Atleidimo svarba šeimoje
| |

Atleidimo svarba šeimoje

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, – galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia… Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo…

Atleidimo svarba mūsų gyvenime
| |

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis – arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu – tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė”, – patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man
| |

Laima Arnatkevičiūtė: Neatleisk man

Knygynų lentynos, skirtos populiariajai religinio, dvasinio, psichologinio turinio literatūrai, lūžta nuo knygų, kurių net pavadinimai regis lenktyniauja saldumu ir žadamu paveikumu. Nuo tokio meilės potvynio lūžta visos ją saugančios užtvaros, lieka tik pasipriešinimo ir mąstymo nereikalaujantys: mylėk ir atleisk, atleisk ir mylėk. Kas gali tam atsispirti, juolab kad kuo toliau, tuo primygtiniau Bažnyčia reikalauja (iš kito) mylėti savo artimą kaip save patį. O kas nemyli savęs, net ir akivaizdžiai kenkdamas? Net tunkama iš meilės sau. Tačiau daug geriau – nutukti meile. Taip nusipenėti („nusimeilėti”), kad neliktų vietos jokiems mažiau patogiems jausmams. Juk ne tik gerais ketinimais, bet ir abejotina meile pragaras grįstas. Tik va pragaro adreso adresų knygose nėra, o meilės adresų – marios. Kaip ir jos formų. Svarbu tik nurinkti akmenis nuo meilės kelio. „Jaustis kaltam reiškia, jog jūs arba kas nors kitas kažką padarė ne taip. Jei apie save manote, jog kažką padarėte negerai, arba jei jums reikia atleisti sau ar kam nors kitam, susiduriate su kaltės sąvoka. <...> Suvokti save kaltą reiškia suvokti save kaip ‘įklimpusį’ ir bejėgį”, – moko tokio akmenų rinkimo meno Susan Gregg knygoje Totekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Į viską reikia žiūrėti kaip į progą keistis, nesvarbu, kokia ir kieno kaina. Kaina – ne tavo problema: „logiška” tokios teorijos seka. Jūs nesutinkate?

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas
| |

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles – nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, – mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas – tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti – nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti
| |

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių… Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori… Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį “Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu…”. Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų “topinė frazė”, kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?
| |

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų – dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug… Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti”. Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą”, perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą – nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė – nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus – gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos
| |

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, – o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, – kibirais lieja ašaras, – jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti – ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, – juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis – taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

6 būdai gauti išsvajotų dovanų
|

6 būdai gauti išsvajotų dovanų

Nemanykite, kad išmokyti vyrus dovanoti ne puodų rinkinius ar DVD grotuvus, o būtent tai, ko labiausiai trokštate Jūs, yra sudėtinga! Reikia tik žinoti keletą gudrybių. Mes jums padėsime! “O kad man tokį…” …ištaria sumanios moterys, vaikštinėdamos po prekybos centrą su savo išrinktuoju, ir sustingsta kaip tik ties tuo daiktu, kurio taip norisi. „O kokie dailūs peršviečiami apatiniai! Kaži, kaip sureaguotum, kai juos apsivilkčiau…” Tai daugelį kartų patikrintas ir veiksmingas metodas. Pakišk jam po nosim žurnalą. Tik neįkyriai, ir ne tada, kai jis žiūri veiksmo filmą, o per reklaminę pertrauką. Prisėsk prie mylimojo, apsikabink ir „atsitiktinai” atversk populiaraus moterų žurnalo gruodžio mėnesio numerį – kaip tik tą puslapį, kuriame aptariamos pačios madingiausios dovanos. Pakomentuok vieną iš jų: „Tu matai, jau atsirado prekyboje…” Po to giliai atsiduskite, ir atidėkite žurnalą į šalį (atverstą reikiamoje vietoje). Neįkyrus priminimas. “O ką man padovanosi per šias Kalėdas? Aš ir pati šiemet ilgai laužiau galvą, ką tau nupirkti. Bet galiausiai radau kai ką nuostabaus!” Tai primins užmaršuoliui, kad metas pasirūpinti staigmena. Čia pat galima sužaisti triuką su žurnalu.

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai
| |

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai

Pyktis yra dažnai pasitaikanti emocinė būsena, pasireiškianti nuo švelnaus susierzinimo iki nevaldomo aršumo. Ne kartą esame pastebėję, kad supykęs žmogus parausta. Pykčio energija nesulaikomai veržiasi iš vidaus į išorę; objektas, į kurį nukreiptas pykčio priepuolis, jaučiasi atakuojamas galingos, nesuvaldomos jėgos. Pavyzdžiui, įpykę tėvai mažam vaikui atrodo tarsi visagaliai milžinai, tuoj, tuoj ištarsiantys mirties nuosprendį. Tam tikra vaiko dvasios dalis kiekvieną sykį apmiršta, kai jis atsiduria pykčio akivaizdoje. Galingos emocijos prasiveržimo staigumas palieka pykčio objektą apstulbintą ir bandantį suvokti, kas gi nutiko. Kartą mokytoja paklausė grupės šešiamečių: „Kokia yra svarbiausia iki šiol jūsų išmokta tiesa?” Viena mergytė pateikė neįkainojamą atsakymą: „Kai tėtis supykdo mamą, niekuomet neleidžiu, kad ji šukuotų mano plaukus!”. Pyktis, kaip ir kaltės ar gėdos jausmas, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ieško „atpirkimo ožio”… Instinktyviai pyktis išreiškiamas kaip agresyvi atsakomoji reakcija, inspiruojanti atitinkamą elgesį, leidžiantį mums kovoti ir gintis, jeigu esame puolami. Taigi šiek tiek pykčio reikia mūsų išlikimui. Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieną mus erzinantįjį, nes egzistuoja įstatymai ir tam tikros socialinės normos, elgesio kultūra. Taigi mūsų pykčio išraiška jau savaime tampa ribota. Skirtingas šios sudėtingos emocijos apraiškas išgyvena kiekvienas žmogus.

Pavydas: pliusai ir minusai
| |

Pavydas: pliusai ir minusai

Viena mano pažįstama, santūri ir valinga asmenybė, papasakojo, kaip svečiuose susitiko buvusį meilužį su nauja mylimąja. Moteris segėjo auskarus, apie kuriuos ji seniai svajojo, tačiau veltui prašė meilužio dovanoti juos. Ji taip įsiuto, kad čiupo varžovės auskarus ir išplėšė jos ausies lezgelį. Trečdalis į psichiatrus besikreipiančių sutuoktinių porų rimčiausia bėda įvardija būtent pavydą. Tai suprantama: mylimuosius siejantys saitai – intymiausi iš visų, kurie jungia du žmones. Čia svarbu ne tiek seksas, kiek emocijos. Meilės santykiuose mes esame visiškai kitokie, nei draugiškuose ar šeimyniniuose. Ne veltui garsusis britų dramaturgas Viljamas Kongrivas dar 1697 metais rašė: „Šiame pasaulyje nėra didesnės neapykantos už tą, kurią pagimdo meilė. Ir nėra baisesnio pragaro už tą, kurį sukuria pažemintos moters įniršis”. „Moterys labiau pavydi, kai vyras „neištikimas emociškai”, nes jų pačių gyvenime itin stinga dvasinio artumo su mylimuoju: nuoširdžių pokalbių, palaikymo, simpatijos, draugiškumo, – sako knygos „Mylėti jį ir neprarasti savęs” autorė Karolina Bušong. – O vyrai tai vertina kitaip. Kai žmonos ir draugės užmezga romaną, juos domina tik viena: „Ar jis lovoje geresnis už mane?”. Žurnalo „New York Observer” surengta apklausa parodė, kad labiausiai pavydi 18-24 metų žmonės. Kodėl? Psichologai mano, kad pavydas užvaldo tuos, kurie asmeniniuose santykiuose jaučiasi neapsaugoti, pažeidžiami.