Budizmo plitimas Japonijoje – Budizmo plitimas Japonijoje vyko trimis etapais: pirmiausiai paplito “ezoterinis” budizmas, pabrėžęs magiškas formules ir ritualus. Vėliau, pradedant Kamakuros epocha (1192-1333), įsigali Budos Amidos garbinimas ir galiausiai atsiranda zen budizmas.

Kioto regione iškilusi stipri genčių sąjunga IV a. pajungią centrinę šalies dalį ir įkurią galingą Yamato valstybę, kuri apėmė didžiąją šiuolaikinės Japonijos dalį. Nuo V-VI a. vyraujančia šios valstybės ideologija tampa per Kiniją ir Korėją besiskverbiantis Mahajana (“Didžioji važiuoklė”) pakraipos budizmas. Yra manoma, kad oficialiai Yamato dvarą budizmas pasiekė 532 m., atsiuntus Korėjos valdovo dovanas, tarp kurių buvo ir budistinių tekstų bei ritualinių daiktų. Stipri nacionalistinė sintoistų (tradicinio japonų tikėjimo atstovų) reakcija neleido budizmui įsigalėti Japonijoje kaip pagrindinei religijai. Ir nors jį rėmė Japonijos valdovai, tokie kaip pvz.: Shotoku-taishi (574-622), kvietusio Korėjos amatininkus, mokslininkus ir vienuolius, komentavusio sutras, dar ilgai budizmas tebuvo išsilavinusio aukštuomenės elito pasaulėžiūra.

Pamažu japonai perima kinų hieroglifų raštą, literatūrinę kalbą, kuri paplinta visose valstybinėse įstaigose, atsiranda daug jaunų išsilavinusių vienuolių, kurie lankosi Kinijoje ir Korėjoje. 624 m. Japonijoje jau priskaičiuojamos 46 budistinės šventyklos ir apie 1300 vienuolių, o jau 741 m. valdovo Shomu įsaku budistiniai vienuolynai kuriami visose šalies provincijose. Nuo to laiko budizmas Japonijoje buvo pripažintas. 645 m. sostinė perkeliama į pajūrio miestą Narą (dabar Osaka). Po politinių reformų šalis virsta galinga feodaline valstybe. Svarbiausiu Naros epochos (645-749) kultūros bruožu tampa atvirumas išorinėms įtakoms. Tada iš Kinijos ir Korėjos plūsteli budistinės literatūros banga, atvyksta daug vienuolių, plačius mastus įgauna budistinių šventyklų ir vienuolynų statyba. Būtent jie tampa pagrindiniais dvasinio gyvenimo centrais iš kurių plinta filosofinės ir estetinės idėjos. Atsiranda nemažai budistinių judėjimų ir mokyklų , ryškiausios iš kurių remiasi “ezoterinio” mokymo, labiausiai pabrėžiančio magiškas formules ir ritualus, pagrindu. Liaudyje mokymas paplito susiliejus Budoms, Bodhisattvoms ir senosioms sintoistinėms dievybėms.

Japoniją pasiekęs tikėjimas tapo ištisos kultūros perteikėjas. Didžioji dalis meninės išraiškos, vėliau išsiskleidusios architektūroje, skulptūroje, tapyboje, sietina su budizmu. Vienuolynų įkūrėjai tapo turtingais žemių savininkais, kurie savo rankose kartais sutelkdavo didelę karinę (sohei arba vienuoliai-kariai) ir politinę valdžią. VI a. kiniečių transformuotas Mahajana budizmas paskelbiamas oficialiąja religija.

Tolimesnis budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais. Šalyje susilpnėjus Fujiwarų giminės įtakai, iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, apribojęs imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Du galingi Taira ir Minamoto feodaliniai klanai susiremia, ko pasekoje 1192 m. nugalėjęs savo priešininkus, shogunu (aukščiausiu šalies kariniu vadovu) tampa rytų Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo, kuris rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Kamakuros epochoje (1192-1333) įsitvirtina Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė; išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis. Šis perėjimas sustiprėja, kai 1333 m. įsigalėjęs Ashikaga klanas perkelia sostinę į Muromachi miestą.

Būtent Kamakuros laikotarpiu įvairūs budistiniai judėjimai ir mokyklos tampa visaliaudiniais. Iš jų trys stambiausi mokymai, padarę didžiulę įtaką budizmui Japonijoje, yra tokie:

Budą Amidą, ko gero populiariausią Mahajana panteono Budą (sanskrito kalba Amitabha) garbinantys ir tikėjimą “Tyrąja Žeme” (krikščioniškojo Rojaus atitikmuo) akcentuojantys judėjimai, tokie kaip jodo-shu, jodo-shinshu ir kiti. Jų pasekėjai tikėjo, kad šis Buda išpildys vieną iš savo 48 pažadų “Begalinio gyvenimo sutroje” (Muryoju-kyo), jog kiekviena jaučianti būtybė, kartojanti žodį nenbutsu (sutrumpinta nuo namu-Amida-butsu, kas reiškia: šlovė Budai Amidai) bus išgelbėtas nuo kančių ir po mirties pateks į “Tyrąją Žemę”.

Vienuolio Nichiren (1222-82), religinio reformatoriaus, nuo 12 metų studijavusio budizmą ir galiausiai sukūrusio savąją atmainą, paremtą “Lotoso Žiedo sutra”, mokymo pasekėjai. Nichiren’as tikino, kad tik jo mokymas yra tikras ir veiksmingas, jis siekė uždrausti kitas budizmo atmainas ir skelbė didžiąsias nelaimes to nepadarius. Į Kamakurą valdovui siuntinėjo raginimus pripažinti jo mokymą. Ne kartą kalinamas, po 1273 m. didžiosios mongolų invazijos buvo laikomas pranašu. Tai labiausiai “sujaponinta” budizmo atmaina, be kita ko skelbianti, kad “Tyroji Žemė” (Rojus) yra ne kažkur, bet pačioje Japonijoje. Iki šiol gyvuojantys judėjimai taip pat pasižymi nacionalizmo dvasia.

Zen budizmas- mokymas paremtas pasitikėjimo savimi, manant, kad Nušvitimas pasiekiamas savitvarda ir meditacija. XII a. pabaigoje į Kiniją atvyko vienuolis Eisai (1141-1215), kuris pradžioje norėjo pasitobulinti ezoterizmo srityje, bet susibičiuliavo su ch’an budizmo mokytoju. Po kelių metų studijų jis grįžta ir Japonijoje įkuria rinzai-shu judėjimą. Kitas vienuolis, vardu Dogenas, taip pat po studijų Kinijoje įkuria 1227 m. soto-shu judėjimą. Dabar tai dvi žymiausios zen budizmo pakraipos mokyklos. Zen budizme praktikuojamas zazen (sėdėjimas medituojant), sąmonės disciplina per koanus (absurdiškas mįsles), kurie per satori (staigų nušvitimą) veda į asmens tobulėjimą. Zen budizmas yra gerai žinomas pasaulyje, ypač Vakarų Europos valstybėse ir JAV. Jis žymiai labiau paplitęs ne Azijos valstybėse, nei kuri nors kita budizmo atmaina.

Ne daug kas iš senojo budizmo liko šių dienų Japonijoje, nuo tada, kai siogūnai XVI a. užgniaužė politinę budistinių institucijų galią, juo labiau, kad po to ėjo trys sekurializacijos šimtmečiai, kol galiausiai Meiji vyriausybė negailestingai ėmė rauti budizmą, kaip praeities elementą, trukdantį kurti naują, centrine imperatoriaus valdžia pagrįsta, politinę sistemą. Dideli ir maži vienuolynai mažai beturi reikšmės bendruomenės gyvenime. Daugumoje šventyklų tebevyksta apeigos, o kai kurie judėjimai atsigavo. Yra tikrai nemažai žmonių šiandien praktikuojančių zen, tačiau dažniausiai jų siekis- ne budistinis nušvitimas, o asmens tobulėjimas.

Views All Time
Views All Time
5977
Views Today
Views Today
1
0 0