Religinio gyvenimo paraštéje 

Satanizmas ir jo pasekėjai visais laikais visuomenėje keldavo įvairiausių diskusijų. Ar šis judėjimas gali būti vadinamas religiniu? Galbūt tai daugiau kriminalinio pasaulio gyvenimo dalis, tik prisidengianti religijos vardu. Kas yra jo pasekėjai – ar tik eiliniai nusikaltėliai, o gal nuoširdžiai tikintys asmenys? Tenka pripažinti, jog satanizmas buvo ir iki mūsų dienų išlieka visuomenės religinio gyvenimo pogrindyje, tam tikroje jo paraštėje, ir dėl šios priežasties tampa dar sunkiau apibūdinamas. 

Satanizmo terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio satan, reiškiančio velnią, šėtoną, taigi jau minėtas terminas reikštų velnio arba šėtono kultą. Jau šiame apibūdinime galime aptikti tam tikrą nuorodą į krikščionybę, kurioje blogio jėgoms atstovauja minėtasis šėtonas arba velnias. Šio kulto išpažinėjas – satanistas garbina šėtoną maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu požiūriu satanizmas, kaip ir kiekviena kita religinė srovė, gali būti atpažįstamas iš apeigų organizavimo bei sistemiškumo elementų. 

Religijų tyrinėtojai nesutaria, iš kurio žmonijos istorijos laikotarpio reikėtų kildinti satanizmo arba blogio jėgų garbinimo kulto pradžią. Yra prisimenami dar senovės Egipte egzistavę tikėjimai, kur blogio jėgoms atstovavo dievybė, vardu Setas. Vis dėlto populiariausia nuomonė, jog satanizmas gimė kaip priešprieša krikščionybei. Vieni šaltiniai nurodo dar viduramžius, ir raganų deginimo ant laužų atvejus sieja su kova prieš satanizmą arba blogio jėgų garbinimą. Kiti šaltiniai teigia, jog organizuotesne forma satanizmas pasireiškė Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1638–1715) valdymo laikotarpiu, kai valdovo rūmų aplinkoje buvo atšvęstos pirmosios „juodosios mišios“. Vėliau tokios mišios buvo švenčiamos Anglijoje bei Italijoje. Jų metu buvo naudojamas apverstas kryžius bei kita krikščioniška simbolika. 

Reikėtų paminėti ir XIX amžiuje Anglijoje gyvenusį „juodąjį“ magą Aleisterį Crowley (1875–1947), kuris, nors ir nelaikė savęs satanistu, o manė esąs labiau ateistas, vis dėlto aktyviai dalyvaudavo to meto diskusijose apie velnią bei tapo šiuolaikinio satanizmo įkvėpimo šaltiniu. Iki 1960 metų nėra aptikta gausių rašytinių šaltinių apie satanizmą propaguojančių grupių veiklą. Dėl šios priežasties religijų tyrinėtojai yra linkę manyti, jog jei ir egzistuodavo tokios grupės, tai jos veikdavo neorganizuotai, apsiribodavo vienos kartos adeptais. Galima manyti, jog viena iš pagrindinių satanizmą propaguojančių grupių susikūrimo priežasčių – bendras protestas prieš vyraujančią krikščionybę. 

Šiuolaikinio satanizmo gimimas 

Minėtoji 1960-ųjų riba žymi šiuolaikinio satanizmo gimimą, su šia data religijų tyrinėtojai sieja pirmosios organizuotos „Šėtono bažnyčios“ (“Church of Satan”) įkūrimą, kurią 1966 metais JAV įsteigė Antonas Sandoras La Vey. Vėliau, 1969-aisiais, išleistoje „Satanistinėje biblijoje“ (“Satanic Bible”) buvo aiškinama, jog „Šėtono bažnyčia“ garbina velnią, kaip stipresniojo viršenybės prieš silpnesnįjį metaforą. Tačiau, pasak religijų tyrinėtojų, šiai bažnyčiai priklausė ir asmenys, šėtoną laikantys realiu asmeniu, o ne vien metafora. Vėliau ši bažnyčia ne kartą skilo ir galiausiai visai sumenko, tačiau jos įtaka iki šiol yra juntama veikloje tų satanistinių organizacijų, kurios ieško įkvėpimo La Vey’aus „racionalistinėje“ filosofijoje. 

Aptardami šiuolaikinio satanizmo fenomeną, religijų tyrinėtojai išskiria kelias jo apraiškas bei pasekėjų grupes. Visų pirma tai vadinamieji „ligoniai“, kurie, būdami paprasčiausi iškrypėliai, praktikuoja okultizmą, norėdami paslėpti savo seksualinius, sadistinius-mazochistinius, psichopatinius polinkius. Tokios grupės dažniausiai neturi jokios ideologijos ir yra trumpalaikės, o jas išaiškinus – dažniausiai žlunga. Tačiau yra tikrų, propaguojančių satanizmą organizacijų, kurios gali būti skirstomos pagal savo pasekėjus. Pavyzdžiui, galima sakyti, jog egzistuoja suaugusiųjų bei jaunimo satanizmas. Pirmuoju atveju, t.y. suaugusiųjų satanizmą propaguojančios grupės turi tam tikras doktrinas bei apeigas, vadovus bei būstines, kartais netgi spaudą. Antruoju atveju – minėtose grupėse renkasi paaugliai, kurie, apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų, bando laikyti save satanistais. Tačiau šiose grupėse nėra perduodamų taisyklių ar apeigų. Jei ir yra bandoma atlikti kokias nors apeigas, tai jas inspiruoja tam tikri kino filmai, televizijos laidos ar muzikinė subkultūra. Religijų tyrinėtojai mano, jog pasaulyje galima priskaičiuoti apie penkis tūkstančius organizuotų, t.y. suaugusiųjų satanistinių grupių adeptų. 

Ateistinis ir teistinis 

Tyrinėjant satanizmą propaguojančių suaugusiųjų grupių doktrinas galima išskirti ateistinį bei teistinį satanizmus. Pirmuoju atveju ateistinį arba „racionalųjį“ satanizmą propaguojančioje grupėje velnias arba šėtonas tėra metafora arba simbolis. Tokios grupės, jeigu jos organizuotos, yra susikūrusios kaip protestas prieš krikščionybę arba tikėjimą apskritai. Žmonės, susirenkantys į tokias grupes, dažniausiai savęs nevadina satanistais, o ateistais, laisvamaniais arba tiesiog kitaminčiais, tikinčiųjų visuomenėje tapusiais mažuma. Jeigu ir yra atliekamos apeigos, kurias galėtume vadinti satanistinėmis, dažniausiai jos būna padrikos, imituojančios. 

Antruoju atveju teistinį arba okultinį satanizmą propaguojančios grupės išpažįsta velnią arba šėtoną kaip realiai egzistuojantį asmenį, su kuriuo galima užmegzti ryšį apeigų metu. Prisišaukti velnią yra tikrasis šių grupių atliekamų „juodųjų mišių“ tikslas, kuriam pasiekti yra įvairiai garbinamas seksualumas, kaip altorius tokių apeigų metu gali būti naudojama nuoga moteris, atliekami lytiniai aktai. Per tokias apeigas yra išniekinami krikščioniški simboliai – kryžius, jeigu turima – Ostija. 

Tuo tarpu jaunimo satanistinėse grupėse negalima išvesti takoskyros tarp ateistinio ir teistinio satanizmo. Pastarosiose dažniau imituojamos satanistinės apeigos, kurių metu gali vykti seksualinės orgijos, niekinami krikščioniški simboliai bei, kas visai nebūdinga suaugusiųjų grupėms, – aukojami gyvūnai. Visi šie veiksmai dažniausiai atliekami skambant šiuolaikinei šėtoną garbinančiai muzikai, apsvaigus nuo alkoholio arba narkotikų. Tokių jaunimo satanizmą propaguojančių grupių nariai gali išsiskirti savo apranga, jau minėtu muzikiniu skoniu ir pan. Kartais tokie jaunuoliai savo pažiūras atskleidžia paišydami graffiti, kur galima matyti ne vien satanistų, tačiau gana dažnai ir nacistų simbolių, pavyzdžiui, svastikų. Religijų tyrinėtojai yra linkę tokias grupes vertinti kaip nepasitenkinimo arba neprisitaikymo prie visuomenėje egzistuojančių normų išraišką arba tiesiog būseną, iš kurios palengva išaugama. 

Satanizmo apraiškos Lietuvoje 

Kalbant apie satanizmo apraiškas Lietuvoje, sudėtinga tai daryti iš istorinės perspektyvos. Atgavus nepriklausomybę bei tikėjimo ir sąžinės laisvę, čia atgimė arba įsikūrė daugybė naujų religinių grupių. Nuo 1993 metų Lietuvos spaudoje galima aptikti užuominų apie egzistuojančias satanistų grupes, kurios niekina kapines ar bažnyčias, tačiau tai dažniausiai intriguojantys, nepagrįsti realiais įrodymais straipsniai. Kur kas konkretesnių satanizmo apraiškų pasirodė tik 1999 metais – imta pardavinėti lietuvių kalba išspausdintą jau minėto Antono Sandoro La Vey’aus „Šėtono bibliją“, kurią išleido iki tol nežinoma organizacija „Tamsos brolija“. 2000-ųjų pirmoje pusėje buvo išleista Ovidijaus ir Jūratės Kantų knyga „Mirties biblija“. O tų pačių metų birželio mėnesį pradėjo veikti interneto svetainė www.satan.lt, kurios autoriai taip pat save vadino „Tamsos brolija“. Minėtoji svetainė veikia iki šiol ir galėtų geriausiai iliustruoti „racionalųjį“ satanizmą. Svetainės autoriai „Eretikas“ bei „Keliaujantis Tamsa“ siekia internautams pateikti kuo daugiau informacijos apie kitų religijų propaguojamus „absurdus“, taip juos priversdami susimąstyti apie tradicinę tikėjimo sampratą. Tačiau kartais ši svetainė sunkiai išlaiko pusiausvyrą tarp „racionalaus“ bei okultinio satanizmo, kurio apraiškų galime aptikti svetainės skaitytojų nuomonių skyrelyje. 

Iš publikacijų spaudoje bei jau minėtų komentarų satanistų interneto svetainėje būtų galima įtarti, jog iš tikrųjų Lietuvoje egzistuoja vadinamasis „jaunimo“ satanizmas. Nėra žinoma, ar visais šiais atvejais teisėsaugos institucijoms pavykdavo nustatyti nusikaltimų vykdytojus. Galbūt iš dalies tokia padėtis yra susidariusi ir dėl teisėsaugos institucijų požiūrio bei polinkio panašius atvejus traktuoti kaip paprastus chuliganizmo atvejus, o ne kaip religiniu pagrindu įvykdytus nusikaltimus, todėl sudėtingiau surinkti bei analizuoti statistinius duomenis apie satanistų išpuolius. Dėl šios bei įvairių kitų priežasčių tikroji satanistinių grupių veikla išlieka visuomenės gyvenimo pogrindyje. Todėl sudaromos prielaidos ją mitologizuoti, o tai lemia tiek pati minėtų grupių veiklos išraiška, tiek pačios tikinčiųjų visuomenės susipriešinimas su kitatikiais.

Views All Time
Views All Time
794
Views Today
Views Today
1
0 0