Seniausio germanų raidyno prigimtis

Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą.

Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų.

Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką. Germanai iki atsirandant runoms, tai yra raidiniam raštui, taip pat turėjo tam tikrų piktogramų, idiogramų – magiškų simbolių. Kai kurie simboliai išliko iki pat vikingų laikų, pavyzdžiui, svastikos ženklas, žymįs dievo Toro kūjį. Spėjama, kad kai kurios runos kilusios būtent iš senųjų simbolių.

Pastaruoju metu daugiausia šalininkų susilaukia teorija, jog runų raidyną sukūręs vienas asmuo. Svariausias argumentas yra tas, jog neįmanoma įžvelgti jokios raidyno raidos – iškart pasirodė 24 ženklai (kaip pavyzdį galima būtų paminėti ilgą lietuvių kalbos rašto raidą). Taigi minėtasis Vyresniosios Edos pasakojimas, kad runas sukūręs vienas dievas Odinas, gali atspindėti realius faktus.

Apie runų šaltinius taip pat nemažai ginčijamasi. Labiausiai paplitusi nuomonė, jog pagrindinis šaltinis – lotynų alfabetas, nors ir neatmetama prielaida, jog kai kuriems rašmenims įtaką galėję padaryti ir vakarų graikų bei etruskų raidynai. Pirmieji užrašai runomis randami iš II amžiaus, vadinasi, raidynas sukurtas didžiojo tautų kraustymosi periodu. Todėl raidyno kūrėjas (spėjama – gotas, gerulas ar net kimbras) galėjo lankytis Romoje ir būti susipažinęs su šių trijų pagrindinių to meto kalbų raštais.

Pirmieji runų užrašai datuojami II amžiumi po Kristaus. Paskutinieji – iš XVIII amžiaus (ilgiausiai runų tradicija išliko Švedijos regione Dalarnoje). Runų periodizacija skirstoma į du etapus: pirmasis – senųjų runų periodas (äldre runor) 200 – 750-ieji metai ir jaunųjų runų, arba kitaip vadinamų trumpašakių runų, periodas (yngre, kortkvistrunor) 750 – 1050-ieji metai.

Runų raidynas vadinamas Futarku pagal šešis pirmuosius raidyno ženklus (kaip ir lotyniškasis alfabetas pagal dvi pirmąsias raides bei lietuviškoji abėcėlė). Įdomu tai, kad raidyno seka labai aiški ir vienintelė galima – rasta nemaža įrašų, kur surašytas nuo pradžios iki pabaigos visas raidynas. Futarką sudaro 24 ženklai, kurie skirstomi į 3 “šeimas” – po aštuonis. Kiekviena iš šeimų turi savo pavadinimą – tarkim, pirmoji šeima vadinama dievo Tyro vardu, trečioji – dievo Frėjaus. Jaunųjų runų raidyną sudaro 16 ženklų, tačiau ir jie skirstomi į šeimas.

Kiekviena runa sudaryta pagal tam tikrą modelį. Visi brūkšneliai tiesūs, kiekviena runa turi vieną vertikalų brūkšnelį, vadinamą pagrindiniu, ir vieną ar keletą įstrižų, prisišliejusių prie pagrindinio, vadinamų pagalbiniais. Iš tiesų geriau įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, kad kaip tik pagalbiniai brūkšneliai skiria vieną runą nuo kitos. Tai, kad brūkšneliai tiesūs, o ne apvalūs ir visai nėra horizontalių, rodo, kad iš pradžių runos turėjo būti raižomos medyje – sunku buvo rėžti “prieš plauką”, t.y. prieš rieves ir taikyta parieviui. Senosios runos, lyginant su jaunosiomis, pilnesnės, puošnesnės, jaunosiose atsisakoma bereikalingų, prasmei neturinčių įtakos detalių. Todėl jaunosios runos dar vadinamos trumpašakėmis. Be senųjų ir jaunųjų runų, dar galima būtų paminėti “bekamienes” runas. Tai yra tarsi stenografinis jaunųjų runų variantas – išmestas prasmės neperteikiantis pagrindinis brūkšnelis ir palikti tik pagalbiniai. Be abejo, tai ekonomiškas sprendimas, tokios runos lengvai raižomos, tačiau, deja, sunkiai skaitomos. Laimė, šis metodas, matyt, išrastas vieno tingaus runų raižytojo, plačiau nepaplito.

Pirmosios žinios apie runas randamos VI amžiaus lotynų autorių darbuose. Beje, jau pirmajame amžiuje Tacitas savo garsiajame kūrinyje “Germanija” rašo apie spėjimus, pranašavimus: germanai mėto ant baltos paklodės kažkokius pagaliukus, traukia juos ir spėja. Tai jau gali rodyti runų užuomazgas, juo labiau, kad senosios germanų kalbos žodžio skaityti pirminė reikšmė buvo rankioti. Skandinavų žodis, žymintis raidę, pažodžiui reiškia knygos lazdelę. Skaitymo procesas galėjęs būti suprantamas kaip ženklų aiškinimas. Vadinasi, runos pirmiausia buvo taikomos ne žmonių bendravimui, o kaip būdas susisiekti, bendrauti su “aukštesnėmis jėgomis”. Visuomenei tuo metu rašto dar nereikėjo, dar nebuvo pasiektas toks sąmonės lygis, kai raštas vartojamas bendrajai informacijai perteikti.

Runų magija

Ką gi, pasirodo, teisūs ir tie, kurie sieja runas su burtais, magija, aukštesnėmis jėgomis. Sukurtos bendrauti su dievais, runos nuosekliai atlieka magiškąją funkciją. Visų pirma kiekviena runa savyje slepia magišką jėgą – kiekvienas rašmuo, be atskiros fonemos žymėjimo žymintis dar ir sąvoką, pats savaime gali turėti poveikį. Šis poveikis skirstomas į gerą ir blogą. Labai gero poveikio yra, pavyzdžiui, runa f, reiškianti galvijus (fehu), runa a, žyminti dievus asus (ansuz). Labai bloga runa – n, žyminti vargus, sunkumus, rūpesčius (naudiz). Grupuojamos po kelias, į žodžius, runos sustiprina viena kitos poveikį. Todėl nemažai randama užrašų, kurių prasmę sunku paaiškinti, turbūt jų pagrindinė paskirtis – maginė, kultinė, galbūt veikiama vien tik runų reikšmėmis. Pavyzdžiui, dažnas senųjų runų užrašas alu. Apskritai senosioms runoms kur kas labiau priskiriama maginė funkcija, o jaunosios ima tarnauti kaip paprasčiausia informacijos perdavimo priemonė.

Runų poveikis bandomas sustiprinti įvairiais būdais – tarkim, užrašant tą pačią runą du ar daugiau sykių, tarsi žaidžiama skaičių magija.

Pavyzdžiui, vienoj vietoj sakoma: Aš tau linkiu aštuonių asų. Ypač stiprios yra vadinamosios veidrodinės runos (pagalbiniai brūkšneliai kabinami iš abiejų pagrindinio brūkšnelio pusių), šakotosios runos (tas pats motyvas gali kartotis iki begalybės) bei aukštyn kojom apverstos runos. Simboliška jau vien tai, kad raidynas suskirstytas į 3 šeimas, kiekvieną šeimą sudaro po 8 ženklus. Kaip jau minėta, net ir jaunųjų, šešiolikos runų raidyne mėginama išlaikyti 3 šeimas, nors skaičius šešiolika ir nesidalina tvarkingai į tris dalis (padalinama po 6, 5 ir 5).

Ir pagaliau runų magišką, kultinę paskirtį rodo tai, jog ant antkapinių akmenų runomis galėjo būti rašoma toje akmens pusėje, kuri pasukta į žemę, vadinasi, skirta ne lankantiems žmonėms – galbūt runų paskirtis šiuo atveju yra neleisti žmogui virsti vaiduokliu, o gal apsaugoti kapą nuo vagių.

Runų magišką galią iliustruoja toks islandų sagos apie Egilį pasakojimas: Egilis sykį užsuko į vieną sodybą ir ten rado merginą mirties patale. Paieškojęs merginos lovoje aptiko žuvies kaulą su užkeikimais. Paaiškėjo, jog vienas jaunuolis, mergaitę įsižiūrėjęs, mėgino ją prisivilioti meilės užkalbėjimais ir žuvies kaule išraižė runas. Deja, padarė klaidą, prirašė viena lazdele per daug ir užkeikimas atsisuko prieš merginą. Egiliui užrašą pataisius mergaitė pasveiko.

Kyla klausimas, kas gi buvo žmonės, rašę runomis? Be abejo, jie taip pat siejami su dievais, kaip atlieką dieviškus veiksmus. Neretai raštininkas save įsiamžindavo “aš tai parašiau”, “aš esu protingas”. Raštininkas save pasivadina “erilaR” – sunku tikrai išaiškinti, ką šis žodis galėtų reikšti, bet neatmetama hipotezė, kad “erilas” galėjo išsirutulioti į jarlą, t.y. genties vadą. Šiaip ar taip, raštininkas visuomenėje turėjo ypatingą statusą, o visi jarlai ir skaldai (senieji skandinavų poetai) privalėjo mokėti rašyti runomis.

Runų įrašai

Iš viso rasta apie 250 senųjų runų įrašų bei per porą tūkstančių jaunųjų. Tačiau skaičius jokiu būdu ne baigtinis, nes kone kiekvienais metais Skandinavijoje surandama naujų, iki tol nematytų įrašų.

Iš pradžių runos raižytos, regis, medyje. Netrukus ir ant įvairių papuošalų – segių, segiukų, žiedų, pakabukų, braktiatų (kultinės paskirties auksinių apvalių pasikabinamų plokštelių), taip pat šukų, monetų ir kitų smulkių daiktų. Neretai runomis buvo “apsaugomi” ginklai, ypač ietys. Dauguma daiktų, ant kurių raižytos runos – amuletai bei kulto daiktai, randami kulto vietose.

Nauja tradicija – runom raižyti antkapiniai akmenys. Senosiomis runomis raižytų akmenų nedaug. Pirmiausia pradėta raižyti ant uolų – Skandinavijoje, ypač Š?vedijoje, ant uolų paišyta jau bronzos amžiuje (garsieji vakarų pakrantės uolų raižiniai), vėliau greta piešinėlių pasirodė runų užrašai. Antkapinių akmenų tradicija įsitvirtino IV amžiuje. Neretai statyti akmenys kenotafai – atminimui kur nors svečioj šaly žuvusių žmonių, tarsi netikri kapai.

Daugiausia antkapinių akmenų raižyti jaunosiomis runomis vikingų laikais. Akmenys statyti žuvusiojo atminimui ten, kur žmogus gyveno. Suprantama, kad vikingų laikais netrūko pretekstų tokių akmenų atsiradimui. Daugiausia akmenų su jaunosiomis runomis rasta Švedijoje, ypač gausu Uplande, viename iš centrinių Švedijos regionų. Tačiau visai nerasta akmenų Islandijoje ir tik keletas Farerų salose.

Įrašai paprastai daryti pagal tam tikrą formulę: Tokiam ir tokiam asmeniui (arba: tokio ir tokio asmens garbei) tas ir tas pastatė akmenį. Dar dažnai pridedamos tipinės frazės Tas ir tas asmuo raižė runas bei informacija apie žuvusįjį: To ir to sūnus (tėvas ir panašiai), žuvo ten ir ten. Nemaža istorinių užrašų, kur minimas koks nors istorinis asmuo ar vietovė. Pavyzdžiui, vieno iš garsiausių Švedijos runų akmenų, Gripsholmo akmens įrašas skamba taip:

Tula liepė pastatyti šį akmenį savo sūnaus Haraldo, Ingvaro brolio, garbei.

Jie vyko vyriškai (arba: būriu) į tolimus kraštus [ieškoti] aukso ir rytuose ereliams davė [peno] (t.y. pašėrė erelius mėsa – mūšio lauke žudė priešus). Jie žuvo pietuose, Sirklande.

Akivaizdu, kad nuo vikingų laikų runos tampa normaliu, kone visuotinai vartojamu raštu, o akmenys primena šių laikų antkapinius akmenis. Gali pasirodyti, kad kai kurie užrašai ypač švelnūs, sentimentalūs. Pavyzdžiui, tokie žodžiai: “Tatė savo tėvui Skagei išraižė galingą žymę, kad jį visais laikais atmintų”. Deja, dauguma eilučių reiškia ne vien tik sūnaus atsidavimą bei didžią meilę tėvui, bet kur kas žemiškesnius ir praktiškesnius tikslus – savo tapatybės įtvirtinimas labai svarbus paveldėjimui. Nurodydamas kartais net iki šeštos kartos protėvius, sūnus įsitvirtina kaip paveldėtojas. Taip pat neretai akmenys statomi tarp dviejų valdų tarsi riboženkliai.

Vadinasi, atsiranda nauja runų funkcija – informacijos perdavimo žmonėms. Kai kurie užrašai (pavyzdžiui, aukštai ant uolų) net primena šių laikų grafiti: “Aš (toks ir toks) išraižiau runas”. Beveik kaip: “Čia buvo Edmundas ir Laura, 1999”. Runos plačiai paplinta tarp paprastų žmonių, imama rašyti ant įvairios medžiagos. Gausiai randama visai paprastų buitinių raštelių: Anos Tovason adata pirštinėms adyti; Gunaro nuosavybė; Haldoro Karssono nuosavybė. Kai kurie iš jų net komiški: Čia yra kaulas. Čia yra kaulas; O kad taip dažniau man tektų eiti pro aludę.

Po krikščionybės įsitvirtinimo Skandinavijoje atsiranda nemažai įrašų religine tematika, pavyzdžiui: ?Šventoji Mergele Marija ir Juozapai, saugokite Gunarą.. Netgi esama užrašų runomis lotynų kalba, pavyzdžiui, malda “Tėve mūsų” arba užrašai ant varpų (“Tebūna palaimintas”). Tačiau greta krikščioniškų elementų visai netikėtai atsiranda ir kreipimųsi į senuosius pagoniškus dievus (pavyzdžiui, Torai, apšviesk šias runas) – anksčiau nebuvo nieko panašaus, išskyrus vieno ar kito dievo vardo paminėjimą ant amuletų. Vadinasi, kultūrų sankirtoje mėginama ieškoti savo identiteto, demonstruojama priklausomybė pagoniškajai kultūrai.

Galutinai įsigalėjus naujajai religijai bei kultūrai (maždaug 1100 metais) lotyniški rašmenys įveikė senuosius skandinaviškus, pamažu pamirštas ir paprotys statyti žuvusiam žmogui antkapinį akmenį jo gimtosiose vietose, žmonės imti laidoti kapinėse, šventoje žemėje, o nebe savo giminės kapuose prie namų, statomi antkapiai su lotyniškais įrašais. Runos nebegrįžtamai užgožiamos naujosios kultūros. Tačiau ir šiandien stiebiasi į dangų tūkstantmečiai pagoniški akmenys ir byloja apie didžiuosius laikus. Jų įrašuose tebegyvi senieji dievai.

Elena Kosaitė
Skandinavų filologijos magistrantė

Views All Time
Views All Time
7025
Views Today
Views Today
1
0 0