Užsakymai – be užsakymo numerio

„Mus mulkina kas netingi, o mes kažin kodėl tik linkčiojame ir tariame: „ką padarysi“, – pavasarį Eltai tvirtino Lietuvos televizijos laidos ,,Panorama” vedėja Rita Miliūtė. Ypač daug kritikos ji skyrė spaudai, kurią vadino neobjektyviausia žiniasklaidos rūšimi.

,,Blogiausi pavyzdžiai – spaudoje. Tai kažin kas klaikaus. Kone kas antras straipsnis, ko gero, turėtų būti su užsakymo numeriu. Iš tikrųjų viskas labai blogai. Televizijoje, manau, padėtis geresnė”, – sakė R. Miliūtė.

Atrodė, kad šie žodžiai sukels diskusiją, tačiau taip neįvyko.

R. Miliūtės įvardyta problema egzistuoja ir tai akivaizdu skaitant spaudą. Tačiau tai matoma ne plika akimi, o tik tiems, kas turi galimybę kasdien skaityti bent keletą laikraščių ir juos lyginti. Ypač daug užsakomųjų straipsnių didžiausius tiražus turinčiuose „Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje.” Jau keleri metai Vyriausybė skiria nemažas lėšas įvaizdžio formavimui. Ministerijas garbinančius arba gerus ministrų darbus šlovinančius straipsnius, kaip taisyklė, rašo valstybės tarnautojai. Nors valdžią garbinantys rašiniai spausdinami be užsakymo numerio, juos lengva pažinti pagal nuobodų stilių ir „valdišką“ kalbą. Ministrų nuotraukose jie ir dailiai sušukuoti, ir šypsosi taip, kaip patys sau patinka. Kai kurie valstybės tarnautojai mano, kad šios „teigiamos“ publikacijos tarsi sumažina neigiamą rašinių balansą.

Valdžios vyrus ir moteris garbinančios publikacijos kainuoja didelius pinigus, tačiau nėra žinoma, ar jos iš tikrųjų duoda naudos. Laikraščių skaitymas, palyginti su sovietmečiu arba Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje labai sumažėjęs. Užsienyje spaudiniams taikomos nuolaidos Lietuvoje negalioja, todėl įpirkti bent vieną laikraštį, kuris kainuoja beveik 3 litus, gali retas šalies gyventojas.

Bandymai išplauti mundurą

Valdžios vyrai, užsakantys publikacijas dienraščiuose, turi ir kitų būdų paveikti skaitytojų sąmonę. Jau keleri metai laikraščiuose galima rasti etatinių žurnalistų interviu su politikais, kuriuose pateikiami pastariesiems patogūs klausimai ir leidžiama girtis savo „pasiekimais“. Demokratiniame Vakarų pasaulyje tai būtų netoleruotina ir kiltų triukšmas dėl paslėptos reklamos.

Prieš pusmetį Vilniaus meras Artūras Zuokas po išteisinančio nuosprendžio Vilniaus mero balsų pirkimo byloje gyrėsi savo pasiekimais „Lietuvos ryte“. Ne tik gyrėsi. Pats didžiausias šalies dienraštis vedamajame „Laiko ženklai“ auklėjo teisėsaugininkus ir tarsi užstojo Vilniaus merą. Jo žmona Agnė netgi tapo nuolatine „Stiliaus“ žurnalo pašnekove ir pozuotoja. Bet galvos skausmas A. Zuokui buvo numalšintas laikinai. Kaip žinia, jis yra vėl įsivęlęs į neaiškias istorija, kurių finalas dar toli gražu nėra aiškus.

Prieš kelis mėnesius spausdintame minėtame interviu „Lietuvos ryte“, Vilniaus meras gyrėsi, esą jis pirmasis pareiškęs, kad naujoje koalicinėje Vyriausybėje negali būti dviejų verslo ryšiais susijusių ministrų. A.Zuokas čia pat įvardija galvoje turėjęs ūkio ministrą Viktorą Uspaksichą ir į vidaus reikalų ministrus neprasmukusį Viktorą Muntianą.

Šią frazę apie du, anksčiau verslo ryšiais susijusius asmenis, atsisakydamas skirti ministru V. Muntianą naudojo Prezidentas Valdas Adamkus. Informuotam skaitytojui kyla klausimas, ar A.Zuokas šią idėją pametėjęs Prezidentui, ar Vilniaus meras, nutaręs sustiprinti savo pozicijas politikoje, giriasi nebūtais dalykais. Tačiau šio esminio klausimo „Lietuvos ryto“ žurnalistas nepaklausė. Jeigu tai būtų buvęs normalus, ne užsakomasis interviu, toks klausimas galėjo būti pateiktas. Kas kaltas? Profesionalumas? Pavargusi redaktoriaus akis? O gal tiesiog iš vyriausiojo redaktoriaus gautas pažadas „pagražinti“ pastaruoju metu išteptą A.Zuoko mundurą?

Jeigu susitarimas gražinti išmargintą A.Zuoko politinę fizionomiją yra padarytas aukščiausiu lygiu, įdomu, kaip atsiskaitoma tokiame sandėryje?

Laikraštis asmeniniams interesams

Lietuvai būdinga dar viena nelaimė, kurios neturi demokratinės Europos šalys. Čia leidėjai, būdami vyriausiaisiais redaktoriais, atvirai piknaudžiauja į demokratinės šalies teisės rėmus netelpančiomis galiomis ir naudoja laikraštį privatiems tikslams. Tai, kad asmeniniai konfliktai nerūpi laikraščio skaitytojams, jiems nė motais.

Tai patvirtina ir šių dienų įvykis, kai “Respublika” užsipuolė teisėją, nusprendusi atvesdinti Vitą Tomkų į teismo posėdį. Ką daryti teisėjui, tiriančiam bylą dėl įžeidinėjimų gėjams ir žydų tautybės asmenimis, kuris norėtų išgirsti publikacijų autoriaus V.Tomkaus nuomonę, o šis mandagių teisėjo raginimų nepaiso.

Teisėjas, nesilaikantis Orwelo nuostatos, jog vieni gyvuliai lygūs, o kiti – leidėjai – lygesni už kitus, ir nesulaukęs V.Tokmaus teismo posėdyje, priėmė sprendimą į kitą posėdį atvesdinti jį jėga. Koks kilo skandalas. Šiai temai buvo skirtas pirmasis leidinio puslapis, o prie rašinio plušėjo net du žurnalistai. Keista, kad į ši V.Tomkui pataikaujančiųjų chorą isiliejo visuomenei žinomi advokatai (vienas jų neseniai oficialiai atstovavęs “Respublikai” ir dešiniųjų pažiūrų politikė). Susidaro įspūdis, jog kai kuriems žmonėms skaityti savo mintis laikraštyje taip svarbu, kad siekdami šio tikslo, jie sutinka aukštyn kojom traktuoti įstatymą ir nepaisyti sveikos nuovokos.

Apmaudu, kad liga – laikraštį naudoti asmeniniams interesams, serga ne tik “Respublika”, bet ir solidesnio leidinio nišą užėmęs “Lietuvos rytas”. Prieš keletą metų “Lietuvos rytas” pirmuosiuose puslapiuose vanojo Generalinės prokuratūros atstovus, kurie domėjosi Vilniaus sporto rūmų, tarp kurių buvo ir “Lietuvos rytas” leidėjai, istorija.

Tąkart egazmino neišlaikė ne tik “Lietuvos rytas”, bet ir Prezidentas Valdas Adamkus. Viešai užsistojęs “laisvą spaudą”, jis neoficialiai pranešė, kad dalyvaus antruosiuose rinkimuose į valstybės vadovo postą. Toks pareiškimas jam buvo būtinas siekiant palankios “Lietuvos ryto” pozicijos. Tačiau patirtis rodo, kad meilikavimai su spauda tebūna trumpalaikiai, nes net ir turėdami asmeninių interesų, laikraščių leidėjai yra linkę “kalti” valdžią už esamas ir būsimas nuodėmes.

Kilus abejonėms, ar V.Adamkus rūpinosi nauju darbu Prezidentūrą paliekančiam ir nieko doro čia nenuveikusiam Mariui Lukošiūnui, “Lietuvos ryto” leidėjų leidžiamas bulvarinis laikraštis “Ekstra žinios” išspausdino rašinį, kuriame ragino visus ieškančius darbo kreiptis į Prezidentą ir net išsspausdino jo mobiliojo telefono numerį.

Inspektorius – be realių galių

Tai, kad dauguma pasiilgsta laisvo žodžio, patvirtina ypač išpopuliarėjusios interneto svetainės. Belieka tikėtis, kad elektroninė žiniasklaida taps ta spauda, kuri sąžiningai ir atvirai rašys apie politiką, ją analizuos, ko ypač trūksta šiandieninėje žiniasklaidoje.

Tokios žiniasklaidos priemonės atsiradimas svarbus ir dėl to, kad tai galbūt padės išryškinti laikraščių atstovaujamas politines nuostatas. Priešingai nei demokratiniame pasaulyje, kur spauda atvirai simpatizuoja kairiajai ar dešiniajai ideologijai, Lietuvoje tokio pasiskirstymo nėra. Jeigu „Lietuvos rytas“ yra liberalios pakraipos leidinys, tai jam oponuojančio kairiųjų rėmėjo, kaip turėtų būti demokratinėje šalyje, Lietuvoje nėra. Save valstybės laikraščiu skelbiantis „Lietuvos aidas“ tapo plagiatorių pavyzdžiu ir redaktoriaus dukters dalyvavimą Eurovizijos konkurse remianti skelbimų lenta.

Lietuva, priešingai nei kitos Vakarų Europos šalys, neturi veikiančios Žurnalistų etikos inspektoriaus institucijos. Lietuvoje šias pareigas atlieka Romas Gudaitis, tačiau jo išvadų niekas nepaiso. Žurnalistų etikos inspektorius ne kartą yra tapęs ,,Dviračio žinių“ personažu, jo išvadų niekas nespausdina, o turimi teisiniai svertai tėra simboliniai. Todėl sutramdyti žiniasklaidoje pastebėto smurto nuotraukų ar vaizdų proveržio jis negali.

Intelektualai, kurių pareiga demokratinėje valstybėje būtų įvardyti visuomenėje vykstančius negerus procesus, irgi tyli. Prieš kurį laiką apie prastą „Lietuvos ryto“ leidinių skonį, peršamą smurtą ir prievartą leidiniuose prabilusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė neteko gerai apmokamo „Lietuvos ryto“ komentatorės pareigų. Kovoti šioje srityje nėra lengva, nes gali susilaukti neigiamų publikacijų arba netekti gerai apmokamo menininko statuso.

Brangi laisvės kaina

Daugiau būdų yra įtakoti Lietuvos radijo ir televizijos laidas, kai jos, ekspertų nuomone, neatitinka reikalavimų. Nėra abejonių, kad būtina turėti mechanizmą, kaip koreguoti neprofesionaliai parengtas mokesčių mokėtojų finansuojamas visuomeninio transliuotojo laidas.

Kita vertus, laidų kūrėjai, gaunantys laidų monitoringo išklotines, turbūt atsižvelgia, kurios laidos yra žiūrimos, kurios – ne. Žiūrovas, pradėjęs žiovauti arba nesuprasdamas, apie ką kalba laidos pašnekovai, perjungs kitą kanalą. Būtina pridurti, kad visuomeniniam transliuotojui galioja ir kiti kriterijai, čia turėtų netrūkti šviečiamųjų laidų, kurios dėl didelių kaštų ir palyginti mažos auditorijos neranda vietos komercinėse televizijose.

Viena, kas turėtų būti aktualu ir radijo klausytojas, ir televizijos žiūrovams, ir laikraščių skaitytojams, – tai noras mąstyti ir patiems daryti išvadas.