Marso vaizdas pro teleskopą būna gana neryškus, kadangi į jį žvelgiama pro dviejų planetų atmosferas. Pro nedidelį teleskopą matomos pagrindinės Marso paviršiaus detalės: baltos ašigalių kepurės, šviesiai rausvos ir tamsiai žalsvos sritys. Kur kas aiškesnį Marso vaizdą matome kosminio Hablo teleskopo nuotraukose. Žinoma, detaliausios Marso nuotraukos buvo gautos iš praskriejusių pro Marsą arba orbitinių kosminių aparatų.

Tamsias sritis Marso diske pastebėjo jau pirmieji Marso tyrinėtojai. Jas savo piešiniuose 1659 m. vaizdavo Kristijanas Heigensas (Christian Huygens, 1629-1695), 1865 m. Viljamas Dozas (William Dawes, 1799-1868). Per 1877 m. Marso opoziciją italų astronomas Džiovanis Skiaparelis (Giovanni Schiaparelli, 1835-1910) dar kartą atkreipė astronomų dėmesį į tamsias juosteles, kurias jis pavadino vagomis, grioviais (it. canali – vagos, grioviai). Skiaparelis tamsias Marso juostas pavaizdavo taisyklingomis tiesiomis arba kreivomis linijomis. Į anglų kalbą itališkas žodis canali buvo išverstas paraidžiui – kanalai. Daugelis žmonių šį terminą susiejo ne su gamtos dariniais, o su dirbtinėmis struktūromis. Tais laikais apie Marso atmosferą ir klimatą buvo žinoma nedaug, todėl mintis, kad Skiaparelio kanalai yra marsiečių įrengta visuotinė drėkinimo sistema, tada atrodė visai priimtina.

Marso kanalų tyrimais ypač susižavėjo amerikiečių astronomas Persivalis Lovelas (Percival Lowell, 1855-1916). Specialiai Marso stebėjimams jis pasistatė observatoriją Arizonoje. Lovelas įsigudrino įžvelgti Marse daug daugiau kanalų negu Skiaparelis. Savo knygose jis teigė, kad protingi marsiečiai turi įsirengę sudėtingą kanalų tinklą, kuriuo tiekiamas vanduo dykumose įkurtiems miestams bei dirbamoms žemėms iš tirpstančių ašigalių kepurių ledo. Šie teiginiai ypač paplito tarp mokslo populiarintojų, žurnalistų bei rašytojų. Pasipylė gausybė straipsnių ir knygų, kur buvo išradingai aprašinėjama Marso gamta, marsiečių kultūra, Marso civilizacijos technologija. Deja, Lovelo teiginiai nepasitvirtino. Pirmiausia, ir Lovelo laikais daugelis astronomų Marse visai nematė kanalų. Vietoj tiesių plonų linijų jie matė eilutėmis išsidėsčiusias dėmeles ir tik keletą plačių juostų. Paaiškėjo, kad kanalai buvo gryniausia optinė iliuzija. Kada žmogus stengiasi įžiūrėti vos matomas vaizdo detales, jo akys nejučiom sujungia vos pastebimas žymes į vieną visumą.

Kadangi planetos paviršiaus detalės nesikeičia, tai buvo sudaryti Marso planai – marsolapiai. Stebimų detalių pavadinimai buvo parinkti iš graikų mitologijos. Tamsiosios sritys buvo siejamos su vandens telkiniais ir pavadintos „jūromis“, „įlankomis“, „ežerais“. Šviesiosios sritys buvo pavadintos „žemynais“. Ilgainiui paaiškėjo, kad dėl žemo atmosferos slėgio Marse negali būti skysto vandens, tačiau pavadinimai taip ir išliko. Kaip parodė iš kosminių aparatų vėliau gautos Marso nuotraukos, tamsiosios sritys neturi jokio ryšio su paviršiaus morfologiniais dariniais. Tiesiog gruntas tamsiose srityse atspindi mažiau šviesos.

Šviesios rausvos sritys apima maždaug 70% Marso paviršiaus. Jos ir suteikia Marsui rausvą spalvą. Amerikiečių astronomas Rupertas Vildtas (Rupert Wildt, 1905-1976) 1934 m. iškėlė idėją, kad Marso paviršių rausvai nuspalvina grunto sudėtyje esantis geležies oksidas (rūdys). Žemėje randamos uolienos su geležies oksidais pasižymi rusva, oranžine arba rausva spalva. Šią idėją patvirtino Marso stebėjimai infraraudonuosiuose spinduliuose bei stočių Viking atlikta Marso grunto analizė. Šių stočių tyrimai parodė, kad Marso grunte yra 19% geležies oksido (Fe2O3) ir apie 44% silicio dioksido (SiO2), t.y. smėlio. Taigi Marso paviršių dengia „parūdijęs“ smėlis.

Views All Time
Views All Time
5800
Views Today
Views Today
2
0 0