(E.Žilsonas, Ž.Maritenas, G.Marselis) ir P.Tejaro de Šardeno evoliucionizmas.

Pati galingiausia Europoje naujosios religinės filosofijos tėkmė buvo ir tebėra neotomizmas, išplėtotas tokių garsių katalikiškosios filosofijos mąstytojų kaip Žakas maritenas, Etjenas Žilsonas, Janas Bochenskis ir kiti.

XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Neotomizmas, kaip ir visos klasikine tradicija paremtos filosofijos, nuosekliai analizuoja būtį, buvimą ir žmogų. Būtis yra tai, apie ką galima pasakyti, jog tai yra. Šitai padaryti ne taip jau paprasta, kadangi neotomistai skiria tai, kas yra (vadindami esse), nuo to, kas egzistuoja (vadindami ens). Būtis yra essentia, buvimas – existentia. Tai, kas yra, turi būti atrasta iš to, kas egzistuoja, t.y. iš to, kuo būtis reiškiasi. Daiktų esmės pažinimas tai kelio į esmių esmės, arba absoliuto, pažinimą pradžia.

Neotomizmas nuosekliai aptaria ne tik principinius klausimus, bet ir tokius, atrodytų, “žemiškus” dalykus, kaip šiuolaikinės kosmologijos, biologijos, antropologijos duomenis, stengdamasis rasti ten tokių žinijos aspektų, kurie mokslinį pasaulio vaizdą leistų interpretuoti teologiškai.

Svarbiausias kosmologijos klausimas – dvasios ir materijos santykis – sprendžiamas sudvasinant materialų pasaulį. Kiek materija turi galimybės susivienyti su dvasia, tiek iš jos gimsta daiktų, kurių esmė yra materijos ir formos bendrumas. Materija daiktuose iškyla kaip potenciali esmė, forma – kaip aktuali, realizuota esmė. Biologijos duomenys rodo gyvasties pasaulį esant harmoningą, sąryšingą. Neotomistai šito ir nebando neigti, jie tą sąryšingumą saviškai interpretuoja. Kuo gamta labiau persmelkta dvasiškumo, tuo ji realesnė, o kuo ji mažiau dvasiška – visų pirma neorganinė gamta – tuo ji netikresnė, tik potencialiai būtiška. Gyvojoje gamtoje gyvūninė gamta aukštesnė už augalinė. Nors abiejų sielos nesąmoningos, gyvūninės sugeba jausti. Žmogus – gamtiškumas, turintis aukščiausią – protingą, mąstyti galinčią sielą. Savės ir gamtos jutimas, jautimas ir apmąstymas žmogui, turinčiam nemirtingą sielą, atveria ir aukščiausios būties – Dievo – pažinimą. Bet pažinimas tas ilgas, sunkus ir kankinantis, nes jis vyksta remiantis sukurtais, t.y. nuo Dievo atsiribojusiais dalykais, dėl ko žmogus negali susilieti su Dievu tiesiogiai, o tik susiliesti, ir tai per kelintos eilės junginius – kūną, sielą, pasaulio daiktų vaizdus, protą, tikėjimą ir pan. Žmogus yra taip pat laisvas kaip ir Dievas. Kaip ir Dievas, jis ir protingas. Laisvė ir proto sąveika ir yra dvasiškumo esmė.

Naujausių laikų gamtamokslinių duomenų ir pažiūrų įtaką religinei filosofijai ryškiausiai demonstruoja Pjero de Šardeno filosofija. Šis mąstytojas sukūrė “krikščioniškojo evoliucionizmo” teoriją. Joje jis norėjo, jungdamas gamtos mokslo duomenis ir religinį patyrimą, atskleisti Visatos evoliucijos, kurios procese susikūrė žmogus, turinį. Žmogų, jo dvasingumą, sudėtingą sąmonės pasaulį jis interpretavo kaip iš anksto Dievo suplanuotos kosminės evoliucijos rezultatą. P.Tejaro de Šardeno manymu, Dievas – “evoliucijos Kristus” – esąs kiekvienoje Visatos dalelėje kaip atskiras dvasinis pradas, kuris yra varomoji ir nukreipiančioji evoliucijos jėga. Visatos vystymąsi (“kosmogenezė” – “Kristaus genezė”) mąstytojas vaizduoja kaip daugelį dvasios ir materijos evoliucijos etapų. Visatos evoliucijos Dieviškajai esmei atskleisti P. Tejaras de Šardenas panaudoja “energijos” sąvoką. Energiją jis traktuoja kaip pačios materijos savybė ir kartu kaip “tangentinė” dvasinė varančiąją jėgą, suteikiančią impulsą Visatos evoliucijai. Evoliucijos procesas, pasak Tejaro, paklūsta Dieviškajam reguliatoriui (“radialinė energija”) ir nukreiptas į tašką Omega. Taškas Omega simbolizuoja Kristų, kartu priklausantį ir pasauliui ir transcenduojantį jį. Taigi kosmogenezė tapatinga Kristaus genezei. Evoliucijos viršūnėje žmonių sielos apsijungsiančios Kristuje.

Pjero Tejaro de Šardeno pasaulėžiūra – humanistinė, krikščioniškai liberali. Tejaras tikėjo krikščionybės ir humanizmo sąjunga, galėsiančia apjungti visą žmoniją, kėlė mokslo ir mistikos apjungimo idėją, kuri turėtų apsaugoti žmoniją nuo šiuolaikinių bėdų.

Views All Time
Views All Time
5493
Views Today
Views Today
1
0 0