„Visada lieku kunigas, visada lieku žmogus“, – sako Kęstutis Rugevičius, dėdamas lygybės ženklą tarp savo gyvenimo ir pašaukimo. Tai – pokalbis apie meilę, auką, pasirinkimus ir gyvenimą. Iš tikinčiojo pozicijos. Kunigą kalbino Aldona Steponavičiūtė.

Kaip Jūs pasirinkote kunigystę?

Pradėjau galvoti apie tai dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, baigiamosiose klasėse. Tiesiog norėjau save pašvęst kitiems. Buvo tarybiniai laikai, bažnyčia ignoruojama ir persekiojama, o mano sutikti kunigai – tikrai šviesūs ir pasiaukojantys. Jaunimui juk būdingas tam tikras maksimalizmas, ieškojimai. Atsimenu, kad turbūt dar devintoj klasėj rašėme rašinį tema „Žmogus – savo laimės kalvis“. Aš, pasiskaitęs pogrindinės spaudos, rašiau, kad taip būna ne visada, turėdamas omenyje žmonių tremtį į Sibirą. Kalbėti apie tokius dalykus tuo metu nebuvo galima. Aišku, gavau dvejetą ir pašaukė tėvus pasiaiškinti. Atsimenu, kaip jau paskutinėje klasėje su savo klasiokais ginčijomės filosofiniais žmogaus egzistencijos klausimais. Išsakęs savo poziciją ne visada jausdavausi suprastas. Žinoma, nelabai gali perteikti tikėjimo dalykus žodžiais. Jį reikia išgyvent, patirti ir tuo gyventi. Į seminariją manęs nepriėmė ketverius metus. Per tą laiką įstojau į Vilniaus universitetą mokytis anglų kalbą, sakau, kad nepraleisčiau laiko veltui, kad ką nors išmokčiau. Na, ir paskutiniame kurse mane priėmė į seminariją. Kadangi mano tikslas nebuvo baigti universitetą, jo ir nebaigiau. Įstojau į seminariją, mokiausi ir buvau labai laimingas. Visada jaučiau, kad tai – mano kelias. Patiko ir tie žmonės, kurie buvo kartu, kurie siekė, svajojo, ieškojo. Žinoma, buvo visko… Paskutiniai metai seminarijoje sutapo su Atgiminu. Bažnyčia tiesiog nebuvo pasirengusi tokiam pasikeitimui – atvirumui. Nors buvo daug geros valios, bet kartu ir tokio nemokėjimo pakviesti, priimti žmones. Daug įtakos man darė žmonės, kuriuos pamačiau išvykęs, ir tie, kurie pirmieji atvažiavo iš kitų kraštų. Pačios jų asmenybės.

Jeigu dabar rinktumėtės iš naujo, ką pasirinktumėte?

Nekeisčiau savo pasirinkimo, nes tai yra mano gyvenimo dalis. Savo darbe susitinku su įvairiais žmonėmis. Jie ateina ir su skausmu, ir su džiaugsmu, ir su viltimis. Manau, labai svarbu yra mylėti žmogų, kuris ateina, ir priimti jį.

Sakote „savo darbe“. Kas Jums yra kunigystė: darbas, pašaukimas?

Tai yra tiesiog gyvenimas. Darbas – taip pat. Lygiai kaip darbas pavalgyt, nusipraust ir atlikti pareigas. Tai – ir paskaitos universitete, seminarijoj, ir tarnyba, ir eucharistijos šventimas, ir pokalbiai su žmonėmis, ir sakramentų teikimas – krikštas, santuoka. Vis susitinku su žmonėmis, atsiliepiu į jų lūkesčius, bandau spręst jų vidines problemas.

Jei kitose profesijose, net ir tokiose, kaip psichologo, gydytojo, žmogus gali palikti darbo problemas darbe, tai kaip yra Jums? Ar kada nors būnate ne kunigas?

Visur išlieku juo. Gyvenimas įpareigoja. Buvimas žmogumi. Visada turiu išlikt žmogum, visada – kunigu. Tačiau tas nė kiek neslegia, nė kiek netrukdo.

Ar tai Jūsų neriboja?

Nejaučiu, kad ribotų, nes tai prisiimu laisva valia. Jeigu būčiau priverstas, per sukąstus dantis, tada tikrai jausčiausi nelaimingas ir galėčiau skųstis kaip visi – tai tuo, tai tuo, tai tuo… Bet taip nėra. Pavyzdžiui, anksčiau mėgdavau keliauti, ypač po kalnus, ir keliaudavau – dviračiais ir baidarėm. Dabar tapau šiek tiek sėslesnis. Anksčiau mielai važiuodavau iš vienos vietos į kitą, čia pat ir draugus, ir kitus kraštus aplankydamas. Mane visuomet žavėjo pažinimas, susitikimas, aplinkos pakeitimas ir atradimas kažko naujo, tikro. Žinoma, ne visuomet užtenka laiko paskaityt net ir pačias geriausias knygas. Mano diena paskirstyta tam tikru ritmu: yra ir maldų, ir darbo, ir tam tikros veiklos. Labai daug laiko skiriu pokalbiams su žmonėmis.

Ar daug ateina žmonių?

Daug kreipiasi, daug. Su vidiniais išgyvenimais ir problemomis, ir skausmais, ligomis. Kartais matai, kad žmogus iš tikrųjų nori greitai išspręsti visas problemas arba tikisi, kad jam kažkas iš šono pasakys, duos sprendimą, patarimą, ir tarsi neliks jokių problemų. Nenori prisiimti atsakomybės, priimt savo gyvenimo, žiūrėti jam tiesiai į akis, priimti save patį ir atleisti. Svarbu išmokti atleisti, kad nukirptum tuos skaudžiausius saitus, kurie pančioja. Neatleidimas tiems, kurie įskaudino, įžeidė ar išdavė, kartais yra tarsi susirišimas grandinėmis. Žmogus ir pats lieka auka, ir kartu nepaleidžia kito.

Pokalbiai su žmogumi – tai yra kaip ir psichologinis darbas?

Žmonės juk nesikreipia į mane kaip į psichologą. Tačiau kaip yra psichologinės, taip yra ir dvasinės problemos. Esu ir egzorcistas, todėl sprendžiu tokio pobūdžio problemas. Žmogus susipainioja pats, o kartais yra veikiamas įvairiausių jėgų. Taip, kartais parekomenduoju kreiptis į specialistą – psichologą ar psichiatrą. Tačiau žmonės labai nenori to priimti. Jie labiau linkę būti apsėsti arba veikiami velnio negu prisiimti ligą ir kantriai gydytis: per savęs pažinimą, per darbą su savimi spręsti savo problemas, nes taip – daug sunkiau. Be to tai reikalauja tam tikro įsipareigojimo ir atsakomybės. Mano darbe išklausymas ir malda už žmones užima pakankamai daug laiko.

Minėjote, kad esate egzorcistas. Ar dažnai pasitaiko apsėdimo atvejų?

Kunigo gyvenimas yra nuolat susijęs su ta tikrove, kurios mes kartais nematome ir kurią ignoruojame. Bet ji yra ne mažiau tikra nei ši regimoji tikrovė. Tai – dvasinė tikrovė. Ji egzistuoja iš tiesų, kaip egzistuoja ir kova už žmogų. Blogis turi aiškias struktūras ir daro aiškų poveikį, kad ir kokia tai būtų forma. Taip pat ir nuodėmė. Nors tai yra religinis terminas, bet ji turi savo svorį. Kaip ir mūsų mintys, žodžiai bei veiksmai daro poveikį ne tik mums, bet ir aplinkiniams. Jei pasiduodame blogiui, tai neišvengiamai mus veikia ir turi įtakos mūsų aplinkai. Tačiau jeigu žmogus apsisprendžia gyventi su Kristumi, būti šviesoje arba eiti į ją, tai jis nebus tas, kuris nuleis galvą, sudės ginklus ir praras viltį.

Kaip įvardytumėte kunigo suteikiamą pagalbą?

Visapusė, pirmiausia – dvasinė pagalba, atsižvelgiant į žmogaus dvasinius poreikius. Žmogus yra kviečiamas gyventi pagal Kristaus mokymą, pašventinti savo gyvenimą, atrasti prasmę, atsiverti malonei. Jis yra kviečiamas išlikti žmogumi. Ir atsigręžti į kitus. Kurti teisingus santykius tarp savęs ir kito.

O kokie yra tie teisingi santykiai?

Gyvenimas, pagrįstas meile, teisingumu, supratimu. Tai, ko mes siekiame visi ir kas vieniems geriau, kitiems ne taip gerai pavyksta. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, kad egoizmas nenustelbtų kitų vertybių. Toks gyvenimas yra procesas – mes nuolat į tai einame. Krikščionybė visų pirma skelbia, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys. Dievas patikėjo žmogui labai daug, bet kviečia atsiliepti su atsakomybe. Dievas pirmas mus užkalbina, pirmas pagerbia. Mūsų atsakas yra gyvenimas.

Dabar labai dažnai patariama: „Mylėk save, tada galėsi mylėt kitus.“ Kaip Jūs suprantat žodžius „mylėk save“? Ar tai nėra egoizmas?

Tikrai ne. Juk dar evangelijoj nuskambėjo šitas pasakymas: „Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą mylėk kaip save patį.“ Mylėdamas Dievą žmogus pažįsta, koks jis yra pats. Kristus mums parodo, koks yra tikras žmogus. Išryškėja visa jo kaip žmogaus didybė. Jeigu gerbsiu, mokėsiu mylėt, išvystysiu visas savo žmogiškas galias ir protą, jausmus ir valią, tai niekada nepažeisiu kito žmogaus sakralumo. Svarbu pamatyti kito dovanas ir atpažinti savąsias, savo unikalumą. Tą pripažinti, už tai dėkoti, tuo džiaugtis. Mes vieni kitus labiausiai praturtinam savo unikalumu, tuo, kas yra nepakartojama.

Kaip Jums atrodo, dėl ko žmonės dažniau kreipiasi ne į kunigą, net ne į psichologą, o į būrėją, šamaną, astrologą?

Greičiausiai jie nori save apgauti, bėga nuo tiesos. Bijo. Galbūt taip daro ir iš savo sužeistumo, nevilties. Maginis mąstymas siekia labai gilias šaknis. Mūsų gyvenime prietarų, magijos ir nesąmoningumo labai daug. Kaip ir noro griebtis už šiaudo.

O tikėjimas tuo, kad egzistuoja Dievas, kuris yra nematomas, ir tas maginis, Jūsų žodžiais, mąstymas, juk kažkaip siejasi?

Magija yra kreipimasis į jėgas, kurių nepažįsti. Tai tikėjimas, kad kažkas gali kokiais nors veiksmais arba metodika išspręst tavo problemas. Iš esmės, tai netikėjimo pozicija, arba, tiksliau, neasmeninio tikėjimo atmaina. Krikščionybė yra asmeninis tikėjimas – pasitikėjimas Dievu ir rėmimasis juo per Kristų, kuris buvo konkretus žmogus. Jis veikia, turi atsakymus ir sprendimus. Maginėj pozicijoj mes bėgam pas kažką, ko nepažįstam.

Jeigu nebūsim akyli ir kritiški, galime tapti bet kokio blogio, manipuliacijų aukomis. Kritiškumas reikalingas ir žiūrit televiziją, ir stebint gyvenimo įvykius. Kritiškos dvasios, sąmoningumo nebuvimas yra labai pavojingas. Jeigu tauta bus be savo pamatų, be savo pozicijos, be savo stuburo, kas nori galės ja manipuoliuot, patraukt į savo pusę. O mūsų žmonės nepasižymi nei pilietiškumu, nei dideliu sąmoningumu, nei kritiškumu. Tokią visuomenę labai lengva valdyti. Ir kol neauginsim kritiškų, sąmoningų, atsakingų žmonių (visos tos savybės, kurios padeda atskirti gylį ir prasmę nuo lengvo susižavėjimo), tol turėsim tokių, kurie mėtysis iš vienos pusės į kitą ir griebsis to, kas lengvai prieinama, žavėsis visomis žaltvykslėmis.

Kaip manote, kodėl daugelis žmonių dabar renkasi „egzotinius“ tikėjimus, o ne krikščionybę?

Aš manau, kad tokie tikėjimai patraukia žmones, neturinčius šaknų. Tai labai būdinga šiandieniniam žmogui. Jis pasiduoda žiniasklaidos formuojamam įvaizdžiui, kai vertinamos sensacijos, malonumai ir lengvai prieinami džiaugsmai. Po tuo labai dažnai slypi melas. Būdamas visiškai nekritiškas žmogus leidžiasi ieškoti to lengvo kelio. Dalis žmonių, galbūt ieškodami išėjimo iš jaučiamos beprasmybės arba tuštumos, kabinasi už tokių dalykų, nepažindami jų ir neįsigilinę. „Egzotinėmis“ religijomis gali susižavėti ir tie, kurie yra nusivylę krikščionybe, mato tam tikras krikščionio asmens, bažnyčios ydas.

Esu girdėjusi tokį paaiškinimą, kad krikščionybė yra kančios religija, juk ji teigia, jog „kenčiantiems – dangus“…

Nėra nė vieno žmogaus, kuriam neteko patirti kančios. Mes juk žinome, kokia mūsų atpirkimo kaina. Nuo kančios šiandieninis žmogus bėga visais įmanomais būdais – vaistais, ignoravimu… Tačiau negalim pabėgt nei nuo savo mirties, nei nuo ligos, nei nuo kito, esančio šalia, kančios. Galim apsimesti, kad to nematom, kad neturim laiko, atgręžt nugarą ir taip save atseit apsaugoti. Bet Jėzaus – Dievo, tapusio žmogumi, – pavyzdys rodo, kad meilė nuo atsakomybės, nuo kančios taip pat neatsiejama. Kad net kančia, kuri iš tikrųjų yra mūsų priešas, taip pat prasminga. Teisiojo kančia, pasiaukojimas vertinamas visose kultūrose, visose religijose ir visų žmonių. Argi motina nepasiaukotų ir neatiduotų visko dėl savo vaiko? Ir tai yra visiškai natūralu. Ar žmogaus kančia taps dovana kitiems, ar mes mokėsime ją įprasminti, priklauso tik nuo mūsų pačių. Bet krikščionybė nėra kančios religija. Tai – vilties ir meilės religija. Tai yra kvietimas kovoti už teisingumą, meilę ir gailestingumą, kad žmogaus gyvenimas būtų tikrai žmogiškas. Kovojimas už teisę, lygybę ir taiką. Dievas prisiliečia prie viso žmogaus gyvenimo. Gelbsti ne tik jo sielą, bet visą žmogų. Tai yra įsikūnijimo religija, o ne kvietimas ignoruoti šitą pasaulį arba savo kūną, savo gyvenimą. Priešingai – jį pašventinti, įprasminti, padaryti iš tikrųjų geresnį.

Jūs kalbate apie tikėjimą. Dabar daugiau kalbama apie pasitikėjimą savimi, savo vertės žinojimą ir panašius dalykus… Ar tai neprieštarauja nuolankumui, kurį skatina krikščioniškasis tikėjimas?

Nė kiek. Nuolankumas pirmiausia yra tiesa apie save. Kad neskrajotum padebesyse ir neįsivaizduotum esantis kažin kas. Bet tai taip pat tiesa ir apie kitą. Matyti savo gerąsias ir silpnąsias puses, bet priimti ir kito žmogaus. Nesakyti: „Ai, iš jo nieko gero“, nes kiekvienas žmogus yra visoks. Nuolankumas yra tiesa. Mūsų kalboje jis galbūt turi tokį aspektą, semantine prasme, kad nuolankumą galima suprasti kaip savęs niekinimą. Jėzus yra nuolankios širdies, tačiau tai netrukdo drąsai. Šv. Raštas kviečia žmogų stovėti tvirtai. Juk jeigu jis visada abejos, tai negalės žengti nė vieno teisingo žingsnio. Stovėti tvirtai reiškia ginti savo įsitikinimus. Pasitikėjimas savimi kyla iš pasitikėjimo Dievu. Jeigu gyvenu taip, kaip gyvenu, aš pasitikiu Jėzumi. Ne dėl to, kad galiu daryti ką noriu, nesvarbu ką… Bet aš žiūriu, kad iš tikrųjų neįžeisčiau, iš meilės jam, kad nepadaryčiau ko nors blogo ir kitam, ir sau. Gali paklusti iš baimės, gali paklusti iš meilės. Išoriškai tai panašu į įstatymo laikymąsi, bet santykis ir kokybė visiškai kitokie. Nes kai myli, iš tikrųjų žiūri, kad neįžeistum, neįskaudintum. Ir atsakomybės santykis yra visai kitoks.

Ar žmogus gali būti laimingas netikėdamas?

Aš manau, kad kiekvienas žmogus ieško prasmės ir bando įprasminti savo gyvenimą. Kiekvienas – ar jis būtų tikintis, ar netikintis. Nematydamas savo darbo, veiklos, gyvenimo prasmės žmogus gali prieiti iki siaubingų dalykų: nihilizmo, nenoro gyventi, beatodairiško kito niekinimo… Jis pradeda kabintis į bet ką ir tampa manipuliavimo auka. Kiekvienas trokštame gėrio, ilgimės Dievo. Ši dvasinė dimensija būdinga kiekvienam.

Bet šį ilgesį nebūtinai pasotina religija?

Be abejonės. Yra tikrai nuostabių, gerų žmonių, kurie labai sąžiningai ir dorai gyvena, neįvardydami savęs kaip vienos ar kitos konfesijos išpažinėjų. Manau, jie gyvena pagal tuos vidinius sąžinės kriterijus, kuriuose atsispindi žmogaus ėjimas pilnatviškumo, atsiskleidimo link, ir tas Dievo ilgesys, kad ir kaip jį pavadinsi… Šiame visą gyvenimą trunkančiame procese žmogus pamato, atranda save ir nustemba ne kartą. Aš manau, kad tas prasmės ieškojimas, jos įvardijimas yra labai svarbi dimensija kiekvienam asmeniui. Žmogus yra atvira sistema – ryšio, santykio būtybė. Todėl įprasminti savo gyvenimą jis gali ir santykiuose su kitu.

O kas įprasmina Jūsų gyvenimą? Dėl ko Jūs keliatės rytais?

Aš tiesiog dėkoju Dievui už tai, kad gyvenu. Mano gyvenimas, kaip ir kiekvieno žmogaus, yra Dievo meilės man ženklas. Aš myliu gyvenimą, myliu Viešpatį, myliu žmones ir galiu dėkoti už kiekvieną akimirką. Kunigo gyvenime malda yra vienas svarbiausių dalykų. Ir ji padeda – teikia ir jėgų, ir vilties, ir džiaugsmo.

Minėjote Jus žavinčias kunigų asmenybes. Kokios savybės Jums padeda būti geru kunigu?

Turbūt, atvirumas žmonėms. Aš apie tai negalvoju, tiesiog esu, koks esu. Bandau būti pačiu savimi. Ir elgtis pagal sąžinę, pagal bažnyčios mokymą, pagal evangeliją. Iš tikrųjų mylėt – ir dievą, ir žmones. Stengiuos tuo gyventi.

Sakot: „esu, koks esu“. O kokios Jūsų savybės tai nulemia?

Juk ne savybės svarbiausia. Ne savybės. Juk jeigu esi, tai esi. Na, esu dievo vaikas, ir… darau tai, ką sugebu. Tai, ką moku. Toks, koks esu. Tiek, kiek leidžia mano protas, kiek leidžia mano sąžinė. Būti maldos žmogumi ir dievo žodžio skelbėju ir gyventi tuo. Gyventi Kristumi ir su Kristumi ir kartu būti atviru žmogumi, pasitikt tai, kas atsitinka.

Žmogaus gyvenimą lemia daugelis faktorių: genai, šeima, kultūrinės aplinkybės, aukštesnės jėgos. Koks šių jėgų santykis Jūsų gyvenime?

Kiekvienas ateinam iš labai konkrečios šeimos ir konkrečios aplinkos, bet žmogus yra unikalus ir turi galimybę tapti pačiu savimi, jeigu nėra prislopinamas ir užgniaužiamas, sutraumuojamas arba jeigu juo nėra manipuliuojama. Natūralu, kad aš iš savo tėvų paveldėjau ne tik išorines, bet ir vidines savybes. Mano mama yra ir atvira, ir vaišinga, ir jautri. Ji dirbo medicinos seserimi. Mes augom aštuoni vaikai – buvimas kartu su visais, dalinimasis, labai daug lemia ir išmoko, tiek sąmoningai, tiek ir pasąmoningai veikia. Ir… tėčio darbštumas, gerumas, jų tikėjimas darė įtaką. Viskas veikia. Tačiau ne tik esame veikiami, bet taip pat veikiame aplinką. Ir tik būdami patys savimi galime save išreikšti geriausiai.

Kas jums sunkiausia Jūsų pašaukime, Jūsų profesijoje?

Gal būna sunkiausia, kai nemoku paskirstyti laiko, kai iki galo negaliu padaryti taip, kaip noriu. Kai nepateisinu kitų lūkesčių, to, ko iš manęs laukia. Kartais pritrūksta jėgų, laiko ar pasiruošimo. Arba kai susiduriu su konfrontacija, visišku nesupratimu. Bet tai nėra kažkokie ilgalaikiai dalykai. Egzistencinių sunkumų nejaučiu. Kartais man užduoda tokį klausimą, ar nesu vienišas, nes kunigo gyvenimas toks… Tačiau esu laimingas būdamas kunigu. Aš pakankamai užimtas, daug būnu tarp žmonių – nesijaučiu vienišas. Esu reikalingas.

O kuo Jūs remiatės dažniausiai? Kas suteikia tvirtumo?

Santykiai su žmonėmis, su savo artimaisiais ir gyvenimas tikėjimu. Gyvenimas pats savaime man teikia džiaugsmo ir atramos. Dievo veikimą, jo gerumą gali atpažinti paprastuose dalykuose – ir kito žmogaus šypsenoje, ir padarytame gerame darbe, ir pagalboj, kurios sulauki.

Jūsų darbas truks visą gyvenimą?..

Na… tai ir yra gyvenimas. O koks jisai, kur bus ir kaip keisis, aš nežinau… Bet stengiuosi vis labiau jį pažinti, ir nuolat mokausi iš gyvenimo, kaip išlikti jautriam, neužsidariusiam, neįsivaizduoti, kad jau viską žinau, viską moku ir esu jau viską pasiekęs. Tai būtų labai neteisinga pozicija.

Views All Time
Views All Time
1661
Views Today
Views Today
1
0 0