Būti vieniša mama – privalumas?
Turbūt ne vienas pažįstame šeimų, kur vyras ir moteris gyvena kartu ir augina vaikus – kartais net ne po vieną. Gyventi neregistruojant civilinės partnerystės ar be bažnytinės santuokos jau tapo norma. Ilgus metus kartu gyvenančios ir vaikų susilaukusios poros praktiškai yra šeimos. Tačiau teoriškai, ir tai yra vieša paslaptis, nemažai taip gyvenančių moterų oficialiai save vadina vienišomis motinomis. Tokie „praktiškai šeimų, teoriškai – ne“ dariniai gana dažni tarp Anglijoje gyvenančių jaunesnės kartos žmonių. Ne išimtis ir lietuvių poros. Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad santuoka šiuolaikiniame pasaulyje nebeteko prasmės? Ar visgi priežastys daug paprastesnės – tai lengvatos ir pašalpos, kurios vienišoms mamoms gerokai didesnės, negu toms, kurios gyvena santuokoje ar su gyvenimo partneriu? Gal kai kas dar atsimena Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ apie nėščią merginą, kuri išvaryta iš darbo, likusi be jokio pragyvenimo šaltinio, pasmerkta tėvo ir neištvėrusi kaimo patyčių, nusiskandina. Dabar ši istorija skamba kaip neįtikėtina seniena. Šiandien būti vieniša mama, ypač tokioje šalyje kaip JK, yra ne tik priimtina moraline prasme, bet kai kam ir finansiškai patraukli galimybė.