Žmogui, kuriam taip sunku, kad net bando nusižudyti, visiškai neįdomu teisėta tai ar neteisėta. Negalima įstatymais reguliuoti emocinio skausmo, paskelbiant polinkį žudytis nelegaliu. Tai netgi darys potencialius savižudžius dar labiau izoliuotais, ypač kai absoliuti dauguma bandymų būna nesėkmingi, palikdami bandžiusįjį blogesnėje pozicijoje nei buvo prieš tai, nes jie dar tampa ir nusikaltėliais. Kai kuriose šalyse savižudybė visgi paskelbta nelegalia, kitose – ne.

Savižudybė dažniausiai labai traumuoja šeimos narius ir draugus, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja kad niekas jais nesidomi. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi, gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia dėmė apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu ir priverčia juos taip pat jaustis vienišais. Savižudžių artimieji dažnai pastebi, kad po savižudybės aplinkiniai į juos pradeda kitaip žiūrėti, ir gali vengti kalbėti apie tai kas atsitiko, bijodami pasmerkimo. Jie dažnai jaučiasi nevykėliais, nes kažkas, kas jiems taip rūpėjo, pasirinko savižudybę.

Gali būti, kad kažkas, skaitantis šitą tekstą, vieną dieną bandys žudytis, taigi štai greitas kelio savižudybei užkirtimo pratimukas: sugalvokite sąrašą iš 5 žmonių, su kuriais galėtumėte pakalbėti, jei nebūtų kur kreiptis, pradėdami sąrašą labiausiai tinkančiu ar pageidaujamu asmeniu. Pasirašykite “nesižudymo” kontraktą su savimi, pasižadėdami, kad jei kada nors užsinorėsite žudytis – eisite pas kiekvieną iš susirašytų žmonių ir paprasčiausiai pasakysite kaip jaučiatės; ir jei niekas jūsų neklausys,jūs eisite ir ieškosite tol, kol kas nors paklausys. Daug bandančiųjų žudytis taip kenčia, kad nežino kur kreiptis, taigi turint prieš akis tokį sąrašą tikrai turėtų padėti.

Skirtingos linijos veikia skirtingai, bet paprastai jūs galite paskambinti ir kalbėti su patarėju apie bet kokias problemas nei kiek neverčiamas ir nespaudžiamas į kampą, kas yra lengviau nei pokalbis akis į akį. Pokalbis apie situaciją su rūpestingu, nepriklausomu žmogum gali labai padėti, nesvarbu ar krizė jum pačiam, ar jūs jaudinatės dėl kažko kito. Jie taip pat gali pasakyti vietinių pagalbos centrų koordinates, jei jums reikia tolimesnės pagalbos. Jums nereikia laukti krizės viršūnės arba kol iškils gyvybei gresianti problema, galite kreiptis iš karto.

Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, visgi paklausimas ir jų išsikalbėjimas apie tai kaip jaučiasi, žymiai sumažina jų vienišumo jausmą ir kančias, kas savo ruožtu labai sumažina greitos savižudybės riziką. Žmonės, kurie iš tikrųjų rūpinasi, gali nenorėti kalbėti tiesiogiai apie savižudybę, nes tai jiems yra tabu. Vidutiniu ir ilgesniu periodu svarbu ieškoti pagalbos, kad būtų galima išspręsti problemas kiek galima greičiau; nesvarbu ar jos emocinės, ar fizinės. Prieš tai jau bandę, yra labiau linkę kartoti savižudybės bandymus, taigi labai svarbu su profesionalo pagalba išspręsti likusias problemas.

Tai tiesa, kad svarstymai nėra viską sutvarkantis stebuklas. Tai bus efektinga tik tada, jei svarstymai padės žmogui sukurti atitinkamus santykius, kurių jam reikės ilgalaikei paramai. Tai nėra “sprendimas”, bet tai gali tapti padedančiu ir efektyviu, gal net esminiu žingsniu.

Paprastai būna toks žmogus, į kurį linkęs nusižudyti gali kreiptis; jei žinote, kad kažkas jaučiasi blogai ar jūs pats galvojate apie savižudybę, ieškokite žmogaus, kuris galėtų padėti, ir ieškokite tol, kol rasite tokį, kuris jūs išklausys. Dar kartą – vienintelis būdas sužinoti ar žmogus ruošiasi žudytis – tai kai jūs paklausiat, o jis atsako. Į savižudybę linkusiems žmonėms, kaip ir mums visiems, reikia meilės, supratimo ir rūpesčio. Žmonės paprastai neklausia tiesiai šviesiai “ar tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?”. Užsidarydami savyje savižudžiai padidina izoliacijos jausmą ir tikimybę, kad jie bandys žudytis.

Vakarų visuomenėje savižudybės tema tradiciškai yra tabu, tai veda prie tolimesnio susvetimėjimo ir blogina situaciją. Net po mirties, savižudžiai dažnai laikomi kitokiais ir nelaidojami šalia kitų žmonių kapinėse, tarsi jie būtų padarę neatleistiną nuodėmę. Mes galėtume toli pažengti mažinant savižudybių skaičių, priimdami žmones tokius, kokie jie yra, panaikindami socialinį tabu kalboms apie mintis nusižudyti, sakydami žmonėms, kad tai nėra smerktina jaustis taip blogai, kad net galvoti apie savižudybę. Žmogus vien šnekėdamas apie tai, kad jis jaučiasi puikiai, sumažina savo kančias, jis pradeda matyti kitas galimybes ir tokiu atveju žymiai sumažėja tikimybė, kad jis bandys nusižudyti.