Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros… Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau…Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio… Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy… “Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs”… IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.

Nežinau kodėl šį vakarą vėl prisiminiau tave… Nežinau kodėl akyse vėl sublizgėjo ašaros, o širdį užliejo tas žudantis jausmas… O jei viskas būtų galėję būti kitaip. Jei tik būtum rimtai į mane žiūrėjęs… Būtų sutaupyta tiek bereikalingai išlietų ašarų, būtų išvengta tiek skausmo, nevilties… Tu net neįsivaizduoji kaip tave mylėjau. Būčiau nedvejodama atidavus visą gyvenimą už dar vieną dieną su tavimi, bet matai kaip gavosi… Tu įsiveržei į mano gyvenimą atnešdamas man meilę, laimę… Tačiau vos atėjęs, išėjai ir išsinešei viską. Tą pačią laimę, meilę, visas viltis ir svajones ir visą gyvenimą. Sutrypei mano meilę, paskandinai ją ašarose ir skausme. Išvažiavai neatsisveikinęs, nieko nepaaiškinęs, o aš kvailutė laukiau tavęs pusantrų metu. Juk tik norėjau tave mylėti ir kad mane mylėtum. Ir ką man dabar daryti su tuo žudančiu skausmu, su tuštuma, kurią palikai išeidamas? Ką daryti, kad nesiilgėčiau tavęs? Na dabar, praėjus beveik dviem metam nuo tos nuostabios nakties, nebežinau ką tau jaučiu. Bet esu tikra, kad jei nejausčiau nieko, ašarų neliečiau kaskart tave prisiminus. Tu pakeitei visą mano gyvenimą. Aš tau buvau tik eilinis žaisliukas, o tu man visas gyvenimas. O dar kažkas sako, kad likimas nežiaurus… Draugės mane kvaile vadino, sakė nepaleisk lengvai tokio vaikino, kovok kiek gali, kad ir su visu pasauliu. Bet ko verta beprasme kova? Juk žinau, kad mylėti neįmanoma priverst. Tikiuosi bent tu dabar laimingas.

Žinau, kad tu klausai… Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu… Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam… Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt. Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą žodį myliu… Širdis plaka kaip pašėlus, atrodo tuoj iššoks iš krūtinės, o kūnas visas dreba, lyg vėjyje drebulė. Nežinau kaip tau pasakyti, kad myliu, todėl rašau… Rašau, nes tik taip galiu išsakyti tai ką jaučiu. Bet juk meilė stipresnė už baimę. O gal aš klystu? Gal tai ne meilė?… Bet tada kas tai???… Šitoks stiprus jausmas negali būti tik simpatija… Ne… Tai meilė… Kaip kvailai jaučiuosi, pati klausiu ir atsakau, negaliu susikaupti ir sudėlioti savo minčių. Jos sukasi tik apie tave. Nieko kito sapnuose neregiu, kaip tik tave. Net dabar rašau tau ir apie tave… Nes tik tu mano viltis, mano širdies varomoji jėga… Myliu tave, Deivydai, myliu ir mylėsiu, kol mano širdis plaks. Žinau, kad tu klausai… Tūkstantį kartų sakau myliu, nes kitaip neišdrįsčiau to pasakyti. Noriu, kad žinotum, kad mano širdis priklauso tik tau ir ji plaka tik dėl tavęs. Tikiuosi po to, kai visą tai išgirsi prieisi… Juk viltis miršta paskutinė…

Mielas nepažystamasai, Mes – atskirai, o galėtume būti kartu… Juk tiek nedaug tereikia – tiesiog susipažinti… O gal mudu jau pažystami? Vieną dieną tu atėjai į mano pasaulį… Diena, rodos, niekuo neypatinga, tačiau… Tačiau aš vis dar tavęs nepamirštu, taip norisi tau parašyti ir paklausti, kaip gyveni, ar vis dar prisimeni mane… Bet negaliu… ir šito nedarysiu, nes aš pati tau pasakiau, jog viską baigiam…Tiesą sakant nieko ypatingo (neleistino) ir nebuvo, tik laiškai, žinutės ir vienas vienintelis susitikimas, po kurio nusprendžiau dėti tašką. Ir ne todėl, jog, anot tavęs, man nepatiko tavo išvaizda… tai netiesa – nesu aš pati princesė, tad neieškau karalaičio.. Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau “pagaudavau” save galvojant apie tave… o tu… tu nesi vienas… Tu turi ją… Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte… Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau “pagaudavau” save galvojant apie tave… o tu… tu nesi vienas… Tu turi ją… Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte… Tad šiandien pro ašaras aš vis dar tariu… Aš viena…

Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu… Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena…kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave… o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu… nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt… tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų manęs, ir niekas nekentėtų jog palikau šį pasauly… tačiau negaliu… tik viltis mane laiko, tokia didelė ir stipri… tikiu, meile, tikiu, kad dar ateisi ir priglusi prie mano jau spėjusio atšalti kūno ir sušildysi savo ugnimi. aš visada tik ir gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai, ir galų gale taip būna… tačiau kiekvienas toks išsiskirimas atneša ir skaudžią žinią, kad meilė gali baigtis, jei nėra sutarimo, jei nėra pasitikėjimo ir atsidavimo… kai aš kalbu tu tyli, kai tu kalbi – aš tyliu, mes taip ir nesusikalbėsim niekada, taip ir nutrūks šilkinis mūsų jausmų siūlas, taip ir užmigsim neištarę paskutinį kartą kaip mylim vienas kitą… atleisk kad aš tokia, atleisk kad kaltinu vis tik tave… ne tu vienas kaltas, aš taip pat kalta… atleisk… išgirsk Viešpatie mano maldą, ir sugrąžink jį, sugrąžink mano gyvenimo tikslą ir įliek vėl šviesą į mano dieną…