|

“Žiedų valdovo” mūšiai ant Jūsų virtuvės stalo

Tai jau ne pirmas kartas, kuomet “Žiedų valdovą” bandoma perkelti miniatiūrų stalo žaidimą. Tačiau šį kartą tuo užsiims ne bet kas, o žaidimų kompanija Games Workshop – rinkos lyderė pirmą vietą savojo kategorijoje išsikovojusi žaidimais “Warhammer Fantasy Battles” ir “Warhammer 40000”. Būtent jai pavyko laimėti konkursą ir pasirašyti sutartį su New Line Cinema dėl žaidimo režisieriaus P.Jacksono kuriamos “Žiedų valdovo” ekranizacijos motyvais. Beje, tai kartu yra ir pirmas kartas, kai Games Workshop imasi gaminti produktą paremtą nesava intelektualine nuosavybe. Viso bus išleista trys žaidimo leidimai ir jų pasirodymo datos sutaps su “Žiedų valdovo” trilogijos premjeromis kino ekranuose, atitinkamai 2001, 2002 ir 2003 metais. Žaidimo leidimai sinchronizuosis su trilogijos dalių išleidimo į kino ekranus datomis, bet didėjančiais maštabais, t.y. jis prasidės kaip smulkių susirėmimų (skirmish) simuliacija “Žiedo brolijoje” ir baigsis epiniais mūšiais “Valdovo sugrįžime”.

|

Fading Suns RPG

Artėja šeštojo tūkstantmečio saulėlydis ir dangus temsta, nes pačios saulės gęsta. Žmonija jau seniai pasiekė žvaigždes, ir sukūrė ten aukštos technologijos ir visuotinės laisvės Respubliką, o paskui visą tai iššvaistė, bandė susigražinti atgal, bet tada galutinai viską prarado. Žmonija vėl paniro į Tamsiuosius Amžius, didinga civilizacija žlugo ir netgi žvaigždės miršta. Dabar feodaliniai valdovai viešpatauja Žinomuose Pasauliuose, varžydamiesi dėl valdžios su fanatiškais dvasininkais ir klastingomis gildijomis. “Gęstančių Saulių” pasaulis, grubiai šnekant – mokslinės fantastikos pasaulis. Pačių jo kūrėjų žodžiais tariant jame yra viskas ko reikia mokslinei fantastikai, tai – kosminiai laivai, blasteriai, energetiniai šarvai, ateiviai ir keistas mokslas. Tačiau šalia šių dalykų egzistuoja ir grynai fantasy elementai – herojai, feodalinė valdžios struktūra, reliktai turintys keistų galių ir taip toliau. Kitaip sakant “Gęstančių Saulių” pasaulyje persipina šie du ir dar daugybė kitų žanrų, tokių kaip steampunk’as, cyberpunk’as, siaubas ir detektyvas.

Vanga išpranašavo: Rusija taps pasaulio valdove
|

Vanga išpranašavo: Rusija taps pasaulio valdove

V.Varlamovas gyvena Nižnij Novgorode ir dirba psichologu – užsiima vaikinų, grįžusių iš Čečėnijos, reabilitacija. Du kartus per mėnesį priima tuos, kuriems reikia jo pagalbos. Tarp jo klientų yra ir žymių politikų ir artistų. Tačiau savo veiklos V.Varlamovas nereklamuoja – netgi kaimynai nežino, kad greta jų gyvena Vangos mokinys… -Kaip Jūs patekote pas Vangą? Tai buvo 1990 metais. Liaudies medicinos asociacija nusiuntė mane pas bulgarų žiniuonius studijuoti gydymo žolėmis. O kursų pabaigoje aš nusprendžiau prasimušti pas Vangą ir įteikti jai dovaną – ikoną ir taurę. Privažiavau prie namo, o ten – eilė. Netgi pamatyti Vangą, dedančią į kibirą cukraus gabaliukus, kuriuos atnešdavo jos pacientai (aiškiaregės žodžiais, cukrus kristalizuodavo žmogaus energiją, ir paėmusi jį į rankas, ji patekdavo į vidinį paciento pasaulį), buvo nerealu. Bet staiga greta atsirado vyriškis, kuris šūktelėjo: ,,Ar yra čia ruselis ekstrasensas?”. Aš dėl visa ko pasakiau: ,,Yra!”. Mane nuvedė pas Vangą. Ji klausia rusiškai: ,,Kaip vertinate taikdarį?” -Kokį taikdarį? -Aš ne iš karto supratau, kad ji turi galvoje Andrejų Sacharovą, kuris buvo tremtyje Gorkyje (Nižnij Novgorode). Pakalbėjome apie Sacharovą. Ir štai ji pasiūlė: ,,Ar nori pasilikti pas mane?” Man net kojos sulinko! Aš net ir svajoti negalėjau apie tokią sėkmę!

Vangos patarimai
|

Vangos patarimai

Aiškiaregės receptai, kaip natūraliomis priemonėmis išsigydyti nuo įvairiausių ligų. Apie prieš beveik dešimtmetį mirusią bulgarę aiškiaregę Vangą žino beveik visas pasaulis. Dar gyva būdama ši akla moteris stebino savo pranašystėmis ir sugebėjimu gydyti. Tačiau Vanga buvo paprasta kaimo moteris, per gyvenimą sukaupusi daugybę senolių išminties. Štai keletas paprastų patarimų, padėsiančių išsigydyti įvairiausius negalavimus: nuo astmos iki opaligės. Aukštas kraujospūdis. Valgomąjį šaukštą kukurūzų miltų įberkite į stiklinę ir užpilkite karštu vandeniu. Masę palikite pastovėti per naktį. Ryte, nieko nevalgę, išgerkite vandenį. Gastritas. Rytais nevalgę gerkite puodelį ievų žiedų arbatos, užsigerdami stikline nevirinto pieno. Hemorojus. Iš prinokusių šeivamedžio vaisių išvirkite uogienę be cukraus ir valgykite po vieną valgomąjį šaukštą prieš valgį. ėl streso atsiradęs galvos skausmas. Keletą dienų prieš miegą suvalgykite po valgomąjį šaukštą smulkaus cukraus, užsigerdami stikline vandens.

|

Ten šviečia laimės ženklas

Ar svetainės kampe tebestovi senutėlė, liaudiškais ornamentais išdabinta močiutės skrynia? Jei taip – jums pasisekė, jokiu būdu jos neišmeskite! Anot torsinių laukų tyrinėtojų, ji – tikrų tikriausias namų donoras, be paliovos jūsų būstui spinduliuojantis gyvybinę energiją, sėkmę ir išmintį. JAV pasaulio etnokultūros specialistai kartu su parapsichologais nustatė, kad iš protėvių paveldėti, savų kraštų simboliais išpuošti daiktai veikia palankiausiai. „Mūsų močiutės, „kryželiu” (jo torsinis efektas itin stiprus) siuvinėjusios ant marškinių bei staltiesėlių etnografines rūteles, žirgelius bei lelijas, Saulės simboliais, žirgelio ar pagonių kryžiaus ženklu puošusios kambarius, „kad Laimė neišeitų”, elgėsi išmintingai, – pasakojo bioenergetikas. – Patarčiau net ir kosmopolitiškiausiame būste matomoje vietoje laikyti kokį nors folklorinį daikčiuką – jis suderins jūsų biolauką su esama geografine zona bei pasaulėjauta, suteiks pusiausvyros. Kartais tinkamai išdėlioti senoviniai daiktai pašalina netgi, regis, nenugalimą anomalinių zonų poveikį.” Taip pavyko sutvarkyti būstą moters, kurią, vos įžengusią į namus, užpuldavo galvos skausmas ir nerimas, o naktimis kamuodavo nemiga. Darbas ją vargino, nes nuolat jausdavosi išsekusi. Jos būsto langai buvo šiaurinėje pusėje (vienoje nepalankiausių), kambariai apstatyti aštriakampiais kvadratiniais baldais, ant sienų – abstraktaus, erzinančio piešinio tapetai ir rėkiančių spalvų paveikslai. Daugybė knygų ir nesuderintų mažmožių. „Pradėjome tvarkytis nuo langų, – prisiminė Michailas. – Pakabinome šiltos gelsvos spalvos užuolaidas, neutralizuojančias šiaurės poveikį. Ant priešingos sienos – paveikslą su dešiniapuse auksine svastika raudoname fone.

Runos Švedijoje
|

Runos Švedijoje

Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą. Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų. Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką.

|

Rickoyotto šventykla

Simonas Grunau, 1529 m. miręs dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo “Prūsijos kronikoje”1 aprašo bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai, toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų autorių) patikimumo – visų pirma istorinio – sulaužyta daugybė iečių; šio klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: “Mes, palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti”

|

Meninių renginių ciklas jaunimui “Welnuwos”

Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”. Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas pabrėžtinai jausmingas, net teatrališkas santykis su aplinka, bendra melancholiška atmosfera, romantiškas nakties, mirties įvaizdžių įprasminimas, neretai pereinantis į kraštutinio dramatizmo kupinas nevilties, šalčio, tamsos vaizdinių interpretacijas. Ypatinga reikšmė yra skiriama ir dainų tekstams. Jie pasižymi introspektyvumu, melodramatiška vidinių būsenų traktuote, patetiškais išgyvenamais dėl aplinkinio pasaulio susvetimėjimo, kuris kompensuojamas dėmesiu religiniam simbolizmui bei misticizmui. Šios išvardintos ypatybės didžiąja dalimi tinka ir kalbant apie “Mano juodosios sesers” kūrybą.

Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)
|

Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti. Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”). Uodega ir ragai velniui buvo prisegti kiek vėliau. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina – vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais” (“Avinukas ratuose”). Daug sakmių byloja, kad velnias buvęs ir su uodega: “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”). Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: “Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia…” Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja”.

|

Okultizmas – žaidimas su tamsa

1848-ieji metai. Ką tik pasirodė Karlo Marxo ir Friedricho Engelso „Komunistų partijos manifestas“. Tačiau Haidsvilyje prie Ročesterio (JAV) žmonės šneka ne apie komunizmo šmėklą. Jiems parūpo visai kitos šmėklos. Dvi mažos mergytės savo tėvo Johno Foxo vasarnamyje išgirdo keistus stuksenimus. Ročesterio miestas sušaukė komisiją šiam reiškiniui tirti, bet ji neįstengė jo paaiškinti įprastais būdais. Foxų kaimynas sudarė šių stuksenimų abėcėlę, per kurią su namų dvasia užmezgė ryšį. Dvasia pasakojo istorijas apie savo gyvenimą žemėje. Anksčiau ji buvusi pirklys. Vėliau jis buvęs nužudytas ir pakastas šiame name. Patikrinus parodymai pasitvirtino – iš tikrųjų rūsyje rasti žmogaus griaučiai. 1848 metų vaiduoklis sukėlė spiritistų sąjūdį, kuris jau 1855-aisiais vien tik Jungtinėse Valstijose, kaip manoma, turėjo 2 milijonus sekėjų. Dar 1848 m. Paryžiuje buvo įkurtas pirmasis spiritistų ratelis. Tais pačiais metais spiritizmas įsitvirtino ir Anglijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Iki šiol jo šalininkų nepaliaujamai gausėjo. Manoma, kad jų skaičius peršoko 100 milijonų.