Adventas

Advento dvasia – Dievo viešpatavimo išsipildymo ir jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas. Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje.

Melsdamiesi mes ne tik stipriname kokias nors dvasines nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus; mes rūpinamės tik tais dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo, valdančio mūsų drąsą. Iš tikrųjų, netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus drąsos ir netgi didvyriškumo išteklius. Mūsų amžius stulbina gilių įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi ji neturi tvirtų pagrindų, toliau nesirenkama. Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia tvirto nusistatymo. Šis jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi, tai rodo nebrandumą. Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti rimtai.

Kalbėti apie adventą pradedame nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas; nes tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu, ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį jis atnešė pasauliui. Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė?

Žodžio adventas prasmė

Žodis adventas (Adventus), reiškiąs „atėjimą“, yra graikiško žodžio parousia vertimas į lotynų kalbą. Kalbant apie adventą, numanoma, kad kažkas ateina ar ateis.

Liturginis advento laikas yra dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link laukimas. Mes laukiame su Senuoju Testamentu, šv. Jonu Krikštytoju ir Švč. M. Marija, rengdamiesi Kristaus atėjimui.

Laiškas romiečiams neįprastai išsako visos kūrinijos laukimą: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 1). Mes gyvename šio laukimo paskutiniais tarpsniais, kurie reiškia, kad dar gyvename advento laiku, bet kosminio advento, apimančio visą kūriniją.

Adventas nėra tik įvykio, bet taip pat ir asmens laukimas. Tai galų gale reiškia tą patį dalyką, kadangi laukiamas įvykis yra būtent Dievo įsikišimas į istoriją: Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimas. Štai kodėl Biblija apskritai šį laukimą išreiškia Kristaus, kaip Dievo siųstojo, asmens laukimu. Apreiškimo knygoje tai užbaigiama žodžiais: „Tas, kuris šitai liudija, sako: ‘Taip, aš veikiai ateinu!’ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). Ir Laiške korintiečiams cituojama ta pati frazė aramėjiškai: „Maranata“ (1 Kor 16, 22).

Neabejotinai frazė Maranata („Ateik, Viešpatie“) – viena iš labiausiai paplitusių pirmųjų krikščionių maldų. Tai patvirtina faktą, kad jų pagrindinė laikysena buvo galutinio Kristaus grįžimo laukimas. Krikščioniai neturi išsiveržti iš laiko, idant įžengtų amžinybėn (kaip tai daro induistai), bet veikiau jiems būtina prisiimti laukimo būseną dėl amžinybės įžengimo į laiką ir priimti tikrą istorijos, kuri pati laukia savo išsipildymo Dievo įsikišimu, vystymąsi. Krikščioniška malda nėra išsiveržimas, bet veikiau savęs įpareigojimas iki pat pasaulio pabaigos.

„Tas, kurs ateina“, yra tikrasis Kristaus vardas. Mes vartojame jį ypač įspūdingame šv. Mišių tekste: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas“, leidžiančiame mums pajusti prarają, skiriančią mus nuo Dievo. Tęsiame: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

Galėtume sakyti, kad yra du religinės nuostatos momentai: pirmasis, kai suvokiame savo kančią ir kaip be galo toli yra Dievas nuo mūsų savo didumu, šventumu ir kilnumu; ir antrasis, kai pamatome, kad žmonijai neįveikiamą prarają peržengė tas, „kurs ateina Viešpaties vardu“. Visų gnosticizmo formų pretenzijos – mistikų, graikų, indų, ar kieno nors kito – griebtis Dievo transcendencijos mums yra neįsivaizduojamos. Transcendentinis Dievas turėjo būti nepasiekiamas, kol jis pats savęs neatidavė mums. Kristus atstovauja judesiui Dievo meilės, ateinančios mūsų įgyti, idant atneštų mus pas jį. Jis priima mūsų kūną ir užvaldo visus, kad įvestų mus į savo Tėvo namus, pripildytų savo Dvasios ir vestų į nepasiekiamą Švč. Trejybės pasaulį. Šis Dievo judesys yra mūsų kontempliacijos objektas, kurį išreiškiame laukimu.

Advento samprata Senajame Testamente

Iš eilės aptarsime tris advento aspektus Senajame Testamente: pažadą, pranašystes ir šv. Jono Krikštytojo asmenį.

Abraomas ir Pažadas

Advento samprata Senajame Testamente pasirodo su Abraomui duotu pažadu. Abraomas minimas Mišių kanone (Abraomo auka) ir užima žymią vietą šv. Pauliaus mintijime, kur jis vaizduojamas kaip tikėjimo modelis. Abraomas yra pirmasis gavęs pažadą ir įtikėjęs juo: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 1-3).

Laiško žydams autorius pritaiko šį tekstą Jėzui Kristui, sakydamas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8).

Visuose šv. Kryžiaus Jono darbuose slypi tai. Tikėjimas remiasi ne patyrimu, kuris visada yra ribotas ir atimantis drąsą, bet pažadu, kitaip tariant, tikėti – tai įtikėti dalykais, kurių nepatyrėme. Tai reiškia išvykti, pasikliaujant Dievo žodžiu, dėl netirtos žemės, dėl paveldo – dalyvavimo Dievo gyvenime, kurį jis mums pažadėjo. Dievui reikia tik mūsų tikėjimo, kad tai duotų; ir tikėjimas nėra susijęs nei su mūsų tinkamumu, nei su mūsų talentais, nei su temperamentu. Tikėjimas suteikia savo tinkamumo.

Kontrastas tarp Sokrato, arba išgelbėjimo per savęs pažinimą, ir Abraomo, arba išganymo per pažadą, yra dažna šiuolaikinės filosofijos tema. Abraomas yra žmogus, gavęs Dievo pažadą, žmogus, kuris išvyko dėl šio pažado ir kuris visą gyvenimą grindžia Dievo žodžiu. Häring’o tekstas aiškiai parodo skirtumą tarp pagoniško polinkio ir krikščioniško požiūrio: „Krikščionis nėra ištremtas ir trokštantis sugrįžti į savo šalį kunigaikštis, jis veikiau yra Abraomas, kuris išvyksta dėl nežinomos šalies, kurią Dievas jam apreiškė“. Pasirinkimas lemiamas: tai ne praeities nostalgija ar sugrįžimas į pradžią, bet išvykimas kažko naujo ir nežinomo link. Mes visi turime pagonišką polinkį, tą praeities patyrimų ir tobulų akimirkų nostalgiją.

Abraomas visa tai nugali. Jis yra tas, kuriam Pažadėtoji žemė yra kažkas dar būsimo. Jis palieka savo šalį, šeimą ir tėvo namus; visa tai, kas jam artima. Jis niekada nesugrįš į Urą, į Chaldėją. Jam tai neatšaukiamas išvykimas; laikas yra kažkas reikšmingo. Tai ne koks nors lengvas optimizmas, bet veikiau įsitikinimas, paremtas Dievo pažadu. Tai krikščioniško gyvenimo visuma: mes vykstame rojaus link, nežinomybės link: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Dievas daro didžius dalykus tam, kuris tiki. Pasvarstykime, koks didelis nusidėjėlis buvo Augustinas ir kaip jis buvo visiškai atnaujintas, kadangi įtikėjo. „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5) Tai yra Dievo galios atnaujinti prigimtis, atkurti, sutaikinti, kas buvo atsiskyrę, iš naujo sudaryti sandorą, išlaisvinti, kas buvo laikoma nelaisvėje, ir išgydyti, kas buvo ligota.

Pranašai

Abraomui duotas pažadas atnaujinamas per pranašus, kurie liudijo, jog Dievas laikėsi savo žodžio praeityje, ir sykiu pranešė, kad mes esame vedami kitos Pažado žemės link, kurios tik provaizdis buvo pirmoji. Ką Dievas jau įvykdė savajai tautai yra niekas palygnti su tuo, ką jis padarys ateityje.

Pasekime Izaijo pavyzdį (43, 16 ir toliau), kuris pakartoja Mozės giesmę. Pastebėkime, kaip šiuo atžvilgiu Biblija nuolat apmąsto tas pačias temas: Išėjimo knyga mums pasakoja apie pabėgimą iš Egipto, Pranašų knygose sugrįžtama prie šio epizodo, kad galima būtų plėtoti jį toliau, ir Naujajame Tetamente įtrauktas apmąstymas apie Abraomą ir Velykas. Šia prasme mes turėtume teigti, kad Apreiškimas sutelpa į saujelę paprastų ir pagrindinių idėjų, kurias privalome perprasti iki jų gelmių, kadangi jos yra raktai visa kam suprasti. „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykit apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 18-19 ir toliau)

Ateityje Dievas rengiasi padaryti dar nuostabesnių dalykų – šaltinį, išsiveržiantį dykumoje. Tai bus „gyvojo vandens versmė“. Jonas sako mums, kad šis vanduo yra Dvasia, kuri dykumoje ištrykšta dykumoje, taisydama kelią išrinktajai tautai rojaus link (Jn 4, 14).

Seniai dalykai buvo išties didūs (niekas Biblijoje niekada nėra pažemintas); bet mes einame nuo stebuklo prie stebuklo, ar, kaip sako šv. Paulius, „iš garbingos į garbingesnę“ būklę. Tai, anot Biblijos, nuolatinis egzistencijos įstatymas; jo prasmė dvasiniam gyvenimui yra pamatinės svarbos. Mes turime nesustoti, bet nuolatos judėti pirmyn.

Mūsų laiko suvokimas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime: jei esame užvaldyti praeities, nesvarbu, geros ar blogos, jei graužiamės dėl savo nesėkmių, jei tikime, kad mūsų nuodėmės negali būti atpirktos, jei esame atminties vergai mirties slėpinio akivaizdoje, mes sekame pagoniškąjį mūsų buvimo polinkį. Priešingai, mes privalome atsakyti tikėjimu. Tas pats Abraomo tikėjimas, kuris vėl mumyse atnaujinamas, leidžia mums peržengti praeitį ir atsiliepti į Dvasios šaukimą.

Tas, kuris iš tiesų patiki, kad kitų meilė ir Dievo tarnyba eina nuo stebuklo prie stebuklo, ir kuris priima mirtį ir atsižadėjimus, yra paklusnus dvasinio augimo įstatymui. Toks asmuo nuolat judės pirmyn – tikriausiai per dykumas – bet žengs šios nežinomos šalies link, ir vieną dieną pasieks ją, savo gyvenimu atkartodamas Dievo išrinktosios tautos likimą.

Jonas Krikštytojas

Jono Krikštytojo pašaukimas glaudžiai susijęs su Žodžio atėjimu, jo Adventu. Čia pilnutinai slypi pranašavimas, ėjimas pirma ir jo atėjimo rengimas. Ir jei Žodžio atėjimas ir toliau tęsiasi Bažnyčios gyvenime, jei Jėzus visada yra tas, „kurs ateina“, tada mes matome, kad šis pašaukimas eina iš amžiaus į amžių.

Dievas pirmas pašaukia Joną Krikštytoją skelbti apie jo atėjimą. Jis bus vadinamas „Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76).Jis yra vienas iš daugybės dar prieš jį Dievo pašauktų pranašų; viena vertus, jo skelbimas nesiskiria nuo jų. Tačiau Jonas Krikštytojas yra unikalus tarp pranašų. Jis yra „daugiau negu pranašas“, kaip Jėzus sako apie jį (Lk 7, 26). Iš tiesų jis nėra tik pranašas, kadangi be to jis jau dalyvauja eschatologiniuose įvykiuose, kaip skelbė pranašai. Jie išpranašavo, kad Dievo atėjimas bus parengtas „siųstojo“. Izaijas rašė: „Pasigirsta balsas: ‘Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią!“ (Iz 40, 3). Malachijo knygoje Jahvė sako: „Tikėk manim! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią“ (3, 1).

Skirtumas tarp Jono Krikštytojo ir ankstesniųjų pranašų ir jo artumas Jėzui atsispindi pranašavime. Jono skelbimo esmė yra mokyti „jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimokad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje“ (Lk 1, 77, 79). Izaijas taip pat skelbė, kad šviesa vieną dieną nušvis ant „gyvenusių tamsumoje ir nevilties šalyje“ (Iz 9, 1).

Krikštytojo žinia yra skirta pasauliui, užvaldytam nuodėmės ir mirties, bejėgiui pačiam išsilaisvinti, pasauliui, pasmerktam mirčiai ir nesugebančiam būti teisingam, pasauliui be vilties. Ir jo laimingas pašaukimas yra skelbti, kad visi saitai bus sutraukyti ir kad laimės meilė. Tai jau yra malonės žinia.

Tačiau nepakanka tik paprastai pasakyti, kad Jonas skelbia malonės artumą; nes tik per Joną malonė jau buvo atidengta. Šia prasme Jonas yra parengėjas, tas, kuris eina priekyje, bet kuris jau yra palydos dalis: „Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17).

Paėmę Luko evangeliją matome, kad įvykiai, supę Jono Krikštytojo gimimą, jau yra Jėzaus gimimą supusiųjų įvaizdis. Paralelės yra stulbinančios. Kaip apie Jėzaus gimimą buvo apreikšta Marijai, taip Jono gimimas buvo apreikštas Zacharijui, netgi tais pačiais žodžiais. Dar labiau pastebimos yra paralelės tarp pačių gimimų. Taip adventas pasirodo kaip tikėjimo pedagogija. Tikėjimas nėra įsitikinimas, kad Dievas yra, bet tikėjimas, kad Dievas įsiterpia į istoriją. Tai yra, kas atrodo neprotinga žmonėms: kad įprastinių įvykių plotmės šerdyje, tarp fizikinio determinizmo ir sociologinių faktų įsiveržia Dievas ir dieviškąja veikla kuria, lanko ir gelbsti. Tai ko žmonės nenori pripažinti. Mes neturime kaip pateisinti šio tikėjimo, bet vis dėlto per jį gyvasis Dievas apsireiškia mums – Dievas, kuris ateina, kuris įžengia į asmeninį santykį su mumis ir kuris galingai atmeta abstraktųjį deistų Dievą, pažįstamą vien protu.

Džiaugsmas jau yra duotas su Jonu – ne žmogiškas džiaugsmas, bet mesianinis džiaugsmas, kurį Simeonas pavadino „Izraelio paguoda“. Angelas sako Zacharijui: „Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu“ (Lk 1, 14). Džiaugsmas, kurį jis teiks, jau pripildė jo paties širdį.

Jono džiaugsmas nėra antrinis. Tai yra pati jo buvimo esmė. Jis buvo judinamas dieviškojo džiaugsmo, liudijo šį džiaugsmą, jis paslėptas šiame džiaugsme; nes Tas, kurs ateina, kuriam Jonas rengiasi, suteiks savo žmonėms džiaugsmą, kurio pasaulis negali duoti, džiaugsmą, viršesnį už emociją. Kaip Jonas Krikštytojas rengia širdis herojiškam tikėjimo aktui, taip jis jas rengia ir džiaugsmui, kuris yra beveik per daug užspaustas; jis moko širdis, įpratusias nusiminti, atsiverti Dievo teikiamai laimei. Taigi nėra atsitiktinumas, kad jo šventės dienos maldoje prašoma dvasinio džiaugsmo.

Vis dėlto Jono žinia bus atsivertimo žinia: „Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą“ (Lk 1, 17). Kadangi žmonės nusigręžę nuo Dievo, Adomo senoji nuodėmė toliau tarpsta juose. Adomo nuodėmė buvo noras būti nepriklausomiems: „Mums nereikia Dievo“. Žmonija pretendavo priimti savo pačios paskirtį ir pati užsitarnauti savo išganymą; bet per tai ji sunaikino save; jei iš tiesų žmonės egzistuoja ir veikia tik dėl to, kad priklauso dieviškajam šaltiniui. Tad Dievas įžengia į nuodėmės pasaulį.

Jonas Krikštytojas yra bejėgis išgelbėti šį pasaulį. Net jis, didžiausias iš pranašų, supranta, kad šiuo požiūriu bet koks pamokslavimas yra bergždžias. Jis neatneša naujo išminties kelio; jis skelbia įvykį — šis nuodėmės pasaulis bus išgelbėtas.

Bet Jonas Krikštytojas dar privalo sutikti šį išgelbėjimą. Jis neliepia nusidėjėliams nebūti nusidėjėliais, kadangi nuodėmė juos saistė. Jonas prašo jų pripažinti, kad jie yra nusidėjėliai, neapkęsti nuodėmės ir trokšti išlaisvinimo iš jos. Tai yra pirmasis atsivertimas, kuris atveria širdį ir perduoda ją malonei. Žinoma, šis atsivertimas jau yra malonė. Šia prasme Jonas Krikštytojas – malonės įrankis. Žmonių širdys yra kietos. Jie supančioti aistrų ir neapykantos. Jie pripratę prie savo menkumo ir negali įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Tačiau Jonas Krikštytojas turi sukrėsti tas užkietintas širdis. Tai yra jo pasiuntinybės tragedija. Jis pats yra visiškai atsigręžęs į tą, kuris turi ateiti. Bet privalo pakelti pasaulio abejingumo, supančio jį, didžiulę naštą.

Tas, kuris liudija šviesą, grumiasi su tamsybėmis. Ši tema nusidriekia per visą Jono evangeliją, kuri prasideda pasakojimu apie Joną Krikštytoją. Tas, kuris liudija šviesą, yra neapkenčiamas tų, kurie tūno tamsybėse, kadangi jis atėjo jų sudrumsti. Jiems visiškai patogu šiame nuodėmės pasaulyje ir nepatinka, kai trukdo žmonės. Jonas jiems atrodo baisus, nes kalba reikalaudamas meilės, baisus, kadangi nepripažįsta iliuzijos…

Jonas supranta turįs teisę žadinti viltį, nes jis žino, kad viltis nebus suklaidinta. Jam suteiktas ypatingas pasitikėjimas. Jis turi teisę skelbti išgelbėjimą. „Jei Kristus neprisikėlė iš mirties, – sako šv. Paulius, – tai mes apgavikai“. Jonas pasitiki, kad viltis, kurią jis žadina, nebus apvilta.

Kristaus slėpinys ir trys advento laikai

Malda mums padeda geriau suprasti neišreiškiamus Kristaus turtus (investigabiles divitiae Christi), apie kuriuos kalba šv. Paulius. Pats Kristaus slėpinys yra neaprėpiama visata, apie kurią mes praktiškai nieko nežinome. Todėl turėtume nuolankiai prašyti Švenčiausiosios Mergelės padėti mums giliau įsiskverbti į jos Sūnaus slėpinį. Palyginti su žmogiškaisiais bei pasaulietiniais mokslais, Kristaus pažinimas yra visos išminties bei mokslo visuminė suma; tai vienintelis mokslas, galintis atskleisti mums galutinę visų dalykų paslaptį.

Jau kalbėjome apie Kristaus laukimą Senajame Testamente, pirmuoju advento laiku, kai Dievo tauta buvo rengiama jo atėjimui. Kristus yra šio laukimo išpildymas. Jame, kaip sakoma puikiame Antrojo laiško korintiečiams tekste, buvo ištartas „Amen“, išpildyti Dievo pažadai ir atlikta visa (1, 20). Tačiau tai, kas buvo atlikta Kristuje, turi būti išplėsta visai žmonijai. Mes tebegyvename laukimo laikotarpiu: yra antrasis advento laikas, kai laukiama Žodžio atėjimo į Bažnyčią. Galiausiai bus trečiasis advento laikas, Kristaus šlovingojo sugrįžimo laukimas, kai jis nedviprasmiškai įsteigs savo karalystę.

Šv. Bernardas dažnai aptardavo trijų advento laikų, trijų atėjimų temą. Visi trys sveikinami 117-ojoje psalmėje žodžiais: Benedictus qui venit (26). Graikiškame tekste prasmė pastiprinama vartojant daiktavardį: garbė „Atėjimui“. „Tasai, kurs ateina“ yra vienas iš Kristaus vardų. Verbų sekmadienį Mesijas sveikinamas šūksniais: „Osana Dovydo Sūnui“, benedictus qui venit (Mt 21, 9). Mūsų Viešpats sako mums (Mt 23, 39), jog galutinio atėjimo dieną jis bus sveikinamas tuo pačiu himnu, ir būtent šiuo himnu mes sveikiname jo atėjimą per kiekvienų Mišių Eucharistiją. Apmąstykime šiuos tris advento laikus, mėgindami suprasti visus jų turtus bei skirtingus matmenis.

Pirmasis adventas: Senojo Testamento laukimas užbaigtas Kristumi

Mes nebegyvename Senuoju Testamentu, nes Senojo Testamento laukimą užbaigė Kristus; jis buvo visų dalykų pabaiga. Šiuo laikotarpiu laukiame išsiskleidžiant tai, kas buvo atlikta per Kristų. Pasak Izaijo, „nebeminėkite praeities dalykų; štai atliksiu naujų stebuklų. Nutiesiu kelią per jūrą“; kitaip tariant, Kristus glaustai pakartoja, įvykdo bei išpildo viską, kas pradėta Senajame Testamente.
Kas gi buvo atlikta Kristuje, kad jame galime įžvelgti visišką Dievo plano įgyvendinimą ir tikime įvykus lemtingą istorijos įvykį? Kristuje Dievas tobulai pašlovinamas; Dievo šventumas tobulai mylimas bei pripažįstamas. Ši Dievo šlovė yra visos kūrinijos tikslas. Dievui buvo skirtos visos Senojo Testamento ir net visų žmonių aukos. Aukojimo Dievui veiksmu žmogus stengiasi patvirtinti Dievo valdžią. Žmonės ima tai, kas jiems priklauso, ir atideda Dievui; tai kiekvieno aukojimo prasmė. Tačiau tokia auka, kaip aiškinama Laiške žydams (9, 11-15), lieka netobula: Dievui svarbus ne ožių ar veršių kraujas, bet iš širdies kylančios dovanos.

Vienintelis Dievo akyse vertas dalykas yra laisvai dovanojama meilė. Vienintelė auka yra mūsų širdžių tikra pagarba Dievui. Šv. Paulius įžvelgia tobulą auką nukryžiuoto Kristaus slėpinyje, tai yra įvykyje, kuriuo Dievas tobulai pašlovinamas. „Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandenų šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17). Savo kančioje Kristus pasirodė kaip tikrasis Avinėlis, tobulai įvykdęs tai, kas Senajame Testamente buvo Velykų avinėlio slėpinys. Jonas Krikštytojas, pamatęs ateinantį Jėzų krikštytis, pavadino jį „Dievo Avinėliu“. Šiuo vardu mes skelbiame jo atėjimą ir Eucharistijoje: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. Avinėlio slėpinys nebėra vien begalinė Dievo meilė; tai begalinė ir dovanota, Kristuje įgyvendinta meilė.

Norėdami tai geriau suprasti, prisiminkime Senojo Testamento pasakojimą apie Velykų avinėlį. Žydams ruošiantis bėgti iš Egipto, mirties angelas sunaikino visus pirmagimius, bet aplenkė avinėlio krauju pažymėtus namus. Tad avinėlis aukojamas vietoj žydų pirmagimių. Tai pakeitimo slėpinys: Kristus pakeitė mus savimi, idant ant savo pečių užsikrautų dieviškąjį pyktį bei teisingumą, t. y. nuodėmės ir šventumo nesuderinamumo naštą. Tai vienas iš slėpiningiausių bei svarbiausių Kristaus kančios aspektų. Nors esame nusidėjėliai, Kristus išgelbėjo mus, užsikraudamas mūsų nuodėmes. Jam įsikišus – panašiai kaip avinėliui Senajame Testamente – triumfuoja gailestingumas: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę“ (1 Jn 3, 16).

„Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą“ (Rom 3, 23 – 25). Kristus atperka gausybę nuodėmių, pasipriešindamas nuodėmei, kurios esmė ta, kad žmogus pirmenybę teikia ne Dievui, bet sau; tuo tarpu Kristus tobulai paklusdamas parodo, jog pirmenybė teiktina Dievui. Kristaus kančia išreiškia meilę, skatinančią jį tapti klusnų „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Šv. Augustinas apibrėžė nuodėmę kaip „savimeilę nesirūpinant Dievu“ ir jai priešpriešino „Dievo meilę nesirūpinant savimi“. Kristus sako: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“, taip liudijant per kraštus besiliejantį Dievo valios šventumą.

Kristaus kančia pasiekiamas kūrinijos tikslas, nes Dievo niekas nemylės labiau už nukryžiuotą Kristų, t. y. už Žodžio prisiimtą žmogaus prigimtį. Nuo tada mes galime aukoti Dievui tik šią begalinę meilę, kuria jį mylėjo Kristus; ir tokia yra Mišių aukos prasmė. Mišių kulminaciją sudaro šis aukojimas Dievui, šis tobulas šlovinimas: „Per jį, su juo ir jame, tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius“. Kadangi esminis aukojimo Dievui veiksmas yra begalinė meilė, kuria jį mylėjo Kristus, Eucharistija yra visų dalykų tikslas bei atbaiga. Būtent todėl galime sutelkti pasaulio istorijos visumą į Mišių posakį, kuriuo Kristus, aukščiausiasis Kunigas, grąžina visus dalykus Tėvui. Taip Kristus atbaigia šventyklos garbinimą ir visus kitus Senojo Testamento aukojimo aspektus.

Tokia nuostata sudaro misijinio dvasingumo šerdį. Mes irgi turime aukoti savo gyvenimą už mūsų seseris bei brolius. Kaip Kristus atėjo ieškoti mūsų, kurie buvome pražuvę, taip ir mes privalome tęsti šį veiksmą bei dairytis tų, kurie yra pražuvę. mylimi ne tik ta prasme, kad buvome sukurti, bet ir ta, kad buvome išpirkti. Neturėtume gyventi vien išgelbėtųjų rojuje, bet, sekdami Kristumi, palikusiu Tėvo namus, privalome eiti pas tuos, kurie apleisti, pakeisti juos savimi, užtarti juos ir norėdamii, kaip šventieji, patys nešti iš nuodėmės kylančios kančios naštą, idant juos išvaduotume ir išgelbėtume.

Būtent taip slėpiningai dalyvaujama atpirkimo darbe, kuris tęsiamas Kristaus Kūne. Mes tebegelbstime pagonių pasaulį tiek, kiek aukojamės už jį taip, kaip už mus pasiaukojo Kristus: „Savo kūnu papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24).

Ši nuostata turėtų būti pirmesnė už kiekvieną išorinį veiksmą. Taip būna, kai sergantys žmonės aukoja savo gyvenimo visumą už pagonių išganymą. Šia prasme veiksminga gali būti kiekviena gyvenimo forma. Tai nuostabus šventųjų komunijos aspektas, komunijos, tikrai prisidedančios prie pasaulio išganymo per artimo meilę.

„Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Jonas vienintelis iš evangelistų mini šį Kristaus kančios faktą. Bažnyčios tėvai manė, jog šis faktas Jonui buvo labai prasmingas. Iš Kristaus šono tekantys vanduo ir kraujas simbolizuoja Kristaus kančią kaip gyvybės šaltinį. Galbūt Jonas turėjo galvoje tą žmonių kūrimo sceną, kurioje Ieva paimama iš Adomo šono? Bet kuriuo atveju Bažnyčios tėvai visada įžvelgdavo šiame Kristaus kančios aspekte Bažnyčios gimimą, naująją Ievą, kylančią iš perdurto Kristaus šono. Kristaus kraujas čia yra kaip naujo gyvenimo principas. Jis įsteigia naują ir galutinę kūriniją, autentiško vyro, autentiškos moters, Kristaus ir Bažnyčios kūriniją.

„Štai kodėl, – sako mums Laiško žydams autorius, – ir pirmoji Sandora nebuvo priimta be kraujo.Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui“ (9, 18 – 28). Šiame laiške esama daug temų. Ypač norėčiau pabrėžti Sandoros kraujo idėją, nurodančią pagrindinį Išėjimo įvykį, kai Mozė, paaukojęs auką, apšlakstė krauju tautą ir altorių, idant pažymėtų ryšį tarp Dievo ir jo tautos. Eucharistijos liturgijoje sakome: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje“. Eucharistija yra dar vienas Kristaus atlikto lemtingo veiksmo aspektas. Dalijimasis tuo pačiu krauju – tai veiksmingas mūsų komunijos su Dievu ir mūsų broliais bei seserimis ženklas. Net jei sakramentiniai ženklai kartais lieka mums išoriški ir migloti, jie turėtų padėti suvokti, kaip visas Izraelio laukimo laikas buvo užbaigtas Kristumi, ir pagilinti šio slėpinio supratimą. Per Kristų įgyvendinta tobula sandora, ir jokia vienybė negali būti tobulesnė už Dievo ir žmonijos vienybę Kristuje.

„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ – klausia šv. Jonas Krikšytojas (Mt 11, 3). Ir mūsų Viešpats atsako Jono mokiniams: „Keliaukite ir apsakykite, ką čia girdite ir matote“. Mes nelaukiame kito. Būtent tai skiria krikščionis nuo tų, kurie žvelgia ateitin laukdami išganymo, kad ir koks jis būtų. Mes tvirtiname, jog laukimas užbaigtas. Tačiau dažnai nerimaujame, nes nesuvokiame, jog jau turime viską, ko galėtume trokšti, ir net dar daugiau. Privalome suprasti, kad mums užtenka Kristaus. Melstis reiškia stabtelėti prie jau mums duotų turtų bei tapti jų savininkais. Kristus išreiškia tobulą Dievo garbę, tobulą meilę ir galutinę kūriniją, kuria turime tapti.

Antrasis adventas ir Bažnyčios laikas

Kas buvo atlikta Kristuje, buvo atlikta tam, kad būtų perduota kiekvienam asmeniui. Kristus sykiu yra ir atėjusysis, ir ateinantysis. Jis visada yra tas, kuris ateis. Prisikėlęs Kristus teikia visa gaivinančią gyvybę. Kristus yra Galva, bet jo Kūnas dar tebeformuojamas. Ir Bažnyčios laikas yra Kristaus skleidimosi laikas. Tai, kas jame buvo atlikta, skleidžiasi dviem būdais: kiekviename iš mūsų ir visoje žmonijoje.

Turime leisti Kristui persmelkti mūsų sielas tiek, kad jis taptų viskas viskame; turime, kaip gražiai sako šv. Paulius, „apsivilkti“ Kristumi (Rom 13, 14), mėgindami būti tuo, kas buvo jis, idant taptume tikrais jo mokiniais. Visas krikščioniškasis gyvenimas yra ši priekin slenkanti mūsų būties evangelizacija, šis kūno, egoizmo bei užsidarymo savyje nusimetimas, šis atsivėrimas Kristaus mokymams, kuriais turime sekti. Mes, kaip ir jis, privalome tapti vargšais, išmokti mylėti savo brolius ir seseris ir atsigręžti į Tėvą. Šventieji dažnai kalbėjo apie šį žmonijos perkeitimą Jėzuje Kristuje. Krikščioniškojo gyvenimo esmė – leisti Šventajai Dvasiai palaipsniui paversti mus Kristumi. Nepakartojamas kiekvieno asmens tikslas yra tapti kitu Kristumi, nes tik tas, kuris perkeistas į Kristų, gali įžengti į Tėvo namus. Tai nėra pasirinkimo dalykas; tai vienintelis egzistencijos tikslas.

Tai pasakytina apie visus žmones, netgi tuos, kurie toli nuo Kristaus: kiekvienas musulmonas, kiekvienas marksistas turės būti vieną dieną visiškai perkeistas į Kristų, idant galėtų įžengti į Tėvo namus, nes būsimame Dievo mieste nebebus nei musulmonų, nei ateistų, nei krikščionių ar žydų. Bus tik vienintelis Jėzus Kristus, Galva ir Kūnas, renkantis į viena visus žmones.

Šis antrasis Kristaus atėjimas į žmoniją yra dabartinis amžinojo advento laikas, į kurį kiekvienas iš mūsų turime į jį įsiterpti. Tai nėra galutinis adventas, nes viską, kas realiai duota, dabar reikia pamažu perprasti. Šis antrasis adventas, asmeninio šventumo ir misijinio plėtimosi laikas, nukreiptas į trečiąjį ir galutinį adventą.
Trečiasis adventas: Kristaus sugrįžimas

Trečiojo Advento diena bus tuomet, kai Kristaus pradėtas ir per Bažnyčią tęsiamas veikimas bus atbaigtas jo sugrįžimu. Sulig antruoju Kristaus atėjimu visame kosmose nuskambės tai, kas vidujai buvo atlikta Dievo vaikuose. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Ji nelaukia Dievo vaikų egzistavimo, nes mes jau esame Dievo vaikai; ji laukia jų manifestacijos. Kitaip tariant, ji laukia dienos, kai dieviškoji galia išlaisvins žmoniją nuo visų kančių, nuo ašarų (plg. Apr 7, 17) ir išvaduos ją iš vergovės (plg Ef 2, 1 – 10), išlikusios net ir po to, kai sielos buvo išlaisvintos nuo nuodėmių.

Taigi turėtume mėginti malda įžengti į didžiąją Dievo veikimo istorijoje slinktį, idant stipriau vidujai lauktume Kristaus atėjimo į mus ir tvirčiau trokštume išskleisti jo slėpinį kiekvienoje tautoje. Tai gili Kristaus kraujo ir kančios slėpinio prasmė.

Parengta pagal
Jean Daniélou. Prayer: The mission of the Church

Views All Time
Views All Time
3623
Views Today
Views Today
1
0 0