1

Liežuvis mano – tai žmonių liežuvis: per daug šiurkščiai ir pernelyg širdingai kalbu šilkuos aš šnarantiesiems. Bet dar keisčiau manasis žodis skamba visiems plunksnagraužiams, rašeivoms.

Ranka mana – ranka tai kvailio: tad vargas ir stalams, ir sienoms, ir dar viskam, kas gali pasireikšti leisti puošyboms ir teplionėms kvailio!

O kojos mano – arklio kojos, jomis trempiu aš ir šuoliuoju be kelio ir takelio, skersai ir išilgai laukais ir kloniais, ir velnio džiaugsmas ima, kad aš taip greitai bėgu.

O skrandis mano – jis, matyt, erelio? Nes iš visų labiausiai jisai ėriuko mėsą mėgsta. Bet, šiaip ar taip, jis – paukščio skrandis.

Nekalto maisto trupiniais maitintas, vis nekantrus ir pasirengęs skristi, tolyn iš čia plasnoti – toksai tai būdas mano: ir kaip čia neturėtų būti šiek tiek to paukštiškojo elemento!

Ir juolab kad esu aš sunkio dvasios priešas; parodo mano paukščio būdą: ir iš tiesų – esu jos mirtinas, baisus ir pats nuožmiausias priešas! O, kur tiktai yra jis skraidęs ir klajojęs – tas mano priešiškumas!

Aš dainą padainuot galėčiau apie tas klajones visas – ir p a d a i n u o s i u: nors ir esu tuščiuos namuos aš vienas ir tik savoms ausims turiu dainuoti.

Suprantama, yra kitų žmonių dainingų, kuriems pilnų namų tik reikia, kad gerklės atsivertų, pasidarytų mostas iškalbingas ir akys išraiškingos, širdis budri: šitiems aš neprilygstu.-

2

Kas žmones kada nors skraidyti mokys, tasai išjudins akmenis visus, kurie pažymi ribą; visi tie akmenys jam patys skris į orą, o žemę jis naujai pakrikštys – vadinsis ji „Lengvoji“.

Sparnuotis strutis greitai bėga, greičiau net už eikliausią žirgą, tačiau ir jis dar nelengvai į sunkią žemę savo galvą kiša: taip ir žmogus, kurs dar skraidyt nemoka.

Jam sunkūs ir gyvenimas, ir žemė; toks sunkio dvasios n o r a s! Bet kas lengvu pasidaryti geidžia, paukščiu patapti, tas pats save mylėti turi,- štai taip aš mokau.

Ne meile, aiškus daiktas, paliegėlių, ligonių: kadangi jų net ir savimeilė nekokį kvapą skleidžia!

Save mylėt išmokti reikia – štai toks manasis patarimas – mylėt sveika, nesugadinta meile: kad su savim iškęst galėtum ir nereikėtų niekur klaikinėti.

Toks klaikinėjimas sau vardą „artimojo meilė“ duoda: šituo vardu lig šiolei daugiausia ir meluota, ir veidmainiauta buvo, ir ypač tų, kuriems gyventi sunkiai sekės.

Ir iš tiesų, i š m o k t save mylėti – joks priesakas nėra tai mano šiai dienai ir rytojui. Ko gero, menas tai ir subtiliausias, ir klastingiausias, didžiausias ir dar reikalaujantis kantrybės kuo daugiausia.

Nes tai, kas sava, žmoguj paslėpta giliausiai; ir iš visų kasyklų, kur turtai glūdi, savoji kasama paskiausiai,- taip sunkio dvasios nustatyta.

Bemaž dar lopšyje mes paveldą nelengvą gaunam: tokius sunkius žodžius, tokias sunkias vertybes, kaip „gėris“ ir kaip „blogis“,- taip mūsų kraitis tas vadinas. Dėl jo atleidžiama visiems mums, kad mes gyvenam.

Ir mes dėl to vaikeliams leidžiam pas mus ateiti, kad jiems laiku uždraustume pačius save mylėti: taip sunkio dvasios nustatyta.

O mes – mes velkam kantriai, ką duoda mums kaip kraitį, ant sprando kieto užsivertę, per kalnus atšiauriuosius! Ir jeigu prakaitas mums žliaugia, tada mus šitaip guodžia: „Tikrai! Gyvenimo našta nelengva nešti!“

Bet žmogui tik save nelengva vilkti! Ir tai todėl, kad daug ką svetima jis tempia. Jis lyg kupranugaris atsiklaupia ir leidžiasi gerai apkrauti.

Ir ypač tas, kuris stiprus, pakelti daug įstengia ir pagarbą širdy nešiojas: per daug jis žodžių s v e t i m ų, taip pat verčių ant nugaros sau užsikrauna,- tuomet gyvenimas jam dykuma atrodo!

Ir iš tiesų, kai kas ir s a v a nelengva žmogui nešti! Daugybė jo vidaus dalykų į austrę panašumo turi: bjauru, slidu, sunku apčiuopti,

– tad išorė tauri, puošniai dabintas kiautas pridengti visa turi. Tačiau ir šito meno išmokti reikia: t u r ė t i kiautą, išvaizdą patrauklią ir dar aklumą gudrų!

Bet žmoguje atrodo apgaulinga, kad kiautas menkas ir liūdnai atrodo, ir pernelyg yra jis kiautas. Daug gėrio ir jėgos, kurie žmogaus viduj gyvena, taip niekas niekuomet ir neatspėja; gardžiausieji skanėstai skanautojų neranda!

O moterys – jos žino, kas iš visų gardžiausia: truputį riebėliau, truputį ir liesiau – o, kiek lemties dažnai tame truputy glūdi!

Nelengva juk atskleisti žmogų, bet iš visų sunkiausia – save pažinti; dažnai dvasia netiesą sako apie sielą. Taip sunkio dvasios nustatyta.

Bet tas yra save pažinęs, kas taip pareikšti gali: „Tai m a n o gėris, m a n o blogis!“ – Ir tuo jisai nutildo tą kurmį ir nykštuką, kurs šitaip vis kartoja: „Visiems priklauso gėris, visiems priklauso blogis.“

Tikrai man nepatinka žmonės, kuriems kiekvienas daiktas geras, o šis pasaulis – net visų geriausias. Šituos aš vadinu viskuo patenkintaisiais.

O šitas pasitenkinimas, kuriam gardu vienodai viskas, nėra geriausias skonis! Bet liežuvius, skrandžius gerbiu aš tokius, kurie labiausiai užsispyrę, nepaprastai išrankūs, kurie išmoko „aš ir „taip ir „ne“ sakyti.

Bet viską ryti, viską virškint – tai tikras kiaulės būdas! O visad T-I-A-A-A-I-P sakyti tik asilas išmoko ir tie, kas dvasią šio gyvūno turi!

Geltona ryškiai ir raudona skaisčiai: tai m a n o skonio spalvos,- jis kraujo į visus dažus įmaišo. Bet kas namus savus baltai tik dažo, tas išsiduoda, jog jisai baltai tepliotą sielą turi.

Vieni į mumijas įsimylėję, kiti vaiduokliams meilę reiškia; bet jie abu vienodi priešai viskam, kas kūniška ir kraujo turi,- o, kaip visi jie mano skoniui nepatinka! Nes aš – aš mėgstu kraują.

Nenoriu būti nei gyventi, kur spjaudosi kiekvienas; tad m a n o skonis šitaip teigia: verčiau gyvent jau tarp plėšikų ir tų, kas priesaikos nepaiso. Minčių auksinių niekas čia nesako.

Bet šlykštesni man palaižūnai; o gyvuliai šlykščiausi, kuriuos aš žmonėse radau,- tai dykaduoniai: mylėti jie nenori, tiktai gyvent iš meilės.

Visus laikau aš vargšais, kas vieną tik pasirinkimą turi: piktais žvėrim pasidaryti ar tramdytojais jų piktais – tačiau nė vieno kaimynystėj aš savo būsto nestatyčiau.

Ir tuos laikau aš vargšais, kam visad l a u k t i reikia,- jie mano skoniui nepatinka: visi tie muitininkai ir prekijai, karaliai ir kiti valdovai žemių bei neperkamų prekių pundai.

Išties, ir aš išmokau laukti – ir laukt kaip reikiant,- bet vien tiktai s a v ę s. O iš visų labiausiai išmokau aš stovėt ir eit, ir bėgt, šuoliuot ir lipt, ir šokti.

Pamokymas tad mano šitoks būtų: kas kada nors skraidyt išmokti nori, tasai pirma stovėt ir eit, ir bėgt, ir lipti, ir šokt išmokti turi: iškart oran dar niekas nepakilo!

Virvinėm kopėčiom išmokau įlipti ne pro vieną langą, o kojomis mikliom – į aukštus stiebus sliuogti: į aukštus pažinimo stiebus, kur įsitaisius būti man nemaža palaima rodės,

– blyksėt mažyčiais žiburėliais aukštų stiebų viršūnėj: nors šviesele mažyte, bet didele paguoda paklydusiems jūreiviams ir tiems laivams, kuriuos audra sudaužė!

Aš daug ir visokių naudojau būdų, kol tiesą savo atradau: ir ne vienom aš kopėčiomis kopiau į aukštį tą, iš kur akis manoji į tolį mano žvelgia.

O kelio klausdavau aš visad sunkiai – tai prieštaravo mano skoniui! Mieliau pačių kelių aš klausinėjau ir mėginau jais eiti.

Mėginimai ir klausimų davimai – tai ir sudarė man kelionę visą; ir iš tiesų, į tokius klausimus dar ir atsakinėt i š m o k t i reikia! O tai – jau mano skonis:

– nei geras jis, nei blogas, bet m a n o skonis, ir aš jau jo nei gėdijuos, nei slėpti nebenoriu.

„Šisai – m a n a s i s kelias, – o kur yra jūsiškis?“ – taip atsakydavau aš tiems, kurie manęs vis „kelio“ klausė. O kelio t o – nėra iš viso!-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1842
Views Today
Views Today
1
0 0