Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu… Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus… Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn… Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje… Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime… O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse… Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra… Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai… Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis… Toks pilkas ir beprasmis jis buvo… Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE… Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje… Tai buvo tobula, nepakartojama… Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus… Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės… Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.

Niekada nesitikėjau, jog šią vasarą nuvyksiu į Italiją ir ten sutiksiu savo gyvenimo meilę, tačiau svajonės kartais tikrai išsipildo. Ten viskas prasidėjo nuo dviejų savaičių ašarų, nes nemokėjau kalbos, ir neturėjau nė vieno draugo, tačiau kai pirmą kartą išvydau TAVE mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. TU buvai tarsi saulės spinduliukas niūrią vasaros dieną, tarsi pluoštelis šilumos šaltą žiemos vakarą. Su manimi TU visada buvai draugiškas, malonus ir be galo švelnus, o tavo žvilgsnis priversdavo mano širdelę plakti greičiau. Tikrai nemaniau, kad mes tapsime tokie artimi ir patirsime tokių nuostabių akimirkų. Tik dėl tavęs aš kiekvieną vakarą mokinausi Italų kalbos, tik dėl tavęs aš ateidavau į barą, kuriame TU dirbai, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad vieną vakarą TU pasakysi man ” Ti amo” – myliu tave. Tą vakarą pamiršau viską aplink save ir norėjau vėl ir vėl išgirsti tuos magiškus žodžius. Tačiau mano vasara Italijoje slinko vis arčiau ir arčiau pabaigos, o galiausiai likus vienai savaitei iki mano skrydžio i Lietuvą TU stipriai atšąlai. Vis išsisukdavai, kad esi pavargęs ar kad esi susitaręs su draugais, tačiau TU turbūt net nenumanei, kad man tokie tavo žodžiai kiekvieną kartą palikdavo po gilę žaizdą mano širdutėje. Pagaliau likus dviems dienoms iki mano skrydžio TU apkabinai mane ir pasakei, kad nenori manęs prarasti ir nori, kad mes visada būtume kartu. Aš taip pat be galo to troškau, tačiau Lietuvoje manęs laukė mokslai ir mylinti šeima.

Kiekvieną minutę širdy spurda mintis – ar jis galvoja apie mane, kodėl jis galvoja apie mane? Kuo gi aš skiriuosi nuo kitų? Kaip jis sugebėjo manyje pažadinti niekada nepatirtus jausmus? Bijau pati savęs, bijau to, ką jaučiu, bijau, kad, jei nenumalšinsiu šito troškulio – išprotėsiu. Jaučiuosi keistai ir kvailai, kad šitaip stipriai įsimylėjau. Bet – tai tiesa, nuo kurios niekur nepabėgsiu, kurią turiu pripažinti, kurią turėsiu išgyventi. Išgyventi viena, nes beveik nėra galimybės patirti tai kartu. Turiu tai slėpti, kada norisi tiesiog šaukti apie tai… Uždraustas vaisius… Beprotiškai sunku man, bet – ką išgyvenu, ką jaučiu – man labai brangu, nes niekada netikėjau, kad pati tai patirsiu… Nesu kokia jauniklė, negriausiu to, ką sukūriau, bet… ŠITAS JAUSMAS už mane stipresnis, privalau JO paragauti, kad galėčiau gyventi toliau ir nieko nesigailėti… Atleisk, kad trukdau savo mintimis, bet tik TU vienas gali apie jas žinoti…

Aš noriu verkti, kai tavęs nėra šalia. Aš noriu rėkti, kad buvau tokia kvaila.. Žaidei tu su manim, davei kažką, kad po to galėtumei atimti. Taip neteisinga ir negražu. Kodėl taip man įvyko? Kodėl po visko aš galbūt tavim dar tikiu? Ne, nebetikiu senai, ištirpo tavo pažadai. Sugriovei pilį jų, prasmego tai kas buvo, tarp smėlio nuolaužų. Girdi, to nebebus! Net jei dangus nugrius, jei žemė versis tris kartus – to niekad nebebus. Turėjai, bet nereikėjo. Norėsi – nebebus. Praėjo tavo laikas. O dabar jau aš kita, jau kito glėbyje, dabar aš būsiu jo tiktai. Mylės mane ir apkabins savo bučiniais. O tu jau nebepajusi lūpų mano, švelnios odos, tu jau nebepatirsi glamonių mano ir kūno šilumos. Turi kitą, turėkis ją, bet tau neduos ji to, ką būtum gavęs pas mane. O aš tai atiduosiu jam. Nes tik jis šalia, nes myli jis be proto, labiau nei už bet ką. Ar tu įsivaizduoji, kaip liečia kūną mano jis? O aš bučiuoju jo akis? Ne tavo jo? Nes aš trečia nebūsiu! Rūtele tu turi. Tai džiaukis ja, bet jau nebe manimi. Nebenoriu tavo balso aš girdėti, tavo žodžių ir svajų… Nebenoriu telefone matyti, kad vėlei skambini man tu. Aš pavargau jau, tu girdi? Tu skambini man vis, kai ne su ja. Tu skambini man vis kalbi, o jei. Jokių čia jei jau nebėra, mes baigėme. Tiksliau pabaigei tai tu. Tad džiaukis savo laimikiu. O aš gyvensiu ir neverksiu, nes neturiu dėl ko. Dėmesio tai aš turiu, o tu? Ar kartais nesusimąstai, ką praradai?

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm… nežinau… prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė… sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti… visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio… deja taip ir nesulaukiau… Visa vakarą verkiau… niekada negalvojau kad gali pamiršti… Labai Tavimi nusivyliau… atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko… Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius? Juk sakei kad Tavęs laukčiau… deja kad ir kaip laukiau, laukiu ir lauksiu niekas nepasikeis..atrodo žadėjai tiek daug… bet jau praėjo mėnesis kaip neparašai… Gaila… ir vėl verkiu ir vėl kenčiu… žinau kad nuo to geriau nebus, bet kitaip negaliu… atsiprašau kad taip beprotiškai Tave myliu… Liko trys mėnesiai iki Tavo grįžimo… Laukt lauksiu, bet nežinau ar sulauksiu… gailiuosi kad Tave pamilau… bet vis tiek MYLIU…

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai… Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą – maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu… Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos. Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu. Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis…