Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kai pavakare iš darbo parėjo mama, Sofija sėdėjo sūpynėse ir mąstė, koks galėtų būti ryšys tarp filosofijos kurso ir Hildės Meler Knag, kuriai, regis, nė kiek nerūpėjo gimtadieninis atvirukas nuo jos tėvo.

– Sofija! – iš tolo pašaukė mama. – Tau yra laiškas!

Ji krūptelėjo. Juk pati išėmė paštą, tad laiškas tegalėjo buti filosofo. Ką pasakyti mamai?

Sofija iš lėto nusirangė nuo sūpynių ir nuėjo pasitikt mamos.

– Be pašto ženklo. Turbūt meilės laiškas.

Sofija paėmė voką.

– Neatplėši?

Ką ji galėjo atsakyti?

– Ar matei, kad kas nors atplėšinėtų meilės laiškus, kai mama žiūri per petį?

Geriau tegu mano, jog taip ir yra. Sofijai buvo baisiai nesmagu, nes dar nebuvo gavusi nė vieno meilės laiško. Tačiau būtų dar nesmagiau, jei paaiškėtų, jog ima pamokas iš visiškai nepažįstamo filosofo, kuris dar ir žaidžia su ja gūžynes.

Ir vėl tai buvo mažas baltas vokas. Užlipusi į savo kambarį, lapelyje, kurį Išėmė iš voko, Sofija perskaitė tris naujus klausimus.

Ar yra kokia nors „pirminė medžiaga“, iš kurios viskas susideda?

Ar gali vanduo virsti vynu?

Kaip žemė ir vanduo gali virsti gyva varle?

Klausimai Sofijai pasirodė kvailoki, tačiau visą vakarą jos galvelėj nepaliaujamai sukosi mintys. O kitą dieną mokykloje ėmėsi iš eilės nagrinėti visus tris klausimus.

Ar egzistuoja kokia nors „pirminė medžiaga“, iš kurios viskas susideda? Jei ir yra kokia nors „medžiaga“, iš kurios sukurta viskas šiame pasaulyje, tai kaip ta viena medžiaga staiga gali pavirsti vėdrynu arba, tarkim, drambliu?

Taip pat būtų galima atsakyti ir į klausimą, ar gali vanduo virsti vynu. Sofija buvo girdėjusi pasakojimą apie Jėzų, kuris vandenį pavertęs vynu, bet niekada to nesuprato pažodiškai. O jei Jėzus išties pavertė vandenį vynu, tuomet tai buvo stebuklas, vadinasi, kažkas neįmanoma. Sofijai nereikėjo aiškinti, kad ir vyne, ir beveik visur gamtoje esama daug vandens. Tačiau net jei agurką sudaro 95 procentai vandens, turi būti dar kažkas, kad agurkas būtų agurkas, o ne vien vanduo.

Ir dar ta varlė. Atrodo, kad jos filosofijos mokytojui šie gyviai be galo rūpi. Sofija gal ir galėtų sutikti, kad varlė susideda iš vandens ir žemės, bet juk žemė negali būti sudaryta iš vienos medžiagos. Jei žemę sudaro daug įvairių medžiagų, tuomet, žinoma, įmanoma įsivaizduoti, kad žemė ir vanduo gali virsti varle. Suprantama, jei nebus bandoma apeiti kurkulo ir buožgalvio tarpsnio. Nes varlė negali užaugti tiesiog darže, kad ir kaip gausiai laistytum žemę.

Kai Sofija popiet grįžo iš mokyklos, pašto dėžutėje jos laukė storas vokas. Kaip ir kitomis dienomis, ji nuėjo į Landyne…

Filosofų sritis

Sveika dar kartą! Iškart kimbam į šios dienos pamoką, neužsibūdami prie baltų triušių ir panašių dalykų.

Trumpai papasakosiu, kaip žmonės ieškojo atsakymų į filosofinius klausimus, pradedant senovės graikais ir baigiant mūsų dienomis. Bet viskas savo laiku.

Kadangi filosofai gyveno kitais laikais, – ir tikriausiai visai kitokioje kultūroje nei mūsų, – dažnai pravartu išsiaiškinti, kokia atskiro filosofo sritis. Taigi turime pabandyti suvokti, kokiais klausimais ypač domėjosi vienas ar kitas Filosofas. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra Dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą.

Kai pavyksta suprasti, kokia tam tikro filosofo „sritis“, lengviau sekti jo mintis. Nes vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais.

Aš ką tik pasakiau „jo mintis“ – taigi kalbu apie filosofą. Nes ir filosofijos istorijoje daugumą sudaro vyrai. Taip yra todėl, kad moteris ilgą laiką buvo žeminama ir kaip lytis, ir kaip mastanti būtybė. Gaila, nes šitaip pražuvo labai daug svarbios patirties. Tik šiame amžiuje moterys įsitvirtino filosofijoje.

Namų darbų aš tau neužduosiu – šiaip ar taip, tai nebus sunkūs matematikos uždaviniai. Angliškų veiksmažodžių kaityba manęs taip pat visai nedomina. Tačiau kada ne kada gausi kokią užduotėlę.

Jei sutinki su šiomis sąlygomis, galim pradėti.

Natūrfilosofai

Pirmieji filosofai Graikijoje vadinami „natūrfilosofais“, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.

Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog „kažkas“ yra amžina.

Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žeme – aukštais medžiais arba margaspalvėmis gėlėmis. Jau nekalbant apie tai, kaip mažas vaikelis atsiranda motinos įsčiose!

Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe?

Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nelengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomone, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti „kažkas“, iš ko viskas kyla ir į ką sugrįžta.

Mums gal ne tiek svarbu, kokius atsakymus pateikė pirmieji filosofai. Įdomiausia, kokius klausimus jie kėlė ir kokių atsakymų ieškojo. Mus labiau domina, kaip jie mąstė, o ne ką mąstė.

Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausia bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ir griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje!

Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.

Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Vienintelis šaltinis – tai Aristotelio, gyvenusio pora šimtmečių vėliau, raštai. Aristotelis pateikia tik rezultatus, kurių pasiekė jo pirmtakai. Tai reiškia, kad ne visada galim pasakyti, kaip jie priėjo savo išvadas. Tačiau žinome pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų „sritis“ buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

Trys Mileto filosofai

Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Talis iš graikų kolonijos Mileto Mažojoje Azijoje. Jis nemažai keliavo po pasaulį. Be kita ko, pasakojama, kad jis nustatęs Egipto piramidžių aukštį, išmatuodamas jų šešėlį tuo metu, kai jo paties šešėlis atitiko ūgį. Jis taip pat apskaičiavęs Saulės užtemimą 585 m.pr.Kr.

Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.

Lankydamasis Egipte jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas pasitraukia iš žemupio lygumų. Gal taip pat matė, kaip po lietaus pasirodo varlės ir sliekai.

Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu.

Taip pat Talis pasakęs, jog „viskur pilna dievų“. Galime tik spėti, kas tuo norėta pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų „gyvybės daigelių“. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.

Antrasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje „neapibrėžtybėje“. Sunku pasakyti, ką jis turėjo galvoje sakydamas „neapibrėžtybė“, tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas „neapibrėžta“.

Trečiasis filosofas iš Mileto buvo Anaksimenas (apie 570-526 m. pr.Kr.). Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai.

Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau su tankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.

Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo „oras“ arba „garai“. Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje.

Iš nieko niekas neatsiranda

Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena – ir tik viena – pirminė medžiaga, iš kurios atsirado visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.

Apie 500 m.pr.Kr. keletas filosofų gyveno graikų kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie „elėjiečiai“ suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas (apie 540-480 m.pr.Kr.).

Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja, yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė bemaž savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką.

Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu.

Žinoma, Parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą.

Mes dažnai sakome: „Nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis“. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad jusles mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas „juslinės regimybės“ formas.

Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis.

Niekas nestovi vietoje

Parmenido amžininkas buvo Heraklehas (apie 540-480 m.pr. Kr.), gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, jog Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas.

„Niekas nestovi vietoje“, – sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime „dukart įbristi į tą pačią upę“. Nes kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti.

Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis pilnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, nevertintume taikos, ir jei nebūtų žiemos, nematytume, kad jau pavasaris.

Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs.

„Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karąs ir taika, alkis ir sotumas“, – teigė jis. Čia jis vartoja žodį „Dievas“, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visa pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolatos kintančioje ir pilnoje priešybių gamtoje.

Vietoj žodžio „Dievas“ jis dažnai pavartoja graikišką žodį „logos“ -„protas“. Nors mes, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras „pasaulinis protas“, kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis „pasaulinis protas“, arba „gamtos dėsningumas“, yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais.

Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visuma. „Kažką“, kas yra visa ko pagrindas, jis vadino „Dievu“, arba „logu“.

Keturi pagrindiniai elementai

Parmenidas ir Herakleitas iš dalies buvo visiškos priešingybės. Parmenido protas teigė, kad niekas negali kisti. Tačiau Herakleitas juslėmis lygiai taip pat aiškiai suvokė, kad gamtoje viskas be paliovos kinta. Katras buvo teisus? Ar mums tikėti tuo, ką sako protas, ar pasikliauti juslėmis?

Ir Parmenidas, ir Herakleitas teigia du dalykus. Parmenidas sako, kad:

a) niekas nekinta ir

b) todėl juslinis suvokimas yra nepatikimas.

O Herakleitas tvirtina, kad:

a) viskas kinta („niekas nestovi vietoje“) ir

b) juslėmis galima pasikliauti.

Vargu ar galėtų labiau skirtis filosofų nuomonės! Bet katras buvo teisus? Teisus buvo Empedoklis iš Sicilijos (apie 494-434 m.pr.Kr.), parodęs kelią iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrusi filosofija. Jis teigė, kad ir Parmenidas, ir Herakleitas buvo vienu atžvilgiu teisūs. Tačiau vienu punktu jie abu klydo.

Empedoklio nuomone, didžiulis nesutarimas atsirado dėl to, kad filosofai įtikėjo, jog egzistuoja tiktai viena pirminė medžiaga. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet praraja tarp to, ką sako protas ir to, ką „matome savo akimis“, būtų neperžengiama.

Žinoma, kad vanduo negali virsti žuvimi arba plaštake. Vanduo išvis negali kisti. Grynas vanduo lieka grynas vanduo per amžius. Taigi Parmenidas buvo teisus sakydamas, kad „niekas nekinta“.

Tuo pat metu Empedoklis pritarė Herakleito nuomonei, kad privalome tikėti tuo, ką mums sako juslės. Turim tikėti tuo, ką matome, o matome nuolatinę gamtos kaitą.

Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną „pagrindinį elementą“.

Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus, arba vadinamąsias „šaknis“. Tomis keturiomis šaknimis jis laikė žemę, orą, ugnį ir vandenį.

Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad Šie keturi elementai susijungia ir vėl išsisklaido. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais. Kai gėlė arba gyvūnas miršta, šios keturios medžiagos vėl išsiskiria. Tokią kaitą galim stebėti plika akimi. Tačiau žemė, oras, ugnis ir vanduo palieka visiškai nepakitę, arba „nepaliesti“ tų junginių, į kuriuos jie įeina. Vadinasi, neteisinga teigti, jog „viskas“ kinta. Iš tiesų niekas nesikeičia. Keturi skirtingi pradai tik susimaišo ir vėl išsiskiria – kad susijungtų iš naujo.

Visa tai galima būtų palyginti su tapyba. Jei dailininkas teturi vieną spalvą, pavyzdžiui, raudoną, jis negali nutapyti žalių medžių. Bet jeigu turi geltoną, raudoną, mėlyną ir juodą spalvas, tuomet galės išgauti šimtus spalvų, maišydamas jas įvairiais santykiais.

Tą patį parodo ir kulinarinis pavyzdys. Jei turiu tik miltų, man reikia būti burtininku, kad galėčiau iškepti pyragą. Bet turėdamas kiaušinių, miltų, pieno ir cukraus, iš tų keturių produktų galiu iškepti daug skirtingų pyragų.

Empedoklis neatsitiktinai gamtos „Šaknimis“ laikė būtent žeme, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to, svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Jie matė, pavyzdžiui, kokią reikšmę visai gyvybei gamtoje turi saulė ir, be abejo, žinojo apie žmonių ir gyvūnų kūno šilumą.

Tikriausiai Empedoklis stebėjo, kaip dega malkos. Tuo metu kažkas suyra. Mes girdime, kaip pliauska spragsi ir šnypščia. Tai „vanduo“. Kažkas virsta dūmais. Tai „oras“. „Ugnį“ mes matome. Laužui užgesus, vėlgi kažkas lieka. Tai pelenai, arba „žemė“.

Kai Empedoklis parodo, kad pasikeitimai gamtoje vyksta susijungiant ir vėl išsiskiriant keturioms šaknims, vis dar lieka kažkas, ką reikia paaiškinti- Būtent – dėl kokios priežasties, susijungus pradams, užgimsta nauja gyvybė? Ir dėl ko „junginys“, pavyzdžiui, gėlė, vėl išyra?

Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino „meile“ ir „neapykanta“. Tai, kas daiktus sujungia, yra „meilė“, o tai, kas išskiria – „neapykanta“.

Taip jis įvardijo „medžiagą“ ir „jėga“. Tai pravartu atsiminti. Mūsų dienų moksle tai vadinama „pagrindinėmis medžiagomis“ ir „gamtos jėgomis“. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad visus gamtos reiškinius galima paaiškinti kova tarp įvairių pagrindinių medžiagų ir tik kelių gamtos jėgų.

Empedoklis taip pat ėmėsi nagrinėti klausimą, kas vyksta, kai ką nors juntame juslėmis. Pavyzdžiui, kaip aš galiu „matyti“ gėlę? Kas tuomet vyksta? Ar esi apie tai pagalvojusi, Sofija? Jei ne, turi galimybe pagalvoti dabar!

Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi „Žemė“ mano akyje suvokia tai, kas yra iš žemės, „oras“ suvokia tai, kas yra iš oro, „ugnis“ akyje suvokia tai, kas yra iš ugnies, o „vanduo“ – tai, kas iš vandens. Jeigu akiai trūktų vieno iš tų keturių elementų, aš nematyčiau visos gamtos.

Visko po truputį

Kitas filosofas, kuris nesutiko, kad tam tikra pirminė medžiaga – pavyzdžiui, vanduo – gali pavirsti į tai, ką matome gamtoje, buvo Anaksagoras (500-428 m.pr.Kr.). Jis taip pat paneigė, kad žemė, oras, ugnis arba vanduo gali virsti krauju arba kaulais.

Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiose dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukų turi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome.

Pora šiuolaikinių pavyzdžių galbūt parodys, ką Anaksagoras turėjo galvoje. Šių dienų lazerine technika galima sukurti vadinamąsias „hologramas“. Pavyzdžiui, jeigu holograma, vaizduojanti automobilį, suardoma, mes vis tiek matysime viso automobilio vaizdą, net jei teturėsime tą hologramos dalį, kurioje pavaizduotas amortizatorius. Taip yra dėl to, kad visas motyvas yra užfiksuotas kiekvienoje mažiausioje dalelėje.

Panašiai sudarytas ir mūsų kūnas. Jeigu aš nuo piršto atskirsiu odos ląstele, ląstelės branduolyje bus užfiksuota ne tik tai, kaip atrodo mano oda. Ta pati ląstelė parodys, kokios spalvos mano akys, kokia mano plaukų spalva, kiek ir kokių aš turiu pirštų ir taip toliau. Kiekvienoje kūno ląstelėje yra detaliai aprašyta, iš ko susideda visos kitos mano kūno ląstelės. Taigi visur yra „visko po truputį“. Kiekvienoje mažiausioje dalelėje atsispindi visuma.

Šias „mažiausias daleles“, turinčias „visko po truputį“, Anaksagoras pavadino „sėklomis“, arba „daigais“.

Atsimename, kad, Empedoklio manymu, visas dalis į vientisus kūnus sujungia „meilė“. Anaksagoras taip pat įsivaizdavo tam tikrą „tvarkančią“ jėgą, kuriai veikiant atsiranda gyvuliai ir žmonės, gėlės ir medžiai. Ta jėga jis pavadino „dvasia“, arba „protu“ (nūs).

Anaksagoras įdomus dar tuo, kad yra pirmas mums žinomas Atėnų filosofas. Kilęs iš Mažosios Azijos, tačiau būdamas 40 metų persikėlė į Atėnus. Čia Anaksagoras buvo apkaltintas erezija ir galiausiai turėjo palikti miestą. Be kita ko, yra pasakęs, kad Saulė yra ne dievas, o įkaitusi masė, didesnė už Peloponeso pusiasalį. Apskritai Anaksagoras domėjosi astronomija. Jis teigė, kad visi dangaus kūnai sudaryti iš tų pačių medžiagų kaip ir Žemė. Tą išvadą priėjo ištyręs meteoritą. Pasak jo, tai leidžia manyti, kad ir kitose planetose gyvena žmonės. Vėliau atkreipė dėmesį į tai, kad Mėnulis nešviečia savaime, bet savo Šviesą gauna iš Žemės. Be to, Anaksagoras paaiškino, dėl ko įvyksta Saulės užtemimai. P.S. Ačiū už dėmesį, Sofija. Gali būti, kad šį skyrių turėsi perskaityti du tris kartus, kol viską suprasi. Tačiau supratimas turi kainuoti šiek tiek pačios pastangų. Vargu ar žavėtumeisi drauge, kuri daug žino, jei tos žinios jai būtų atėjusias savaime.

Geriausią atsakymą į klausimą apie pirminę medžiagą ir kaitą gamtoje sužinosi rytoj. Turėsi progą susipažinti su Demokritu. Daugiau nebesakau nieko!

Sofija sėdėjo Landynėje ir pro nedidelę properšą tankiame brūzgyne žvelgė į sodą. Po viso to, ką perskaitė, reikėjo surikiuoti mintis.

Suprantama, kad paprastas vanduo negali tapti kuo nors daugiau, išskyrus garus ir ledą. Vanduo negali virsti net arbūzu, nes ir arbūzas susideda iš kažko daugiau nei gryno vandens. Bet tokia tikra ji, matyt, galėjo būti tik todėl, kad ją to mokė mokykloje. Pavyzdžiui, ar ji būtų taip tvirtai įsitikinusi, kad ledas susideda tik iš vandens, jei nebūtų to mokiusis? Tada bent jau reikėtų nuodugniai ištyrinėti, kaip šąla vanduo ir tirpsta sniegas.

Sofija vėl pabandė galvoti savo protu, nesinaudodama tuo, ką buvo išmokusi iš kitų.

Parmenidas atsisakė pripažinti bet kokį kitimą. Ir kuo ji daugiau apie tai galvojo, tuo labiau įtikėjo, jog iš dalies jis buvo teisus. Parmenido protas negalėjo sutikti, kad staiga „kažkas“ gali pasikeisti ir virsti „kažkuo visai kitu“. Jis turėjo būti nepaprastai drąsus, jei išdrįso pareikšti tai garsiai, nes tuo pat metu jis buvo priverstas paneigti visą gamtos kaitą, kurią matė kiekvienas. Tikriausiai daug kas iš jo tik pasijuokė.

Ir Empedoklis turėjo būti tikras proto galiūnas, jei priėjo išvadą, jog pasaulis būtinai turi susidėti iš daugiau nei vienos pirminės medžiagos. Tokiu būdu visi gamtos kitimai pasidarė įmanomi, nors iš tiesų niekas nekinta.

Graikų filosofas suprato tai vien protaudamas. Žinoma, jis tyrinėjo gamtą, tačiau neturėjo galimybių atlikti cheminių bandymų kaip šių dienų mokslininkai.

Sofija nelabai žinojo, ar tiki, kad viskas susideda būtent iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Bet ar svarbu? Iš esmės Empedoklis buvo teisus. Vienintelė galimybė įtikėti kitimais, kuriuos mato mūsų akys, ir nepamesti blaivaus proto – įvesti daugiau nei vieną pirminį elementą.

Sofijai rodės, jog filosofija yra ypač įdomus dalykas, nes visas mintis ji galėjo sekti savo protu – ir nereikėjo atsiminti visko, ką išmoko mokykloje. Ji padarė išvadą, kad iš tiesų filosofijos negalima išmokti, bet galbūt įmanoma išmokti filosofiškai mąstyti.

Views All Time
Views All Time
4747
Views Today
Views Today
1
0 0