Komunikacija – organizacijos gyvenimo kraujas, ir jos trūkumas ar neefektyvumas organizacijai atsiliepia labai skaudžiai. Organizaciją sudaro kartu dirbantys ir tam tikrų tikslų siekiantys žmonės. Jų darbo kokybė ir rezultatai labai didele dalimi priklauso nuo sklandaus komunikacijos proceso organizacijoje. Komunikacija yra gija, jungianti visas svarbiausias valdymo proceso dalis: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Taigi, įmonės veikla be komunikacijos yra neįmanoma. Komunikaciją galima nagrinėti įvairiais aspektais. Skiriama verbalinė (žodinė) ir neverbalinė, formali ir neformali, individuali ir masinė, vienpusė ir abipusė, vertikali ir horizontali, ir daugelis kitų komunikacijos rūšių. Šiame darbe komunikacijos procesą iš pradžių aptarsiu bendresne prasme. Taip pat panagrinėsiu tarpasmeninę komunikaciją, išsiaiškinsiu, kaip ji vyksta, kokie veiksniai ją įtakoja ir, kaip ją reikėtų gerinti. Vėliau pereisiu prie komunikacijos organizacijų viduje, ją įtakojančių veiksnių. Nagrinėsiu specifinius, tik su organizacine komunikacija susijusius dalykus: vertikalią ir horizontalią komunikaciją. Bus aptarta ir neformali komunikacija, gandų atsiradimo priežastys bei priemonės, kaip sustabdyti jų plitimą.

Dabartinis kompiuteris atlieka sudėtingus intelektinio pobūdžio dalykus, tačiau neretai į šį įtaisą žvelgiama gana siauru, medžiaginės technologijos požiūriu. Kompiuterių laikmečio pradžioje buvo keliama nemaža klausimų apie techninės sistemos intelektinę gebą. Ar kompiuteris mąsto? Ar gali kompiuterio programa atlikti tai, ką atlieka žmogaus protas? Ar kompiuterio ir žmogaus smegenų veikla pagrįsta tais pačiais principais? Kaip žmogus perdirba informaciją? Kas yra intelektas? (Žodis intelektas čia vartojamas ta pačia reikšme kaip ir protas). Iš esmės šie klausimai tebėra neatsakyti. Tokius ir panašius klausimus nagrinėja naujas, septintajame dešimtmetyje Amerikoje atsiradęs mokslas – kognityvistika, arba pažintinis mokslas (lot. cognitio – pažinimas, angl. cognitive science – pažintinis mokslas; toliau šiame straipsnyje abu pavadinimai – kognityvistika ir pažintinis mokslas vartojami lygiareikšmiai).

Pirmosios Lietuvoje privačia iniciatyva įkurtos psichologinės mokyklos steigėjus įkvėpė, jiems padėjo, daug minčių sukėlė, praktinę pagalbą suteikė dalyvavimas tarptautinėse A.Adlerio psichologijos vasaros stovyklose Olandijoje (1992) ir Čekoslovakijoje (1993). Ši tarptautinė A.Adlerio psichologinės mokyklos vasaros stovykla (ICASSI) buvo įkurta A.Adlerio mokinio ir pasekėjo R.Dreikurso iniciatyva 1963 metais. Jos tikslas – skleisti A.Adlerio mokymą. Programa yra skirta konsultantams, psichologams, socialiniams darbuotojams, globos ir rūpybos atstovams, mokytojams, verslininkams – visiems, kurie nori suprasti save, tobulinti savo santykius. Ji skirta šeimoms, vaikams ir jaunimui – žmonėms, kurie neabejingi A.Adlerio ir R.Dreikurso psichologinėms mintims. Padrąsinimas, pagarba ir bendradarbiavimas – tai baziniai A.Adlerio teiginiai, kurie įkvėpė ir kuriais “užsikrėtė” ICASSI vasaros stovyklose pirmieji Lietuvos atstovai.

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius , žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius. Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais).

Autoriai atliko išsamią dvidešimties jaunų žmonių, kurie augo šeimose vieni, apklausą interviu metodu. Teminė analizė atskleidė, kad buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams. Vidutinis žmonių skaičius JAV šeimoje mažėja. Tiek vienišos motinos, tiek poros vis dažniau nusprendžia auginti vieną vaiką (Gallup & Newport, 1990). Nepaisant šių svarbių demografinių pokyčių, dar egzistuoja neigiami stereotipai apie vieną vaiką šeimoje.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų? Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį.

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti. Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas. Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas. Ankstyvoji psichologija tapatino “sąmonę” su “protu”. Introspekcija – pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo. Pavyzdys: 30 sek. žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis “padauginamas” iš didesnio atstumo.