Subkultūros

Nežinau, kaip jūs, brangieji, bet aš džiaugiuosi pasibaigusiais rinkimais. Gal pagaliau bus įmanoma ir televizorių įsijungti. Ir galbūt pagaliau mažiau girdėsis žodis “runkeliai”. Ne, ne, kalbu ne apie ūkininkų auginamas daržoves, ne, kalbu apie pačius ūkininkus, kuriuos dabar jau drąsiai taip vadina žiniasklaida. Žinote, nesu aš kaimo gyventoja, gyvenu didmiestyje, bet vis tiek, išgirdus per žinias gyvus žmones vadinant “runkeliais”, susierzinu… Kur pagarba žmogui, apie kurią taip “zaunija” politikai ir žiniasklaida? Nejaugi žmogus net nenusipelnė, kad jį laikytų žmogumi, o ne kažkokia daržove? Jei pažiūrėsime į statistiką, pamatysime, kad beveik pusė mūsų piliečių gyvena kaime. Tai ką? Pusė Lietuvos – “runkeliai”. Šaunu! O dar politikai nori, kad į juos užsienio šalys žiūrėtų pagarbiai… Kaip gali svetimi į mus žiūrėti su pagarba, jei net patys mūsiškiai jos nejaučia? Gal, sakau, reikėtų ir politikus bei visus likusiuosius pradėti vadinti kokių nors daržovių vardais, pavyzdžiui, morkomis, kopūstais, bulvėmis… O tuomet jau ir valstybės pavadinimą beliktų pasikeisti – Daržas.

Lietuvos prezidento rinkimuose Valdo Adamkaus pirmavimas tirpsta, Kazimira Prunskienė vejasi. Stipri K. Prunskienės pergalė kelia nerimą, nes reikštų, jog po Seimo rinkimų rudenį gali būti sudaryta populistinės koalicijos vyriausybė, vadovaujama Viktoro Uspaskicho Darbo partijos, teigia įtakingas britų savaitraštis “Economist”. Po prezidento Rolando Pakso apkaltos Lietuvos politika blaškosi. “R. Paksas yra populistas, kuris laimėjo kaimo rinkėjų – Lietuvoje vadinamų runkeliais – ištikimybę pažadais priešintis elitui miestuose ir vagims vyriausybėje. Dėl jo pašalinimo supykę runkeliai ieško naujų kovotojų”, – rašo “Economist”. Per Europarlamento rinkimus jie atmetė nusistovėjusias partijas ir susibūrė apie naują populistinį lokomotyvą – Darbo partiją. Jai vadovauja iš Rusijos kilęs politiku virtęs verslininkas Viktoras Uspaskichas, žinomas kaip “misteris Agurkas” (pagal jo įmonės gaminamą produkciją). Pasak britų žurnalo, “runkeliai dabar turi dar vieną galimybę pasisakyti rinkdami prezidentą antrajame rinkimų rate”. V. Adamkus pirmauja, bet kalbos apie jo triuškinančią pergalę pritilo, nes auga parama K. Prunskienei, kuri laimėjo pirmajame rate po to, kai ją parėmė R. Paksas. “Atmosferą dar labiau sudrumstė birželio 22 d. reidai V. Adamkų palaikančių partijų būstinėse. Vienas laikraštis reidus pavadino R. Pakso gerbėjų “politiniu kerštu”, – teigia “Economist”. Žurnalas cituoja V. Adamkaus žodžius, kad jis atstovauja Lietuvos ateičiai, o K. Prunskienė – praeičiai.

Pasodino Rapolas runkelių. Visas kaimas ėjo ratais ir žvengė:
– Kam tau jie? Kur kiši? – Puikus reikalas,- aiškino,- vitaminų, įkvėpimo šaltinis. – Naivuolis, gėda kaimui,- tyčiojos būrai ir per naktį nukasė runkelius. Rapolas paskelbė juos superkąs. Kaimieciai pridavė. Tas neišmokėjo pinigų, juokdamasis vaikščiojo apie krūvas runkelių ir mastė ką su jais daryt: – Kelią užtvert ar ką kad kas supirktų… Ilgai laukę Rapolo pinigų kaimiečiai susijaudino dėl savo likimo, griebė šakes ir parašė laišką Strazbūran. – Kaltas seimas ir valdžia – ką daryt? – Eikit pas Rapolą,- atrašė. – Neturiu jūsų pinigų,- pareiškė tasai,- laikas naujai, europietiskai mastyti, jei jūs savimi nepasirūpinsite, ir Europa nepadės – pirkit iš manes runkelius, burkitės į koperatyvus ir bėdos nematysite. – Nevisprotis, ką su tais runkeliais darysim? gi maži vaikai namuos, karvės nešertos, kiaulės nepjautos, o čia tyčiojies, ar už tai kovojom, ar užtai žemę protėviai arė, prakaitu laistė, tikras Rapolas tu, kraugerys. Apsiverkė būrai ir atsivogė naktį visus runkelius. Užraugė iš Rapolo runkelių runkelinės ir pradėjo mastyti ką su tais runkeliais daryti? – Gal vėl priduodam Rapolui? – Galvijas vėl apgaus,- laiku susigriebė. Apsitarę atidarė raugyklą ir bėdos nematė – vieni varė, kiti vogė, o kai viską išvogė – susipešė. Lėkė oran trobos ir dantys, siautėjo banditų ir savigynos būriai. – Baisu,- nusprendė,- reik kažko imtis – gal protesto vardan kaimą padegti? paspirdėtų ir seimo kojos.

Kompiuterijos pradžiamokslį tebekremtančio Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė iš esmės pakoregavo valstybės prioritetus. Ji nusprendė, kad nuo ateinančių metų Lietuvos prioritetas bus ne informacinė, o “runkelių visuomenė”. Ankstesnės Vyriausybės mokykloms kompiuterizuoti skirdavo bent po 22 mln. Lt kasmet, o dabartinė nusprendė neskirti nė lito. Jau iki A.Brazauskui užimant premjero postą 70 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio informacinės visuomenės plėtros problemoms. Tai liudija Atviros Lietuvos fondo užsakymu ir lėšomis atliktas didžiulis tyrimas. Beveik trys ketvirtadaliai visų respondentų mano, kad informacijos visuomenė labiausiai reikalinga visiems Lietuvos piliečiams, o ne jų daliai. Dauguma Lietuvos gyventojų – iš viso 72,3 proc. – tiesiogiai sieja informatizavimo procesus su geresnio gyvenimo viltimi. Tiesa, Lietuvos jaunimas informacinės visuomenės plėtrą visų pirma sieja su švietimo kokybės gerėjimu. Daugiau kaip pusė visų respondentų nurodė ekonominį Lietuvos atsilikimą kaip pagrindinį informacinės visuomenės plėtros stabdį. Beje, lietuviai pernelyg nuvertina skaitmeninę savo šalies raidą. Beveik visi turintys vaikų norėtų, kad jų vaikai būtų interneto vartotojai. 68,3 proc. Lietuvos gyventojų, kurie turi vaikų ir norėtų, kad vaikai naudotųsi internetu, yra pasirengę už internetą kas mėnesį mokėti iki 50 Lt. Tik 12,3 proc. pasirinko variantą “nė kiek”.

Runkelių augintojams nė motais, kad cukrus Lietuvoje ir taip kelis kartus brangesnis nei aplinkinėse valstybėse, ką jau kalbėti apie pasaulinę cukraus kainą. Lietuvoje kelinti metai iš eilės cukraus pagaminama daugiau nei suvartojama, be to, jis itin prastos kokybės, tad toliau didinti kvotas ir taip švaistyti pinigus Vyriausybė nebegali. Į specialistų perspėjimus, kad jeigu padėtis nesikeis, po kelerių metų visa Lietuvos cukraus pramonė, taigi ir ją žaliava aprūpinantys ūkininkai, žlugs, runkelių augintojai nekreipia dėmesio. Jie gyvena šia diena, be to, jų įsitikinimu, valdžia niekuomet neleis, kad taip nutiktų. Būtent dėl cukrinių runkelių augintojų ir jų vykdomų kelių blokadų pastaraisiais metais Lietuvos valstiečiams prigijo “runkelių” epitetas, simbolizuojantis užsispyrusius, ekonomiškai nemąstančius ir valdžios malonių reikalaujančius žemdirbius. Be jokios abejonės, ekonominio mąstymo stinga ne tik runkelininkams, bet ir absoliučiai daugumai Lietuvos valstiečių, kasmet reikalaujančių, kad Vyriausybė jų pagamintą produkciją supirktų tokiomis kainomis, kokių nori jie, o ne kokias diktuoja rinka. Reikalaudami nuolatinės mokesčių mokėtojų paramos, tuo pat metu jie piktinasi, kai valdžios atstovai pavadina valstiečius išlaikytiniais. Telieka prisiminti švilpimą, kuriuo buvo palydėtas Prezidentas Valdas Adamkus, prieš metus pirmasis iš visų šalies politikų išdrįsęs žemdirbiams į akis pasakyti šią karčią tiesą.

Nerangiomis gyvulio manieromis visą Lietuvą išsižioti privertusi kaimenė Vilniuje yra beprecedentis darbo išvargintosios, jo jau senokai nedirbančiosios ar niekad neragavusiosios minios akibrokštas dirbančiai valstybės liaudžiai. Taip, tai pačiai, kuri kasdien moka mokesčius, sunkiai dirba nuo aušros iki sutemų. Tos pačios, kuri kasdien vairuoja troleibusus, kepa duoną, dėsto paskaitas kolegijų ar universitetų auditorijose, skenuoja prekes prekybos centruose ir šąla prekyvietėse po atviru dangumi. Ne, tikrai šaliai dirbantieji ir sunkią valandą ją išlaikantieji neturėjo nei laiko, nei ūpo su šypsenomis (!), o vėliau ir kruvinais krumpliais Seimo aikštėje stovėti. Ne, sunkiai duoną uždirbantieji tądien darė tai, ką kasdien daro tūkstančiai į aikštę nesusirinkusiųjų − dirbo. Į aikštę susirinko nuvalkioti rėksniai ir demagogai, viltį neva praradusieji (ar kada turėjusieji?), rinkimų (kuriuose nesivargino dalyvauti) rezultatais nusivylusieji, aukštojo mokslo neragavusieji ar jį dykai už tos pačios valstybės pinigus gavusieji, mušti, laužyti ir naikinti susirinkusieji. Nei profesinių sąjungų stiprėjimo, nei korporatizmo kūrimosi sugyvulėjusi minia nė nepriminė. Ji priminė badaujančią gyvulių armiją. Badaujančią ne tiesiogine šio žodžio prasme (juk švaistėsi brangstančiais (ir neįperkamais?) maisto produktais), o kultūrine prasme − miniai reikia švietimo. Runkelio mentalitetu apsišarvojusiai miniai reikia išmokti, ne rėkti, o dirbi, ne klykti, o diskutuoti, ne piktintis.