1925 gimusi Christa Meves yra viena žymiausių Vokietijos vaikų ir jaunimo psichoterapeučių. Studijavo geografiją, germanistiką ir filosofiją, vėliau Hamburgo universitete ėmėsi ir psichologijos. Parašė nemažai knygų apie jaunimą ir vaikų auklėjimą. 1987 dėl evangelinės bažnyčios nenuoseklios pozicijos jai rūpimais klausimais konvertavo į katalikybę.

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje – ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos – auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko – tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio.

Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų!

Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama „motinystei“; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Nutarta ir padaryta, bet ar suvokta, kas padaryta? Negi nė vienam nešauna galvon, kad ši idėja kaip didysis eksperimentas septyniasdešimt metų buvo įgyvendinama Sovietų sąjungoje? Buvo varoma tol, kol galutinai susikompromitavo ir sužlugo, kai Gorbačiovui tik teliko padaryti išvadą: tai kolektyvinis auklėjimas mus sužlugdė.

Bet kokia auklėjimo forma žmonėms reikalinga ir naudingiausia? Apskritai į ką pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį? Kas geriausiai tinka ir kas visai netinka vaikams?

Į šiuos klausimus gali atsakyti daug mokslo sričių, kurios jau ne vieną dešimtmetį (kai kurios net šimtmetį) tyrinėja vaikų gyvenimą. Visų pirma tai pedagogika. Po jos vystymosi psichologija, psichoterapija, psichologija bei (ideologijoms ypač atsparios) neurobiologija su smegenų tyrinėjimais. Šie mokslai pateikia visai kitokių ir labai svarių išvadų sistemą apie vaikų reikmes, būtinas jų sveikam visapusiam vystymuisi.

Trumpai pažvelkime į kai kurias išvadas. Tik bemaž prieš 30 metų medicinoje buvo pastebėta, kokią reikšmę vaiko savijautai, drauge ir tolimesniam jo vystymuisi turi nėštumo laikotarpis. Buvo nustatyta, kad stiprūs motinos išgyvenimai (išgąstis, baimė) jau pačioje vaiko širdies ir nervų sistemos formavimosi pradžioje tiesiogiai veikia ir jį, sukeldami tuos pačius pojūčius. Dabar tą nesunku nustatyti kompiuterine tomografija. Buvo paneigta daugelį metų gyvavusi nuomonė, kad placenta esanti nepralaidi ir patikima vaisiaus apsauga. Suformuluoti nauji ir griežti perspėjimai dėl alkoholio, narkotikų ir kai kurių medikamentų vartojimo. Neseni tyrimai rodo, kad raminamieji gali sukelti išliekamąjį poveikį besiformuojančioms vaisiaus smegenims. Susirūpinimą kelia ir tai, kad daug nėštumų baigiasi abortais visų pirma ne dėl to, kad vaiko nenorima, o dėl nėščiųjų fizinės būklės – motinos per lieknos, kad galėtų išnešioti kūdikį. Taip pat daug abortų daroma ir dėl nėščiųjų rimtų psichikos sutrikimų.

Tad ko gi vaikui reikia pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais motinos kūne? Kuo mažiau motinos streso, kuo sveikesnio jos gyvenimo būdo ir sveikesnės aplinkos!

Ar tam mūsų modernioje kasdienybėje teikiama pakankamai dėmesio? Ar šie tyrimų rezultatai privertė padaryti reikiamas išvadas? Ar jie pakankamai platinami ir skleidžiami, kad nors jauni būsimieji tėvai su atsakomybe galėtų patenkinti šiuos būtinuosius savo mažylio poreikius? Ne!

Nemažiau lengvabūdiškai ir atsainiai žiūrima ir į gimdymo klausimą. Nustatyta, kad narkozė gimdymo metu gali pakenkti naujagimiui. Kad Cezario pjūvis, kaip ir periduralinė anestezija, taikomi be būtino ir gyvybiškai svarbaus poreikio, tik siekiant išvengti gimdymo skausmų, gali veikti neigiamai. Tas pats ir su gimdymo paankstinimu, kai jis atliekamas vien dėl noro vaiko susilaukti tam tikrą dieną. Mes privalome suprasti, kad naujagimio atėjimo į pasaulį laikas ne mūsų nustatomas, ir šių natūralių procesų griovimas visų pirma vaikui sukelia stresą, neigiamai paveikiantį jo smegenis. Naujagimis gali būti neramus, nervingas. Ir ne tik iš pradžių, bet ir vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.

O naujausi smegenų tyrimų rezultatai dar ir kaip patvirtina jau seniai vaikų vystymosi psichologų darytas prielaidas apie ankstyvosios vaikystės įtaką asmenybės vystymuisi!

Per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus, kai jo galvoje formuojasi būsimasis gyvenimo sėkmės kompiuteris, kiek vaikui reikia mamos meilės, artumo, jos kūno maisto, švelnumo ir dėmesio! Tik stebėtis belieka, kai pavartai tyrimų išvadas, tvirtinančias, kad šiuo laikotarpiu vaiko artimiausias ir pats reikalingiausias žmogus gali būti tik mama; kad tarp jų vis dar nenutrūkstamai egzistuoja labai sudėtingas ir gerai suderintas ryšys. Ką tik gimęs vaikas pažįsta tik savo mamą, žino jos širdies plakimo ritmą, jos balsą, atskiria net pieną, kurio skonis panašus į buvusį vaisiaus vandenų. Naujagimis savotiškai jaučiasi patenkintas, jei gauna to, ko tikisi. O tikisi jis nubudęs būti sočiai pamaitintas, ir iš tokio šaltinio, kuris patenkina jo poreikius. Jei lūkesčiai ilgą laiką nepildomi (maitinant tik tam tikru nustatytu laiku arba paliekant verkti „paauklėjimo“ tikslu), naujagimį ištinka egzistencinis siaubas, pasireiškiantis labai stipriu verksmu. Tiesa, ir naujagimis gali prie šio to priprasti, bet tas pripratimas visam gyvenimui gali virsti polinkiu į depresyvumą ir nepasitikėjimą.

Praėjus kelioms savaitėms po gimimo, kai vaiko smegenys sureguliuoja paskutinį jo veido nervą, daug įtakos turi ir mamos matomas veidas, kurį jis fiksuoja savo atminyje. Kūdikis turi žinoti savo svarbiausio asmens veidą, nes jis yra jo išgyvenimo garantas. Kai vaikas šio garanto netenka ilgesnį laiką, ima jausti pavojų savo gyvybei. Sustiprėja kurtizolio gamyba, vaikas smarkiai verkia ir neužmiega. Todėl motinos kūdikiui negali atstoti niekas, netgi jo tėtis ar senelė, o tuo labiau svetimas, net ir geriausią auklėtojo išsilavinimą turintis žmogus (išskyrus nelaimės atvejus). Būti išskirtiniu asmeniu savo vaikui ir įgyvendinti šią sunkią pareigą motinai padeda ir hormonų pokyčiai jos organizme. Pagimdžiusi moteris įgauna vadinamąjį „Ammenraport“ (geba lengvai nubusti vaikui kviečiant ir taip pat lengvai vėl užmigti; padidėja rūpestingumas, gebėjimas labiau mylėti). Tėvui įmanoma išmokti panašaus elgesio, tačiau betarpiškumu jis niekaip neprilygs motinos gebėjimui.

Kas nutinka, kai vaikas šiuo svarbiu gyvenimo momentu dažnai atskiriamas nuo savo išgyvenimo garanto? Atsakymas į šį klausimą žinomas taip pat ne nuo vakar. Santykių psichologai nustatė, kad vaikams visų pirma išsivysto tam tikras atšiaurumas: jie ima mažiau šypsotis ir vengti akių kontakto su savo motina. Vėliau tokie vaikai būna žymiai jautresni, su menkesniu savivertės jausmu, godūs daiktams (net maistui ir gėrimui), abejingi ir nesiekiantys rezultatų.

Naujausi tyrimai dar labiau sustiprino šių išvadų svarbą, parodydami, koks esmingas pirmųjų gyvenimo metų poveikis tolesniam žmogaus formavimuisi. Prigimtinių poreikių patenkinimas smegenų vystymosi periodu vaikui suteikia ne tik emocinio stabilumo ir saugumo bei jį nuramina, bet ir skatina smalsumą domėtis gyvenimu. Tai turi įtakos vaikų imlumui ir gabumui, kadangi pasitenkinimas smarkiai pagerina neuronų sinapsių vystymąsi. Būdami dešimtmečiai tokie vaikai mažiau patenkintus intelektu lenkia maždaug dviem metais. Ir apskritai jie būna atsparesni stresui, laimingesni, saikingesni, stabilesni, lengviau bendraujantys ir dėl viso to dažniausiai daugiau pasiekiantys.

Ar mes norime laimingų vaikų? Ar norime būti tokie tėvai, kurių pastangos dėl savo vaikų atsipirks laimingesniais anūkais? Ar norime savo krikščioniškų šaknų kultūros ateitį matyti klestinčią, kuriamą žmonių, nuo pat gimimo įgavusių tiek gyvenimo stiprybės, kad pajėgia perlipti savo ego ir dirba visuomenės labui? Tai atsigręžkime į savo vaikus! Skubiau imkimės rūpintis kuo natūralesne savo atžalų vaikyste. Ypač tuo tarpsniu, kai vystosi vaiko smegenys, pasiryžkime patenkinti jo natūralius prigimtinius poreikius. O praktiškai tai reiškia – mamai netrukdomai būti kartu su savo mažyliu. Tokio požiūrio reikia ne tik iš tėvų, bet ir iš valstybės.

Bet gera šeimų ir auklėjimo politika, pasisakanti už sveiką ir natūralią kūdikystę, dar nėra pabaiga. Mūsų galvose, sąmonėje privalo subręsti įsitikinimas, kad vaikai yra kūriniai, kurie, kaip ir mūsų sodo obelys, idant neštų gerą vaisių, trokšta rūpinimosi pagal savo rūšį ir metų laiką. O žmogus, juk daugiau negu sodas. Jis yra individas ir būtent dėl savo individualumo išmoksta bendrauti su kitais. Bendravimo mokomasi ne kolektyve, sunešus kūdikius vienon vieton ir palikus pusdieniui ar ilgiau. Bendravimo ir draugiškumo išmokstama per nuoseklų rūpestį ir tinkamiausiai tik šeimoje. Tą parodė ilgalaikiai tyrimai, atlikti JAV vaikų lopšeliuose.

Auklėjimas pagal amžiaus tarpsnius reiškia dar ir tai, kad ir trimečiai nėra pasiruošę būti visą dieną atsiskirti nuo šeimos ir palikti tarp bendraamžių. Tam reikia palaipsnio ir kantraus pratinimo. Net ir pradinės klasės – esant normaliai šeimos struktūrai – dar turėtų būti tas laikas, kai „paleidžia“ namo iš mokyklos, kad tėvai susidarytų įspūdį apie vaikų laisvalaikį, per kurį skleidžiasi jų gabumai.

Geros ateities gali tikėtis tik tokia visuomenė, kuri nepanaikinamu prioritetu iškels jaunosios kartos sielos sveikatą – savo vaikų laimę. Nes seniai įrodyta, kad tie, kam rūpi tik trumpalaikiai suaugusiųjų tikslai, ilgalaikėje perspektyvoje patiria pralaimėjimą. Reiktų kuo skubiau atsisakyti laužyti natūralias mažojo žmogaus vystymosi ir gyvenimo ribas. Tai pagaliau turėtų tapti visų mūsų šūkiu ir tikslu.

Views All Time
Views All Time
1650
Views Today
Views Today
1
0 0