Šiandieninis žmogus renkasi kur kas paprastesnį šventės variantą nei apeigas puoselėję mūsų protėviai

„Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų“, – kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. „Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią“, – ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai.

Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin.

Didžiausia krikščionių šventė

„Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas“, – kalba Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas Artūras Kazlauskas.

„Deja, net mūsų verslininkai, kurie, kaip kasmet, prigamino daugybę velykinių sveikinimų, juos išpuošė vis labo tik kiaušiniais, viščiukais ir zuikučiais. Atvirukų su tikruoju šv.Velykų simboliu – labai reta. Galbūt todėl daugybė žmonių, užuot pirkę sveikinimo atviruką su margais kiaušiniais, verčiau užrašo žodžius ant švaraus popieriaus lapo“, – pastebi kunigas.

„Iš tiesų Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Be Velykų apskritai nėra krikščionybės. Visa 2000 metų istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų nulis, neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų“, – sako A.Kazlauskas.

Sena baltų tradicija

„Velykų išvakarėse Kristus nužudomas, juo atsikratoma. Krikščionys Velykas interpretuoja kaip Kristaus perėjimą per išdavystę, kančią, mirtį į prisikėlimą, į gyvenimą. Štai kodėl mes, krikščionys, Velykas visų pirma tapatiname ne vien su prisikėlimu, bet su perėjimu. Per visas kančias, mirtis, palaidojimus, prisikėlimus – į gyvenimą“, – reziumuoja kunigas.

„Bet Velykos yra ir sena, be galo prasminga baltų šventė, – sako tautodailininkė, etninės kultūros mokytoja ekspertė Eglė Vindašienė. – Velykų laukimas, pasirengimas joms, pabudimo, mirties perėjimo į gyvenimą, atgimimą, gają dvasia sutampa su krikščioniškąja tradicija. Net simbolika panaši – ugnis, vanduo, žalumynai, verbos, margučiai“.

Per naktį bažnyčiose nebudi

Didįjį šeštadienį, paskutinę prieššventinę dieną, ankstyvą rytą žmonės eidavo į bažnyčią parsinešti velykinės ugnies ir švęsto vandens. Vanduo – būsto šventinimui ir velykinių margučių virimui, ugnis – kad užtikrintų namuose santarvę ir šilumą.

Vakare iš kiekvienų krikščioniškųjų namų buvo stengiamasi bent po vieną žmogų išsiųsti į bažnyčią – kad budėtų pernakt prie Kristaus kapo ir sulauktų šv.Velykų ryto. Kaimų bažnyčiose dar ne taip seniai per naktį buvo budima persirengus budeliais ir kareiviais.

„Liturgija numato vigiliją – budėjimą nuo saulės laidos iki patekėjimo, bet dabar per naktį jau nebudima, – sako kunigas A.Kazlauskas. – Daugelyje Kauno bažnyčių vigilija sutrumpinta iki minimumo. Pavyzdžiui, Įgulos bažnyčioje budėjimas šiandien prasidės 22 valandą ir truks 2,5 valandos. Kai kuriose Kauno bažnyčiose bus budima 4-5 valandas.

Žmones, kurie šiandien vakare susirinks bažnyčiose, A.Kazlauskas vadina tikinčiųjų elitu. „Jų nebūna labai daug, – pasakoja kunigas, – užtai sekmadienį, šv.Velykų rytą, žinoma, bus pilnos bažnyčios“.

Į upę šoka nebent sveikuoliai

Ugnis ir vanduo būdavo labai svarbūs senovės baltų velykinėse apeigose. Savaitę iki Velykų mūsų protėviai maudydavosi upėse, šaltiniuose ir ežeruose, nes tikėjo, kad vanduo saugo ir gydo nuo visų negalavimų. Degindavo laužus tikėdami, kad dūmai išsklaidys piktąsias dvasias.

Budindami žemę supdavosi sūpynėse ir laluodavo eidami per laukus. Prieš Velykas iššvarintus namus išpuošdavo žalumynais. Palubėje pakabindavo šiaudinį paukštį ar sodą, o langų rėmus, lentynas padabindavo popieriaus karpiniais.

„Šiandien į upę ar ežerą Velykų rytą šoka nebent sveikuoliai, – juokiasi tautodailininkė E.Vindašienė. – Sūpynes vidury miesto irgi kažin ar pasikabinsi. Bet ugnį, apvalančią namų erdvę, galime užsidegti visi. Tebūnie tai nors žvakės liepsnelė“.

Žaliakalnio bendruomenės centre, Aušros bibliotekoje, tautodailininkė surengė savo velykinių karpinių parodą. E.Vindašienės darbais papuoštos bibliotekos lentynos, sienos, langas, stalai.

„Norėjau, kad čia užsukę žmonės pasijustų lyg šventiškuose namuose. Juk savo butuose mes jau nebekarpome karpinių, nebeliejame žvakių. Gerai, kad nors kiaušinius nusimarginame“, – kalba ji.

Pagrindinis akcentas – margučiai

Paprotys marginti ir risti kiaušinius siekia ikikrikščioniškus laikus. Akmeninis XIII a. margutis rastas Gedimino pilies teritorijoje. „Etnografiniai šaltiniai rodo, kad dovanotas velykinis kiaušinis, išmargintas Gyvybės medžio simbolika, turi nepaprastai daug galių žmogaus gyvenime. Jis galįs perimti žmonių bei gyvulių ligas, nuvalyti dvasios nešvarumus“, – aiškina E.Vindašienė.

Margučių spalva nebūdavo atsitiktinė. Juodas margutis simbolizavo žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą. Žalia – augmeniją, mėlyna – viltį, dangų, gerus orus, o geltona ir ruda – subrendusius javus, gausų derlių.

Senovės lietuviai velykinius kiaušinius margindavo saulėmis, mėnuliais, žvaigždėmis, javų varpomis, rūtų šakelėmis, žalčiukais. Visi ornamentų elementai turėjo savo prasmę.

Etnografai tikina, kad, susėdus prie Velykų stalo, pirmuoju margučiu reikia dalytis visai šeimai. Svarbus margintų kiaušinių daužymas vieno į kitą. Jokiu būdu negalima imti įtrūkusio kiaušinio: kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus geresni.

Views All Time
Views All Time
10877
Views Today
Views Today
1
0 0