Visi medikai turi pacientų, kurių mielai atsisakytų. Maždaug 15 proc. pacientų gydytojai įvertina kaip keliančius frustraciją. Ypač šie pacientai nemalonūs tiems gydytojams, kurie turi didelių karjeros ambicijų, kurie įsitikinę, kad gali išspręsti visas medicinines problemas bei išgydyti visas ligas. Deja, nors jie ir labai išsekina, tačiau atsisakyti “nepatogių”, “nemalonių” pacientų kaip tik ir būna sunkiausia. Vienas iš būdų nugalėti “sunkių” pacientų keliamą frustraciją – tai įvertinti galimą jų psichopatologiją ar asmenybės sutrikimus, suprasti pacientų požiūrį į jų simptomus bei panaudoti specifines technikas bendravimui su jais pagerinti. Groves J.E. “sunkius” pacientus yra charakterizavęs pagal būdą, kaip jie elgiasi su sveikatos priežiūros darbuotojais: labai priklausomi, labai reiklūs ar besijaučiantys nusipelniusiais, manipuliuojantys ar atsisakantys priimti rekomendacijas, savidestruktyvūs ir neigiantys problemas. Pastaruoju metu Levinson W. ir kt. nustatė, kad besirūpinantiems “sunkiais” pacientais gali tekti patirti įvairių frustracijos šaltinių: per mažai pasitikėjimo, per daug problemų (“užtvindo” savo problemomis), streso, kančios jausmus (kuriuos skatina gydytojo emocinė reakcija į pacientą), aiškumo trūkumą (dėl painios paciento ligos istorijos), rekomendacijų nesilaikymą, reikalaujantį, kontroliuojantį ar manipuliuojantį elgesį, specialias problemas (pacientas gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, jį gali varginti lėtinis skausmas).

Kalbėti apie skausmo mediciną kaip apie savarankišką medicinos šaką Lietuvoje gal dar būtų per drąsu. Šiuo metu dar nėra pakankamai srities specialistų, juolab kad teisės aktuose dar nėra sąvokų lėtinio skausmo liga, skausmo gydytojas. SAM lygiu nėra sprendimų, reikalingų specialybei įteisinti bei skausmo medicinos paslaugoms teikti. Kita vertus, per šešerius Lietuvos skausmo medicinos draugijos veiklos metus padaryta nemažai. Lėtinis skausmas – ne tik medicininis, bet ir psichologinis bei socialinis reiškinys. Būtina jį vertinti klinikiniu ir psichologiniu aspektais, įsigilinant ir suprantant subjektyvius asmens pojūčius. Tuo ši sritis artima psichologijai bei psichiatrijai. Svarbu, kad į skausmo klinikas patektų ligoniai, kuriems tokia pagalba tikrai būtina. Medikai dar ne visuomet tinkamai atskiria skausmo ligą, ir kol kas pacientų srautai nesureguliuoti. Tiek pirminės grandies gydytojams, tiek specialistams reikia žinių vadinamajai lėtinio skausmo ligos ribai nustatyti, t.y. kada ligonį reiktų nusiųsti pas skausmo gydytoją. KMU Skausmo gydymo poskyryje taikomas esminis skausmo klinikos darbo organizavimo principas – daugiaprofiliškumas, t.y. dirba neurologai, anesteziologai – invazinių ir neinvazinių medicinos sričių gydytojai specialistai. Aktyviai bendradarbiaujama su kineziterapeutais. Nekoreguodami judėjimo aktyvumo, skausmo neįveiksime. Aktyvi raumenų veikla skatina endorfinų, kurie didina skausmo pojūčio slenkstį, sintezę. Siekiame, kad dirbtų ir psichologas.

Svarbūs įvykiai neurologijos srityje, kaip ir apskritai medicinoje, vyksta kasdien, kiekvienoje publikacijoje yra kažkas naujo tiek moksliniu, tiek praktiniu aspektu, taip pat greta vystosi ir plėtojasi kiti su neurologija susiję mokslai, tokie kaip genetika, patologija, neurofiziologija ir kt. Esminių įvykių, pakeitusių nervų ligų sampratą, diagnostikos ar gydymo principus, per praėjusius metus neįvyko. Tačiau labai džiugu, kad 2003 m., bendradarbiaujant VU ir KMU mokslininkams, buvo išleistas išsamus lietuviškas klinikinės neurologijos vadovas ir nervų ligų žinynas, aprėpiantis visą neurologinių ligų spektrą. Kalbant apie neurologijos klinikos veiklą, malonu, jog šiemet mūsų klinikoje buvo apgintos dvi daktaro disertacijos: gyd. L. Malcienės apie išsėtinės sklerozės epidemiologiją ir gyd. G.Jurkevičienės apie Rolando epilepsiją. Yra visuotinai priimti gydymo metodai, kurie nuolat papildomi. Tik kyla klausimas, ar galime juos taikyti Lietuvoje. Tai lemia mus ribojantys veiksniai – ribotos diagnostikos galimybės, tai, kad nėra vaistų, taip pat kompetencijos stoka ir ligonių kasų apribojimai. Ką tik oficialiai patvirtinta Parkinsono ligos diagnozavimo ir gydymo metodika, papildytos Alzheimerio ligos bei epilepsijos metodikos, vaikų cerebrinio paralyžiaus gydymo botulino toksinu metodika.

Depresija ir alkoholizmas yra vieni dažniausiai sutinkamų sutrikimų tiek bendrai tarp gyventojų, tiek bendrojoje medicinos praktikoje. Šie sutrikimai (atskirai ir kartu) sukelia įvairius kūno negalavimus, negatyvius psichologinius asmenybės pokyčius, funkcionavimo šeimoje ir visuomenėje sutrikimą. Kadangi šiuos pacientus gydyti sudėtinga, dažnai jie nesilaiko nurodyto medikamentų vartojimo režimo, verta pagalvoti apie naują depresijos gydymo būdą – magnetinę galvos smegenų stimuliaciją. Gana akivaizdūs yra dabartiniai epidemiologiniai duomenys apie depresijos ir alkoholizmo pasireiškimą kartu. Depresija pasireiškia 24 proc. priklausomumu nuo alkoholio sergančių vyrų, t.y. 3 kartus dažniau nei bendroje vyrų populiacijoje (tarp moterų šis rodiklis yra dar didesnis ir sudaro 48,5 proc.). Kita vertus, tarp besikreipiančiųjų į psichiatrus apie 35 proc. vyrų, sergančių depresija, būna didesnis ar mažesnis piktnaudžiavimas alkoholiu. Ligoniams, sergantiems ir depresija, ir alkoholizmu, savižudiškas elgesys pasireiškia dažniausiai, palyginti su kitais psichikos sutrikimais. Bandymo nusižudyti rizika ligoniams, priklausomiems nuo alkoholio, yra 60-120 kartų didesnė, palyginti su nepiktnaudžiaujančiaisiais alkoholiu, o pagrindinis veiksnys, koreliuojantis su tuo, ar depresiški pacientai bandymą nusižudyti įvykdo iki galo, yra kartu pasireiškiantis piktnaudžiavimas alkoholiu. Paprastai prieš bandydami nusižudyti sergantys depresija ligoniai vartoja alkoholio.

Kompanija įkurta susivienijus dviem klestinčioms farmacijos kompanijoms – “Lečiva” ir “Slovakofarma”. “Lečiva” vystymosi istorija apima net 600 metų. Kompaniją įkūrė Prahos verslininkų Fragnerių šeima, pradėjusi vaistus gaminti pramoniniu būdu. Po Antrojo pasaulinio karo, nacionalizavus Čekoslovakijos pramonę, Fragnerių gamykla netrukus tapo pirmaujančia Čekoslovakijos farmacijos pramonės įmone. 6-ajame dešimtmetyje ji buvo reorganizuota į valstybinę įmonę “Lečiva”. Nuo 1998 m. Čekijos vyriausybė leido privatizuoti pagrindinę šalies vaistų gamyklą ir per trejus metus įmonė buvo visiškai modernizuota. Jai vadovauti pradėjo privatūs akcininkai ir JAV investiciniai fondai, kurie daug lėšų investavo į mokslinę-tiriamąją veiklą, naujų gamybos technologijų vystymą, kokybės kontrolės sistemų įdiegimą. Kompanija įdiegė geros gamybos praktikos (GMP) standartus, kuriais vadovaujasi visuose gamybos etapuose. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: 1999 m. nauji preparatai sudarė 14 proc., o 2001 m. – beveik 40 proc. kompanijos apyvartos. Veikliųjų medžiagų pavadinimai rodo, kad kompanija specializuojasi šiuolaikiškų generinių preparatų, kurių patento galiojimo laikas baigėsi vos prieš metus ar dvejus, gamyboje.

Būsimi Lietuvos kariai pirmuosius išbandymus verčiami patirti Psichiatrijos ligoninėje. Lyg kokiame eksperimente, vaikinai uždaromi viename skyriuje ir palatoje kartu su itin sunkiomis psichikos ligomis sergančiais ligoniais. Jaunuolių savybės ir psichikos būklė taip tikrinama kelias paras. Medikai ginasi per prievartą ligoninėje nelaiką nė vieno bei teigia, kad visiškai sveiki čia ir nepatenka. Kasmet trečdalis šauktinių į kariuomenę neimami dėl sveikatos problemų, pusė jų – dėl psichikos sutrikimų. Grotuoti langai, užrakintos skyriaus durys, koridoriumi besiblaškantys liguisti vyrai, sanitarai ir medicinos seserys pasitiko Nikolajų, kai jis pravėrė Klaipėdos psichiatrijos ligoninės I skyriaus duris. Devyniolikametis save laikė visiškai sveiku žmogumi, kol negavo šaukimo į kariuomenę ir neatėjo į karo medicinos komisiją. Atmestinai užpildęs psichologinį testą bei pareikalavęs nutraukti kelias valandas užsitęsusį testavimą, nes nori valgyti, vaikinas sužinojo, kad jo psichika nestabili. Jam buvo išrašytas siuntimas išsitirti psichikos būklę Psichiatrijos ligoninėje. Pirmą dieną gydytojas patarė gulėti ir ilsėtis. Daugiau jokių tyrimų jam neatliko. Nematydamas prasmės gulinėti, vaikinas paklausė, gal galėtų grįžti ir išsimiegoti namuose, o rytą vėl ateiti į ligoninę.