. Ir kažkada sulaukiau… Mylėjau karštai ir beprotiškai. Man atrodo, kad kartu mes praleidome visa gyvenimą ir viskas, kas buvo iki JO, neegzistavo. tuomet man ėjo 19-ti. Buvo gegužės pirmos dienos kai mes susitikome. Paskui buvo karštas, svaigus birželis ilgas išsiskyrimas ir šaltas lapkritis, gruodis kuomet supratau, kad aš jam nebeesu tokia svarbi. Tik vienas mėnuo – ilgesnis už gyvenimą, tik dvi karštos paros – karštesnės už ugnį, ir aš tapau laimingiausiu žmogumi, nes mylėjau. Mano klaida… buvo gruodžio 16, snigo. Jis tolo nuo manęs… mačiau tik jo ašaras o paskui… Jis nužingsniuoja gatve… Aš ėjau lėtai vis toldama nuo tos vietos, kur tolo mano svajonė, kur tolo tas, kurį mylėjau labiau nei gyvenimą. Kai pasižiūriu atgal man atrodo keista, kad vis dar yra žudoma tam, kad “kad aš nevertas” … “pabučiuok mane paskutinį kartą” tai skambėjo mano mintyse ir lūpose…

Mūsų pirmą susitikimo diena pamenu lyg ji būtų buvusi vakar… Aš atėjau pas tave… Tu mane pasitikai šilta šypsena… Nuo tos dienos aš dievinu tavo švelnia šypsenėlę, kurią matau kai būnu šalia… kai būnu šalia matau tavas mėlynas akis… Jaučiu tavo šilumą… Bet ne dėl to aš tau rašau… Rašau tau paskutinius žodžius, kuriuos skaitysi, kai manęs nebus šalia… Kai aš skęsiu ašarų jūroje… Kai širdį persmelks ilgesys… Kai liesis iš sudužusios širdies upeliai kraujo… Kai trauksiu iš širdies, giliai įstrigusią strėlytę… Bet Tu to nematysi… Tavo mėlynos akys turbūt jau niekad neišvys manųjų… Pilnų meilės ir šilumos, kai žvelgiu į Tave… Tavo atmintyje išliks tik atvaizdas su šypsena plačia… Šypsena? Viena aš nebežinau kas yra šypsena… Nebežinau kas yra juokas… Tik būdama šalia Tavęs aš galiu šypsotis ir širdyje jauku… Tik šalia Tavęs jaučiuos laiminga ir kupina jėgų… Prisimink ta mano skardų juoką… Kuris skambėjo kai buvai šalia… Daugiau jau negirdėsi jo… Nes skirias mūs keliai… Prisimink rankų prisilietimus… Šaltų.. Drėgnu iš susijaudinimo rankų prisilietimą… Paklaustum kaip visada: Kodėl jos drėgnos? Dabar aš atsakau… jaudinuosi kai esu šalia tavęs… bijau… nes tai kas yra gražu ir vėl greit baigsis… iškeliausiu į namus… vėl liksiu aš viena… viena su savo meile Tau! Taip! Myliu Tave! Myliu Tave, kaip galima mylėti žmogų… atsimeni paklausei kažkada žvelgdamas man į akis: – Kas nutiko? Ko liūdi?

Kaip aš anksčiau galėjau būt tokia akla? Kodėl aš negirdėjau savo širdies balso? Aš gyvenau tokį beprasmį gyvenimą… kol nepasirodei tu. Man patiko visai kitas. Nepasiekiamas, nes jis ieško idealios, o aš tokia nesu. Bet man užteko vienos nakties, kad pažinčiau tave. O juk buvo paprastas draugų susibūrimas gamtoje. Bet tuo pačiu ir nepaprastas. Nes ten buvai tu. Aprodei apylinkes. Nusivedei prie užtvankos, o ten taip gražu… Naktis… Danguje daug žvaigždžių… Mėnuliukas kybojo… Aplink visiška tyla, kad net girdėjome savo širdies dūžius, tik kur ne kur tylą sudrumsdavo praskridęs šikšnosparnis ir varlių kvarkimas. Sėdėjome apsikabinę ir tokia ramuma širdy, toks nepakartojamas jausmas – saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Bet juk būna viskam pabaiga. Išaušo rytas. Atsisveikinome ir išsiskyrėme. Tu išvažiavai atgal į miestą, kuriame mokaisi, o aš pasilikau savajame. Bet aš lauksiu ir tikėsiuos, kad tu grįši…

Nerijau, čia parašysiu tai ko neišdrįsiu tau pasakyti garsiai. Kai išvažiavai pirma kartą, liepos mėnesį, aš laukiausi. Aš negavau iš tavęs jokiu žinių ir nutariau, kad bus geriau, jei niekas nežinos kas mano vaiko tėvas. Buvau tvirtai nusprendus kad vaikas gyvens tik su mama, o apie tėtę, žinos tik tiek, kad jis buvo geras žmogus ir kad mus labai myli, bet deja kai mano vaikučiui buvo beveik keturi mėnesiai aš ji praradau. Tada man tavęs reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet aš kaip ir visada buvau viena. Tų kelių dienų niekada nepamiršiu, nes jos buvo sunkiausios mano gyvenime. Supratau kad su vaikučiu kartu netekau ir dalelės tavęs, kuri galvojau visada bus šalia manęs. Kai grįžai namo ir susitikom norėjau pasakyt kas atsitiko, bet neišdrįsau. Vien pagalvojus apie tai pradėdavau verkt ir kai pasakei, kad penktadienį vėl išvažiuoji ir galbūt visam laikui norėjau pasakyt, kad manęs nepaliktum, kad tu man reikalingas labiau nei kada nors anksčiau, bet žinojau, kad savo dukrytei tu reikalingas galbūt dar labiau nei man. Tada aš galvojau tik apie tavo dukryte, kuri per mane butu augus tik su mama. Ir nenorėjau tau trukdyt, nenorėjau kad kada nors man pasakytum kad per mane išsiskyrei su savo šeima. Niekad nenorėjau tau būt kliūtis, todėl ir tylėjau ta vakarą kai matėmės paskutinį karta. O iš tiesų norėjau tik paprašyt kad manęs nepaliktum, kad neišvažiuotum ir kad visada būtum šalia. Dabar aš norėčiau paprašyt to paties, bet neturiu teisės tavęs skirt su šeima.

Žvelgiu dabar į dangų ir galvoju, kokia buvau laiminga, kai tu buvai šalia… Kai visada žinojau į ką galiu kreiptis pagalbos…. Tavęs jau nebeliko… Padaręs lemtingą klaidą išėjai… Išėjai į ten, iš kur jau niekas nebesugrįžta… Palikai čia viską… Svarbiausia palikai savo žmoną ir savo sūnelį, kurio tu taip troškai… Aš tau buvau niekas… Beveik… Niekada nepamiršiu tos dienos, kai priglaudei pas save… Niekada! Tu buvai man viskas… Žinojau, kad aš niekada negalėsiu būti su tavim, nors man taip tavęs širdyje reikėjo… Tie ilgi pokalbiai vakarais, ta duobė iš kurios tu mane ištraukei, tas pirmas bučinys… Kaip aš dabar viso šito pasiilgstu… Kodėl tu išėjai? kodėl mus čia visus palikai? Kodėl? Dabar jau žiūriu pro langą ir žinau, kad jau niekada tavęs nebepamatysiu… Niekada nebegirdėsiu tavo žodžių, pamokymų, pabarimų… Man nebebaisiu jau ir pripažinti, kad tave mylėjau…Tu man buvai kaip vyresnysis brolis ir ne tik… Dieve, o tos tavo akys… Jų niekada nepamiršiu ir dabar stovėdama prie tavo kapo jas menu… man taip trūksta tavęs… Grįžk pas mane… Maldauju… Širdy liko tik begalinis sielvartas ir skausmas… Nuo tavo žūties praėjo jau daugiau nei pusė metų… Susitaikyt negaliu su tuo vis dar ir dabar… turiu danguje žvaigždelę, kuri yra TU…. ją pavadinau tavo vardu, jai patikiu savo slapčiausias mintis ir troškimus… Ir tikiu… tikiu, kad tu prisimeni ten aukštai mane ir padedi man…