Aš visada tikėjau tuo, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi savo antrąją puselę. Kai ta antroji mano puselė atsirado, aš jos neatpažinau. Tik dabar žinau, kad tas žmogus visada bus mano širdyje ir tik jo akys švies mano kelyje. Tada buvo vasara. Išaušo nuostabus rytas, kuris man buvo kitoks nei kiti. Diena buvo ypatinga, nes manęs laukė daug naujų įspūdžių, jaudulio. Esu iš tų žmonių, kurie negali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, tad lengvai sutikau draugės pasiūlytai avantiūrai – dalyvauti jos organizuojamame renginyje. Rodos, nieko ypatingo, tik pereiti podiumu jos modeliuotais drabužiais. Visi dalyviai buvo draugai ir pažįstami, tad eidama į mūsų pasirengimo kambarį nemaniau, kad pamatysiu visai nepažįstamą vaikiną. O jo buvo neįmanoma nepastebėti, nes jis šmaikščiai juokavo, kalbėjosi su visais. Kai susitiko mūsų akys, man širdis ėmė pašėlusiai plakti, galvoje išgaravo visos mintys. Bet greit atgavau šaltą protą, kadangi maniau, kad tokiems vaikinams kaip jis, aš nepatinku. Renginys baigėsi, visi atsisveikinome ir išsiskirstėme kas sau. Praėjo keli mėnesiai. Su drauge nusprendėme pašėlti naktiniame klube. Atėjusios greitai įsiliejome į minią ir į šokius. Besižvalgant mano akys užkliuvo už vienų akių, kurios žiūrėjo į mane. Tą akimirką negirdėjau muzikos, nejutau nieko, tik pašėlusiai man daužėsi širdis. Tą akimirką, rodės, kad aplink mane nieko nėra nei žmonių, nei sienų, tik tos akys, su mėlynom kibirkštėlėm, kurios mane taip pakerėjo.