|

Valdžia ir korupcija

Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas.

Ar bučinys neįpareigoja?
| |

Ar bučinys neįpareigoja?

Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius… Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu. Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas. Kas galėtų paneigti gesto jėgą, svarumą bet kokiuose žmogiškuose santykiuose? Gestas – tai nuostabi bendravimo priemonė: jis padaro regimus ir „apčiuopiamus” giliausiai viduje paslėptus, stipriausius jausmus. Pažiūrėkite į sportininkų apsikabinimus varžybose, po to, kai jie pasiekia savo tikslą! Teigti, kad meilės gestas neturi pasekmių, būtų naivu. Gestas keičia santykius. Yra aiškus skirtumas tarp troškimo ir išpildymo. Išpildyti troškimą – tai pereiti prie veiksmo. Įsimylėjusiesiems atlikti gestą – tai kažką pakeisti santykių vystymesi. Pereiti nuo žvilgsnio prie švelnių glamonių, nuo glamonių prie bučinio, nuo bučinio prie lytinio akto, reiškia kaskart peržengti galimas pakopas, po kurių dažnai nebeįmanoma sugrįžti atgal.

| | |

Švč. Mergelės apreiškimo cerkvė

Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto – pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

|

Vaikas liko gyvas. O mes?

Leidykla „Baltos lankos“ išleido knygą „Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai. 1941–1944“. Tai kaunietės, vokiečių kilmės dailininkės Elenos Holcmanienės (Helene Holzman, 1891-1968) užrašai, parašyti pokario metais. Juose – 1941–1944 m. Kauno getas. Autorė atpasakoja tai, ką matė ir patyrė pati. Ji gelbėjo geto žmones, per tuos 4 metus prarado savo devyniolikmetę dukterį, vyrą (kaunietį knygų leidėją Maksą Holcmaną.) , nemažai draugų ir artimų žmonių. Po karo E. Holcman ir jos dukra grįžo gyventi į Vokietiją, iš kur į Lietuvą buvo atsikėlusios 3-iajame dešimtmetyje. Po motinos mirties dukra Margarita išsaugojo jos užrašus, o 2000 m. išleido originalo (vokiečių) kalba. Netrukus E. Holcmanienės užrašai apie Kauno getą pasirodė ir kitomis pasaulio kalbomis. Lietuvių kalba jie publikuojami pirmąkart (iš vokiečių kalbos išvertė Osvaldas Aleksa). Knyga buvo pristatyta Kaune ir Vilniuje.

|

Ar dar ilgai gyvuos žydus kamuojanti antisemitizmo problema?

Pasaulyje gyvena apie 15 milijonų žydų, turinčių vienokių ar kitokių sąsajų su Lietuva. Gimę ar augę čia ir dėl įvairių priežasčių buvę priversti palikti Lietuvą žydai susirinko į šiomis dienomis Vilniuje vykstantį pasaulio litvakų kongresą. Daktaro Izraelio Lemperto teigimu, litvakas – tai pačių žydų sugalvotas terminas, nusakantis kilimo vietą. “Mes sakome ne litvakai, o litvakai. Jidiš kalba litvak – paniekinamas žodis”, – sako Lempertas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 250 tūkstančių žydų, tačiau karo metais vykdyto genocido metu per 90 proc. jų buvo sunaikinta. Todėl, pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus, dalis Izraelyje gyvenančių jo tautiečių priešinasi bet kokiems renginiams Lietuvoje. “Pirmas sykis buvo, kai mes minėjome Vilniaus Gaono 200-ąsias metines. Jų nuomone, Lietuvoje neturi vykti panašūs renginiai, nes lietuviai yra prisidėję prie Holokausto ir ši žemė persisunkusi žydų krauju. Lietuvos žydų bendruomenė, nors ir mano, kad tai buvo didžiulė tragedija, nekaltina visos lietuvių tautos”, – sako Alperavičius.

|

Antisemitizmas

Praėjus maždaug mėnesiui po diskusijų apie radikalus, „Respublikos” redaktorius viename iš straipsnių savo skaitytojams rašo, kad Lietuvos žydų bendruomenė, prisidengdama Holokaustu, slepia ir gina nusikaltėlius. Šį Vito Tomkaus straipsnį, iš kurio galima suprasti, kad pasaulį valdo žydai ir gėjai, iliustravo paveikslėlis, kuris, kaip antisemitizmo tyrėjai iškart pastebėjo, labai tiksliai atspindėjo ne tik gėjų, bet ir žydų tautybės asmens tipažą, kuris buvo naudojamas antisemitinės propagandos reikmėms. Per sąlyginai neilgą laiką ši propaganda tapo labai įtaigiu Holokausto įrankiu. Kuo skiriasi ir kuo panašūs šie du, regis, vienas su kitu menkai susiję dalykai? Nors „Respublikos” publikacijos sukėlė ant kojų vietos politikus ir atsakingas institucijas, taip pat paskatino nemenką tarptautinę reakciją, V.Tomkus nesiliovė rašęs. Šio trečiadienio laiške V.Tomkus rašo: „…daug kas sako, kad esu panašus į žydą: draugiškas, nepavydus, linkęs nelaimėje saviems padėti. Galbūt, sakau, ir aš galėčiau pasaulį su Jumis valdyti”… Dalį skaitytojų V.Tomkus tikrai patraukė į savo pusę – juk atrodo, kad „Respublika” rašo tai, kuo tiki nemažai Lietuvos gyventojų. Tiki, bet kalba tyliai, nes garsiai apie tai kalbėti negalima – neva Lietuva, ištrūkusi iš vienų gniaužtų, pateko į JAV, žydų bendruomenės ir panašių veikėjų rankas.

|

XX šimtmečiui baigiantis, arba “Laiškas bičiuliui žydui”

XX a. – tai ideologų ir ideologijų šimtmetis. Pirmojo pasaulinio karo aukos prikėlė iš numirusių radikalias ideologijas, kurias pradėjo išpažinti masės. Tarkim, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo sveiko proto žmogaus, kuris būtų manęs, jog žmonijos ateitis gali priklausyti nuo proletarinės revoliucijos ar žydų klausimo likvidavimo. Karas šias ideologijas išlaisvino iš mažo intelektų geto, kuriame jos gyvavo. Karo atnešti nusivylimai sukūrė dvi revoliucines tipologijas: bolševikinę ir nacionalsocialistinę. Įsivyravo įsitikinimas, kad išganymas priklauso nuo nacionalistinių ar proletarinių jėgų, kurios geba kovoti prieš tariamą ar tikrąjį priešą. Ideologai žadėjo taiką, gerovę, didybę, bet su sąlyga, kad bus visiškai nugalėtos ir sunaikintos priešų jėgos. Visur aplink tykojo priešas. Juo galėjo būti buržua, kapitalistas, tautinės mažumos atstovas, žydas. Priešo vaidmeniui labiausiai tiko žydai. Jų gausus dalyvavimas revoliucijoje atrodė įtartinas buržuazijos klasei, jų turtas nepatiko kairiesiems, kosmopolitizmas – nacionalistams, atskirumas – visiems.

| |

Tibetas: 45-eri metai po sukilimo

Štai ką apie padėtį Tibete savo autobiografijoje rašo Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama: Tibete kovos už laisvę sąlygos nuolat sunkėja. Blogėja žmogaus teisių padėtis.Vien 1999 metais užregistruoti šeši mirties ir žiaurumų bei prievartos atvejai. Kinų valdininkai išvijo iš vienuolynų 1432 vienuolius, nes šie atsisakė pasmerkti Tibeto išsivadavimo siekius arba Dalai Lamą, kaip dvasinį bei politinį vadovą. Iš savo gyvenamųjų vietų bei mokyklų ištremti 11409 vienuoliai (nuo 1996 iki 1999 metų). Didžiulė iškilusi grėsmė Tibetui – nenutrūkstantis atvykstančių kinų persikėlėlių srautas. Dėl to keičiasi Tibeto visuomenės struktūra. Ji artėja prie svetimo tibetui modelio, būdingo rinkos kapitalizmui. Kartu į šalį plūsta prostitucija, azartiniai žaidimai, alkoholizmas. Šiuos reiškinius remia kinų valdžia, tuo griaudama tradicinę socialinę sanklodą ir moralines Tibetiečių vertybes. Tai net blogiau už bet kokią fizinę prievartą, nes tibetiečiai savo šalyje virsta tautine mažuma, tolsta nuo tradicinio tikėjimo ir kultūros. Kinijos vadovai tibetiečių tautos kultūrinėse ir religinėse ypatybėse įžvelgia pagrindinį atsiskyrimo motyvą, todėl stengiasi sugriauti kūrybingąjį Tibeto civilizacijos ir tautinio identiteto pradą. Nauji kultūros, religijos ir švietimo sistemos apribojimai byloja apie kultūrinio genocido politiką.

| |

Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare

Vlado Pūtvio-Patvinskio nuopelnai žuvininkystėje (1899-1926 metai). Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare neatskiriamai susijusi su dvaro savininkų Putvinskiu-Pūtvių pavarde. Apie vieną iš Putvinskių – Dionyzą, kuris gimė ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dar XVIII a., šeimoje buvo išlikusi tokia legenda. “Vieną kartą per metus Putvinskis, apsirengęs kaip bažnyčią”, su dvariškių svita ir daugybe darbininkų nužingsniuodavęs prie vieno tvenkinio pylimo ir liepdavęs nuleisti vandenį. Kai vandens jau nebedaug belikdavę, nekreipdamas dėmesio į dugne besikapstančias taikingas žuvis, liepdavęs sugauti ir jam atnešti didžiulę lydeką. Nebijodamas aštrių lydekos dantų, ją pabučiuodavęs, peržegnodavęs, įmesdavęs į dugne likusį vandenį ir įsakydavęs tvenkinį vėl prileisti.

| |

Kalakutų lesinimo būdai ir lesalai

Kalakutai gali būti lesinami sausuoju, drėgnuoju arba kombinuotu lesinimo būdu. Jei taikomas pirmasis lesinimo būdas, paukščiams duodama tik sausų visaverčių kombinuotųjų granuliuotų arba negranuliuotų lesalų. Taip lesinant, kalakutai gauna visas reikalingas maisto medžiagas. Be to, paukščių lesinimą galima visiškai mechanizuoti ir automatizuoti ir taip padidinti darbo našumą, sumažinti darbo sąnaudas. Antrasis, mažiaus efektyvus, būdas yra lesinimas drėgnais lesalais. Koncentruoti lesalai drėkinami vandeniu, nugriebtu pienu, išrūgomis ar kitomis maisto atliekomis. Prie šio lesalo galima pridėti ir žaliosios masės, šakniavaisių, bulvių ir kitų sultingųjų lesalų. Lesalų mišinys ruošiamas prieš kiekvieną paukščių lesinimą. Jo į lesalines pilama tiek, kiek kalakutai sulesa per kartą. Ilgiau pabuvę lesalinėse drėgni mišiniai, ypač vasarą, gali sugesti ir paukščiai gali suviduriuoti. Paruoštas drėgnas mišinys turi būti birus, nelipnus, kad neužklijuotų snapų angų.