Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Buvo jau netoli vidurnakčio, kai į namus paskambino majoras Albertas Knagas, norėdamas pasveikinti Hildę penkioliktojo gimtadienio proga.

Atsiliepė Hildės mamą.

– Tau, Hilde.

– Alio?

– Čia tėtis.

– Ar pakvaišai? Jau beveik dvylika.

– Aš tik norėjau pasveikinti tave gimtadienio proga…

– Visą dieną nieko daugiau ir neveiki.

– …bet aš norėjau paskambinti į dienos pabaigą.

– Kodėl?

– Ar negavai dovanos?

– O, taip! Labai ačiū!

– Nekankink manęs. Kaip tau ji patiko?

– Dovana nuostabi. Neturėjau kada net pavalgyt.

– Valgyti reikia.

– Bet man taip įdomu.

– Kurioj vietoj pabaigei? Na, sakyk, Hilde.

– Jie įėjo į Majoro trobelę, nes tu juos supykdei su ta jūros pabaisa…

– Šviečiamasis amžius.

– Ir Olimpa de Gūž.

– Vadinasi, aš beveik neklydau.

– Ką reiškia „neklydau“?

– Rodos, teliko vienas gimtadieninis pasveikinimas. Be to, jis turi melodiją.

– Paskaitysiu dar lovoje prieš miegą.

– Ar ką nors supranti?

– Šiandien išmokau daugiau negu… negu kada nors anksčiau. Tiesiog neįtikima, kad nuo to laiko, kai Sofija parėjo namo iš mokyklos ir surado pirmą voką, nepraėjo nė para.

– Keista, kiek kartais nedaug reikia.

– Bet man truputį jos gaila.

– Mamos?

– Ne, žinoma, Sofijos.

– O…

– Ji juk visiškai sutrikusi, vargšelė.

– Bet juk ji tėra… noriu pasakyt…

– Turbūt nori pasakyt, kad tu ją ėmei ir sugalvojai.

– Taip, panašiai.

– Aš manau, kad Sofija ir Albertas yra.

– Pakalbėsim daugiau, kai grįšiu namo.

– Taip.

– Linkiu tau geros dienos.

– Ką tu pasakei?

– Sakau labanaktis.

– Labanaktis.

Kai po pusvalandžio Hildė atsigulė, lauke tebebuvo taip šviesu, kad ji puikiai galėjo matyti sodą ir įlanką. Tokiu metų laiku visai nesutemsta.

Ji įsivaizdavo, kad gyvena paveiksle, kuris kabo ant sienos mažoje miško trobelėje. Ar įmanoma iš šio paveikslo pažvelgti į išore?

Prieš užmigdama ji dar paskaitė iš storojo aplanko.

Laišką nuo Hildės tėčio Sofija vėl padėjo ant židinio atbrailos.

– JT gal ir svarbu,- tarė Albertas,- bet man nepatinka, kad jis kišas į mano pasakojimą.

– Neimk taip į Širdį.

– Nuo šiol aš nebekreipsiu dėmesio į tokius nepaprastus reiškinius kaip jūros pabaisos ir panašiai. Sėskim prie lango. Aš tau papasakosiu apie Kantą.

Sofija pastebėjo, kad ant stalelio tarp dviejų krėslų guli akiniai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad abu akinių stiklai raudoni. Gal tai – labai stiprūs akiniai nuo saulės?

– Tuoj dvi valandos,— tarė ji. — Namo turiu pareiti prieš penkias. Mama tikrai ką nors sugalvojo gimimo dienos proga.

– Turim tris valandas.

– Tai pradedam.

– Imanuelis Kantas gimė 1724 metais Rytų Prūsijos mieste Karaliaučiuje, balniaus šeimoje. Ten išgyveno beveik visą gyvenimą ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Jis užaugo griežtoje krikščioniškoje aplinkoje. Kanto krikščioniškos pažiūros turėjo didelės įtakos jo filosofijai. Kaip ir Berklis, jis norėjo išsaugoti krikščioniškojo tikėjimo pagrindą.

– Ačiū, apie Berklį aš Jau pakankamai girdėjau.

– Kantas buvo pirmasis iš mūsų minėtų filosofų, profesoriavęs universitete. Jį galėtume pavadinti „filosofijos specialistu“.

– Filosofijos specialistu?

– Žodis „filosofas“ šiandien vartojamas dviem skirtingom reikšmėm. Visų pirma, filosofas yra žmogus, kuris pats bando rasti atsakymus į filosofijos klausimus. Tačiau filosofu gali būti vadinamas ir filosofijos istorijos žinovas, kuris nebūtinai turi sukūręs savo filosofiją.

– O Kantas buvo toks filosofijos specialistas?

– Ne vien. Jeigu jis būtų buvęs tik gabus profesorius – taigi kitų filosofų minčių žinovas,- neužimtų tokios svarbios vietos filosofijos istorijoje. Bet reikia įsidėmėti, jog Kantas nepaprastai gerai išmanė praeities filosofijos tradiciją. Jis buvo susipažinęs ir su racionalistais, tokiais kaip Dekartas bei Spinoza, ir su empirikais – Loku, Berkliu ir Hjumu.

– Sakiau, kad nebekalbėtum apie Berklį.

– Atsimename, kad, racionalistų nuomone, žmogaus pažinimo pagrindas yra jo sąmonė. Ir žinom, jog, pasak empirikų, visas žinias apie pasaulį duoda pojūčiai. Be to, Hjumas pabrėžė, jog bet kokios išvados, kurias darome iš savo juslinių įspūdžių, turi aiškias ribas.

– Kam iš jų pritarė Kantas?

– Jis manė, kad visi šiek tiek teisūs ir šiek tiek neteisūs. Jiems rūpėjo klausimas, ką mes galime žinoti apie pasaulį. Ši filosofinė sritis bendra visiems filosofams po Dekarto. Buvo nurodomos dvi galimybės: arba pasaulis yra toks, kokį juntame, arba – kokį vaizduojasi mūsų protas.

– O ką sakė Kantas?

– Kantas sakė, kad, pažįstant pasaulį, svarbus vaidmuo tenka ir pojūčiams, ir protui. Bet jis manė, kad racionalistai perdėjo proto reikšmę, o empirikai vienpusiškai pabrėžė juslinio patyrimo svarbą.

– Jei tuoj nepateiksi gero pavyzdžio, visa tai liks tušti žodžiai.

– Pirmiausia Kantas sutinka su Hjumu ir empirikais, kad visos mūsų žinios apie pasaulį kyla iš juslinio patyrimo. Tačiau – čia jis krypsta į racionalistų pusę — ir mūsų prote slypi svarbios prielaidos, nulemiančios tai, kaip mes suvokiame išorinį pasaulį. Taigi žmogaus sąmonėje yra tam tikros sąlygos, nuo kurių priklauso pasaulio suvokimas.

– Ar tai – pavyzdys?

– Geriau atliksim nedidelį pratimėlį. Gal gali nuo stalo atnešti akinius? Gerai. Dabar užsidėk juos!

Sofija užsidėjo ant nosies akinius. Viskas aplinkui paraudonavo, šviesios spalvos virto rausvomis, o tamsios – tamsraudonėmis.

– Ką matai?

– Matau tą patį kaip ir anksčiau, tik dabar viskas raudona.

– Taip yra todėl, kad akiniai riboja tavo tikrovės suvokimą. Viskas, ką matai, yra išorinio pasaulio dalis, bet tai, kaip matai, priklauso nuo akinių stiklų. Juk negali sakyti, kad pasaulis raudonas, nors matai jį tokį.

– Ne, suprantama…

– Jei dabar vaikštinėtum po mišką — arba pro Kapitono posūkį eitum namo – matytum viską, ką matydavai ir anksčiau. Bet dabar viskas butu raudona.

– Taip, kol nenusiimčiau akinių.

– Šitaip, Sofija, ir Kantas manė, kad mūsų prote slypi tam tikros prielaidos, kurios nulemia visus mūsų potyrius.

– Apie kokias prielaidas kalbama?

– Kad ir ką matytume, visų pirma tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Laiką ir erdvę Kantas pavadino dviem stebėjimo formomis. Jis pabrėžia, kad šios dvi formos mūsų sąmonėje yra pirmesnės už bet kokį patyrimą. Tai reiškia, kad mes, prieš ką nors patirdami, žinome, kad tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Nes nesugebame nusiimti proto „akinių“.

– Jis manė, kad suvokti daiktus laike ir erdvėje yra įgimta savybe?

– Taip, iš dalies. Tai, ką mes matome, šiaip priklauso nuo to, kur gyvename: Indijoje ar Grenlandijoje. Tačiau visur pasaulį suvokiame kaip procesus laike ir erdvėje. Tai galime pasakyti iš anksto.

– Bet ar laikas ir erdvė nėra išorinio pasaulio dalis?

– Ne, Kantas pabrėžia, kad laikas ir erdvė priklauso pačiai žmogaus esybei. Laikas ir erdvė visų pirma yra mūsų sąmonės, o ne pasaulio savybės.

– Tai visai kitas požiūris.

– Taigi žmogaus sąmonė nėra pasyvi „lenta“, kuri tik priima juslinius įspūdžius iš išorės. Ji yra aktyviai kuriantis vienetas. Sąmonė pati daro poveikį pasaulio suvokimui. Galima būtų palyginti su tuo, kas vyksta pilant vandenį į stiklinį ąsotį. Vanduo įgyja ąsočio formą. Taip ir jusliniai įspūdžiai paklūsta mūsų „stebėjimo formoms“.

– Manau, suprantu.

– Kantas tvirtino, kad ne tik sąmonė taikosi prie daiktų. Daiktai taip pat taikosi prie sąmonės. Pats Kantas tai pavadino Koperniko lūžiu. Tai reiškia, kad, palyginti su senuoju mastymu, šis požiūris į žmogaus pažinimą buvo toks pat naujas ir radikalus kaip Koperniko tvirtinimas, kad Žemė sukasi aplink Saule, o ne priešingai.

– Dabar suprantu, kodėl jis sakė, kad ir racionalistai, ir empirikai šiek tiek buvo teisūs. Racionalistai tarsi pamiršo patyrimo reikšmę, o empirikai nenorėjo matyti, kaip mūsų protas nulemia pasaulio suvokimą.

– Ir priežastingumo dėsnis — kurio, Hjumo nuomone, žmogus negali patirti – anot Kanto, yra žmogaus proto dalis.

– Paaiškink plačiau!

– Pameni, Hjumas tvirtino, jog tik dėl įpročio visuose gamtos reiškiniuose įžvelgiame būtiną priežastingumo ryšį. Pasak Hjumo, mes negalime justi, kad juodasis biliardo rutuliukas yra priežastis to, kad baltasis rutuliukas ima riedėti. Todėl ir negalime įrodyti, kad juodasis rutuliukas visada išjudins baltąjį.

– Aš atsimenu.

– Tai, ko, Hjumo manymu, mes negalime įrodyti, Kantas laiko žmogaus proto savybe. Priežastingumo dėsnio galiojimas absoliutus, nes viską, kas vyksta, žmogaus protas suvokia kaip priežasties ir pasekmės ryšį.

– O aš manyčiau, kad priežastingumo dėsnis slypi pačioje gamtoje, ne žmonėse.

– Kantas sako, kad šis dėsnis yra mumyse. Jis pritaria Hjumui, kad mes negalime tikrai žinoti, koks pasaulis yra savaime. Mums tik žinoma, koks pasaulis yra „man“ – arba visiems žmonėms. Kanto nurodytas skirtumas tarp „das Ding an sich“ ir „das Ding fur mich“, yra svarbiausias jo indėlis į filosofiją.

– Nelabai įkandu vokiečių kalbą.

– Kantas nužymėjo svarbią skirtį tarp „daikto savaime“ ir „reiškinio“. Kaip daiktai atrodo „savaime“, mes negalime gauti tikrų žinių. Galim tik sužinoti, kaip daiktai mums „reiškiasi“. Tačiau be jokio patyrimo galime pasakyti, kaip daiktus suvokia žmogaus protas.

– Ar tikrai galime?

– Rytą, prieš išeidama iš namų, tu nežinai, ką tą dieną pamatysi ar patirsi. Tačiau aišku, jog tai, ką pamatysi ir patirsi, suvoksi kaip įvykius laike ir erdvėje. Be to, gali būti tikra, kad priežastingumo dėsnis galioja tik todėl, kad jis yra tavo sąmonės dalis.

– Bet mes galėjome būti sukurti kitaip?

– Taip, mes galėjome turėti kitokias jusles. Tuomet kitaip jaustume laiką ir erdvę. Galėtume būti sukurti taip, kad mums išvis nerūpėtų reiškinių, priežastys.

– Ar turi pavyzdžių?

– Įsivaizduok, kad kambaryje ant grindų guli katė. Tada įsivaizduok, kad į kambarį įridenamas kamuolys. Ką daro katė?

– Esu tai išbandžiusi daug kartų. Katė bėga paskui kamuolį.

– Gerai. Dabar įsivaizduok, kad kambaryje sėdi tu. Ar pamačiusi netikėtai atriedantį kamuolį tu taip pat pultum paskui jį bėgti?

– Visų pirma aš atsisukčiau ir pažiūrėčiau, iš kur atriedėjo kamuolys.

– Taip, kadangi esi žmogus, būtinai ieškosi kiekvieno įvykio priežasties. Taigi priežastingumo dėsnis yra tavo esybės dalis.

– Ar tikrai?

– Hjumas teigė, kad gamtos dėsnių negalime nei pajusti, nei įrodyti. Kantui ta mintis nedavė ramybės. Bet jis tvirtino galįs įrodyti absoliutų gamtos dėsnių galiojimą, parodydamas, jog iš tiesų kalbame apie pažinimo dėsnius.

– Ar mažas vaikas taip pat atsisuktų ir pažiūrėtų, kas parideno kamuolį?

– Tikriausiai ne. Bet Kantas sako, kad vaiko protas ne visai išsivystęs, kol jo jutimai negauna darbo. O kalbėti apie tuščią protą nėra prasmės.

– Ne, tai turėtų būti keistas protas.

– Dabar galime kai ką apibendrinti. Pasak Kanto, tai, kaip žmogus suvokia pasaulį, priklauso nuo dvejopų sąlygų. Vienos jų yra išorinės sąlygos, apie kurias nieko nežinome, kol jų nepajuntame. Tai galime pavadinti pažinimo medžiaga. Kita rūšis yra vidinės žmogaus sąlygos – pavyzdžiui, tai, kad viską, suvokiame kaip įvykius laike ir erdvėje ir kaip procesus, kurie vyksta pagal neišvengiamą priežastingumo dėsnį. Tai vadinama pažinimo forma.

Albertas ir Sofija kurį laiką sėdėjo žiūrėdami pro langą. Staiga Sofija išvydo mažą mergaitę, kuri pasirodė tarp medžių kitoje ežero pusėje.

– Pažvelk!- tarė Sofija.- Kas ten?

– Tikrai nežinau.

Mergaitė buvo matyti vos keletą sekundžių, po to išnyko. Sofija pastebėjo, kad ant galvos ji dėvėjo kažką raudona.

– Nenukrypkim nuo temos.

– Tai pasakok toliau.

– Kantas sakė, jog tam, ką žmogus gali pažinti protu, yra aiškios ribos. Galima būtų sakyti, kad tokias ribas nužymi proto „akiniai“.

– Kaip tai?

– Pameni, filosofai iki Kanto nagrinėjo „didžiuosius“ filosofijos klausimus – pavyzdžiui, ar žmogus turi nemirtingą sielą, ar yra Dievai ar gamta susideda iš amžinų dalelių, arba: ar Visata baigtinė, ar beribė?

– Taip, pamenu.

– Kantas teigė, kad šiais klausimais žmogus negali gauti tikrų žinių. Tai nereiškia, kad jis atmetė panašias problemas. Priešingai. Jei Kantas jas būtų atmetęs, vargu ar galima jį būtų vadinti tikru filosofu.

– Tai ką jis padarė?

– Taip, dabar reikės šiek tiek kantrybės. Kantas mano, kad, spręsdamas tokius neaprėpiamus klausimus, protas peržengia žmogaus pažinimo ribas. Tačiau nenumaldomas troškimas kelti šiuos klausimus slypi žmogaus prigimtyje — arba žmogaus prote. Bet, pavyzdžiui, užduodami klausimą, ar Visata yra beribė, mes klausiame apie visumą, patys būdami tik jos mažytė dalelė. Todėl šios visumos niekada negalėsime pažinti iki galo.

– Kodėl ne?

– Kai tu užsidėjai raudonuosius akinius, mes jau žinojome, jog, Kanto nuomone, mūsų žinias apie pasaulį nulemia du dalykai.

– Juslinis patyrimas ir protas.

– Taip, medžiagą pažinimui gauname per pojūčius, bet ši medžiaga taip pat prisitaiko prie proto savybių. Viena iš jų — klausti įvykio priežasties.

– Pavyzdžiui, kodėl kamuolys rieda per kambarį.

– Sakykim. Bet kai norime sužinoti, kaip atsirado pasaulis,- taigi nagrinėjame galimus atsakymus,— protas dirba tuščiąją eiga. Tuomet jis neturi jokios juslinės medžiagos, kurią galėtų „apdoroti“, neturi patyrimo, į kurį galėtų atsiremti. Nes niekada nesame patyrę visos milžiniškos tikrovės, kurios maža dalelė esame patys.

– Mes tarsi esam per kambarį riedančio kamuolio dalis. O tuomet negalime žinoti, kaip jis čia atsirado.

– Tačiau žmogaus protas visada turės savybę klausti, kaip kamuolys atsirado. Todėl mes klausiame ir klausiame, iš paskutiniųjų stengdamiesi rasti atsakymus į didžiuosius klausimus. Tačiau negauname jokios tvirtos medžiagos, už kurios galėtume nusitverti, negauname ir jokio tikro atsakymo, nes protas dirba tuščiąją eiga.

– Ačiū, šis jausmas man gerai pažįstamas.

– Kantas pabrėžė, jog, kalbant apie tokius plačius klausimus, kurie apima visą tikrove, dvi priešingos nuomonės visada bus vienodai įtikimo ir vienodai neįtikimos, priklausomai nuo to, ką mums pasakys protas.

– Prašom pavyzdžių.

– Lygiai taip pat prasminga teigti, kad pasaulis privalo turėti pradžią laike, kaip ir sakyti, kad jis neturi jokios pradžios. Tačiau abi galimybės vienodai neįsivaizduojamos protui. Mes galime tvirtinti, kad pasaulis amžinas, bet ar gali kas nors egzistuoti amžinai, neturėdamas jokios pradžios? Tada esam priversti laikytis priešingo požiūrio. Sakome, kad pasaulis kažkada turėjo atsirasti – o tuomet jis juk turėjo atsirasti iš nieko, jei nenorėsime kalbėti vien apie vienos būsenos perėjimą į kitą. Bet ar gali kas nors atsirasti iš nieko, Sofija?

– Ne, abi galimybės yra taip pat nesuvokiamos. Tačiau viena iš jų turi būti teisinga, o kita — klaidinga.

– Pameni, Demokritas ir materialistai teigė, kad gamta susideda iš mažiausių dalelių, iš kurių sudaryti visi daiktai? Kiti, pavyzdžiui, Dekartas, sakė, kad tįsiąją tikrovę visada galima padalinti į vis mažesnes daleles. Bet kas iš jų buvo teisus?

– Ir vieni, ir kiti… niekas.

– Taip pat daugelis filosofų, kaip vieną svarbiausių žmogaus savybių, nurodė laisvę. Tačiau sutikome filosofų, pavyzdžiui, stoikus ir Spinozą, kurie teigė, kad viskas vyksta pagal neišvengiamus gamtos dėsnius. Kantas manė, kad ir šiuo klausimu žmogaus protas negali nieko tikra nuspręsti.

– Abi nuomonės yra vienodai protingos ir vienodai neprotingos.

– Taip pat neišvengiamai patenkame į aklavietę, protu bandydami įrodyti Dievo buvimą. Racionalistai, pavyzdžiui, Dekartas, bandė įrodyti, kad Dievas yra vien todėl, kad turime tobulos būtybės idėją. Kiti, pavyzdžiui, Aristotelis ir Tomas Akvinietis, priėjo išvadai kad Dievas turi būti, nes viskas privalo turėti pirminę priežastį.

– Ką apie tai sakė Kantas?

– Jis atmetė abu šiuos Dievo buvimo įrodymus. Nei protas, nei patyrimas neturi jokio tikro pagrindo, kad galima būtų tvirtinti, jog Dievas yra. Tai protui yra tiek pat įtikima, kiek ir neįtikima.

– Bet prieš tai minėjai, jog Kantas norėjo išsaugoti krikščionybės pagrindą.

– Taip, jis sukuria naują religinę dimensiją. Ten, kur nebesiekia patyrimas ir protas, atsiranda tuštuma, kurią gali užpildyti tikėjimas.

– Ir taip jis išgelbėjo krikščionybę?

– Panašiai. Taip pat verta įsidėmėti, jog Kantas buvo protestantas. Nuo pat reformacijos laikų protestantizmui būdinga tai, kad jis paremtas tikėjimu. Katalikų bažnyčia nuo ankstyvųjų viduramžių buvo labiau linkusi manyti, jog tikėjimą gali paremti protas.

– Suprantu.

– Bet Kantas nesustojo ties mintimi, jog šie kraštutiniai klausimai gali būti perleidžiami žmogaus tikėjimui. Jis manė, kad žmogaus moralei yra beveik būtina prielaida, jog žmogus turi nemirtingą sielą, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią.

– Beveik kaip Dekartas. Iš pradžių jis labai skeptiškai vertino tai, ką mes galime suprasti. O paskui pro galines duris slapčia įleidžia Dievą ir dar kai ką.

– Tačiau, priešingai nei Dekartas, Kantas pabrėžia, jog, tai darydamas, vadovaujasi ne protu, bet tikėjimu. Tikėjimą nemirtinga siela, tuo, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią, jis vadino praktiniais postulatais.

– Ką tai reiškia?

– Ką nors „postuluoti“— teigti, ko negalima įrodyti. Praktiniu postulatu Kantas laiko tai, kas turi būti teigiama dėl praktinių sumetimų, taigi dėl žmogaus moralės. Jis sakė, kad morališkai būtina teigti Dievo buvimą.

Staiga kažkas pabeldė į duris. Sofija iškart pašoko, bet kai Albertas net nesujudėjo, ji pasakė:

– Ar neatidarom?

Albertas patraukė pečiais, bet galiausiai atsistojo. Atidarę duris, jie išvydo mažą mergaitę balta vasarine suknele ir raudona kepuraite ant galvos. Tai buvo ta pati mergaitė, matyta kitoje ežero pusėje. Ant rankos buvo pasikabinusi pintinėlę su maistu.

– Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu esi?

– Ar nematai, kad Raudonkepuraitė?

Sofija pažvelgė į Albertą, o šis linktelėjo.

– Tu gerai išgirdai.

– Aš ieškau senelės namų,- pasakė mergaitė.- Ji sena ir ligota, tad noriu nunešt jai bandelių.

– Ne čia pataikei,- atšovė Albertas.- Taigi eik sau!

Tai tardamas jis mostelėjo ranka, lyg norėdamas nubaidyti musę.

– Bet aš turiu perduoti laišką,— paaiškino mergaite raudona kepuraite. Ji išsitraukė nedidelį voką ir padavė Sofijai. Ir iškeliavo.

– Saugokis vilko!— sušuko Sofija pavymui.

Albertas pasisuko eiti atgal į vidų. Sofija nusekė iš paskos ir atsisėdo į savo vietą.

– Tik pamanyk, Raudonkepuraitė,— tarė Sofija.

– Bet nebuvo jokios prasmės ją įspėti. Ji vis tiek eina į senelės namus, ten ją suės vilkas. Ji niekada nepasimoko, tai kartojasi per amžius.

– Bet aš niekada negirdėjau, kad, eidama pas senelę, ji pasibelstų kitur.

– Smulkmena, Sofija.

Tik dabar Sofija pažiūrėjo į laišką, kurį buvo gavusi. Ant voko buvo užrašyta „Hildei“. Ji atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

Miela Hilde! Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume. Linkėjimų nuo Tėčio.

Albertas linktelėjo.

– Teisybė. Manau, jog panašiai būtu galėjęs pasakyti Kantas. Mes negalime tikėtis, kad suprasime, kas esame. Galbūt mes iki galo galime suprasti gėlę ar vabzdį, bet niekada nesuprasim savęs. Dar mažesnė viltis, kad galime suprasti Visatą.

Keistąjį sakinį Sofija turėjo perskaityti dar kartą ir dar kartą, bet Albertas kalbėjo toliau:

– Juk sutarėm nekreipti dėmesio į jūros pabaisas ir panašius dalykus, Šiandien dar papasakosiu apie Kanto etiką.

– Tai paskubėk, man tuoj reiks namo.

– Hjumo skeptiškas požiūris į tai, ką mums pasako protas ir juslės, paskatino Kantą permąstyti daugelį svarbiausių gyvenimo klausimų. Tarp šių buvo ir moralės klausimas.

– Jis juk sakė, kad neįmanoma įrodyti, kas yra teisinga, kas ne. Logiškai to pagrįsti negalime.

– Pasak Hjumo, skirtumą tarp to, kas teisinga ir kas – ne, nulemia ne mūsų protas ir ne patyrimas, bet jausmai. Toks pagrindimas Kantui pasirodė nepakankamas.

– Taip, aš jį puikiai suprantu.

– Iš pat pradžių Kantas buvo tvirtai įsitikinęs, kad skirtumas tarp to, kas gerai ir blogai, yra realus. Jis pritarė racionalistams, kurie teigė, kad žmogaus protas sugeba skirti gėrį nuo blogio. Visi žmonės žino, kas yra gerai ir blogai, bet tai žinome ne vien todėl, kad išmokome, bet todėl, kad tai slypi mūsų sąmonėje. Pasak Kanto, visi žmonės turi „praktinį protą“, tai yra, proto sugebėjimą, kuris bet kada leidžia spręsti, kas dorovės srityje yra gerai, o kas – blogai.

– Vadinasi, tai įgimta?

– Sugebėjimas skirti gėrį nuo blogio yra įgimtas kaip ir visos kitos proto savybės. Kadangi visi žmonės turi tas pačias sąmonės formas – pavyzdžiui, visur bandome įžvelgti priežastingumo ryšį,- visiems galioja tas pats visuotinis moralės dėsnis. Jis yra taip pat absoliučiai galiojantis kaip ir fiziniai gamtos dėsniai. Ir toks pat svarbus mūsų moraliniam gyvenimui, kaip mūsų proto gyvenimui svarbu, kad viskas turėtų priežastį arba kad 7 + 5 = 12.

– O ką sako tas moralės dėsnis?

– Kadangi šis dėsnis pirmesnis už bet kokį patyrimą, jis yra „formalus“. Tai reiškia, kad nesusijęs su tam tikromis moralinėmis pasirinkimo galimybėmis. Jis juk galioja kiekvienam žmogui, bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laiku. Jame nenurodoma, kad, patekės į tokią ir tokią situaciją, privalai elgtis taip ir taip. Dėsnis sako, kaip privalai elgtis visose situacijose.

– Bet kokia prasmė turėti vidinį „moralės dėsnį“, jei jis nepasako, kaip elgtis tam tikrais atvejais?

– Moralės dėsnį Kantas apibrėžia kaip kategorinį imperatyvą. Tuo jis pasako, kad morales dėsnis yra „kategorinis“, tai reiškia, skirtas visiems atvejams. Be to, jis yra „imperatyvas“, taigi „liepiamasis“, arba neišvengiamas.

– Šit kaip…

– Tačiau kategorinį imperatyvą Kantas apibrėžia įvairiai. Visų pirma jis sako: „Elkis taip, kad visuomet norėtum, kad tavo elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu“.

– Vadinasi, kai ką nors darau, turiu įsitikinti, ar noriu, kad kiti darytų tą patį, patekę į panašią situacija.

– Tikrai taip. Tik tada veiksi pagal vidinį moralės dėsnį. Moralės dėsnį Kantas apibrėžia ir kitaip: „Elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas“.

– Vadinasi, negalime „pasinaudoti“ kitu žmogumi tiktam, kad patys turėtume naudos.

– Ne, nes kiekvienas žmogus yra sau tikslas. Tai pasakytina ne vien apie kitus žmones, bet ir apie save patį. Tu irgi neturi teisės naudoti savęs tik kaip priemonės tikslui pasiekti.

– Tai šiek tiek primena „auksinę taisykle“: nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų.

– Taip, ir ši taisyklė yra formali gairė, kuri iš esmės apima visas etinio pasirinkimo galimybes. Galima sakyti, kad ir „auksinė taisyklė“ išreiškia tai, ką Kantas pavadino moralės dėsniu.

– Bet tai juk tėra teiginiai. Hjumas, matyt, buvo teisus sakydamas, kad protu negalime įrodyti, kas yra teisinga, o kas ne.

– Pasak Kanto, moralės dėsnis nėra toks pat absoliutus ir visuotinis kaip, pavyzdžiui, priežastingumo dėsnis. Šio irgi negalima įrodyti protu, bet jis vis tiek yra absoliučiai neišvengiamas. Joks žmogus nenorės to paneigti.

– Man ima rodytis, kad mes kalbame apie sąžinę. Nes visi žmonės turbūt turi sąžine.

– Taip, aprašydamas moralės dėsnį, Kantas aprašo žmogaus sąžinę. Mes negalime įrodyti to, ką sako sąžinė, bet mes tai žinome.

– Galbūt aš kartais esu maloni ir gera žmonėms tik todėl, kad man tai naudinga. Pavyzdžiui, taip galima įgyti populiarumo.

– Bet jeigu rodai kitiems dėmesį tik tam, kad įgytum populiarumo elgiesi ne iš pagarbos moralės dėsniui. Galbūt tu elgiesi pagal moralei dėsnį — tai irgi daug — bet tam, kad tavo elgesys galėtų būti pavadintas dorovingu, jis turi būti savęs pergalėjimo išdava. Tik tada, kai ką nors darai, nes pareiga liepia paklusti moralės dėsniui, galima kalbėti apie dorovingą elgesį. Todėl Kanto etika dar vadinama pareigos etika.

– Pareiga gali man liepti rinkti pinigus badaujantiems vaikams.

– Taip, ir čia svarbu, kad tai darytum iš įsitikinimo, jog tai teisinga. Net jei tavo surinkti pinigai pasimetė kelyje arba jų neužteko tiems žmonėms pamaitinti, tu elgeisi pagal moralės dėsnį. Tavo elgesys buvo paremtas teisinga nuostata, o ši, pasak Kanto, ir nulemia tai, ar veiksmą galime pavadinti dorovingu. Svarbu ne veiksmo pasekmė. Todėl Kanto etika dar vadinama nuostatos etika.

– Kodėl jam buvo taip svarbu žinoti, kada elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui? Ar ne svarbiausia, kad tai, ką darome, būtų daroma žmonių labui?

– Taip, tikriausiai Kantas su tavim sutiktų. Bet tik žinodami, kad taip elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui, elgiamės laisvai.

– Tik paklusdami dėsniui elgiamės laisvai? Man atrodo, tai šiek tiek keista?

– Kantas taip nemanė. Galbūt atsimeni, kad jis turėjo „teigti“, arba „postuluoti“, kad žmogus turi laisvą valią. Tai svarbu, nes Kantas juk taip pat manė, kad viskas vyksta pagal priežastingumo dėsnį. Kaip tada mes galime turėti laisvą valią?

– Ne, neklausk manęs.

– Kantas padalija žmogų į dvi dalis ir tuo primena Dekartą, kuris teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, nes turi kūną ir protą. Anot Kanto, kaip juntančios būtybės, mes esame visiškai priklausomi nuo neišvengiamų priežastingumo dėsnių. Mes juk nenusprendžiame, ką justi. Pojūčiai yra neišvengiami ir mus veikia, norim mes to, ar ne. Bet žmogus nėra vien jaučianti būtybė. Mes taip pat esame mąstančios būtybės.

– Paaiškink plačiau!

– Kaip juntančios būtybės, mes priklausome gamtos tvarkai. Todėl turime paklusti ir priežastingumo dėsniui. Šiuo požiūriu neturime ir laisvos valios. Tačiau kaip mąstančios būtybės mes taip pat esame tai, ką Kantas pavadino „das Ding an sich“ – taigi pasaulis sau, nepriklausomas nuo mūsų pojūčių. Tik vadovaudamiesi savo „praktiniu protu“, dėl kurio mums prieinamas moralinis pasirinkimas, mes turime laisvą valią. Paklusdami moralės dėsniui, mes patys jį susikuriame ir juo vadovaujamės.

– Iš dalies taip ir yra. Juk tai aš — arba kažkas manyje — sako, kad neturiu būti bjauri kitiems.

– Kai pasirenki nebūti bjauri,- nors tai gali prieštarauti tavo interesams,- elgiesi laisvai.

– Šiaip ar taip, nesame labai laisvi ir savarankiški vadovaudamiesi vien aistromis.

– Priklausomam pasidaryt lengva. Gali tapti net egoizmo vergu. Reikia būtent savarankiškumo – ir laisvės – kad galėtum pakilti virš savo aistrų ir ydų.

– O kaip gyvuliai? Jie juk vadovaujasi tik savo aistromis ir poreikiais. Jie neturi jokios laisvės vadovautis moralės dėsniu?

– Ne, ši laisvė ir daro mus žmonėmis.

– Dabar supratau.

– Baigiant galima pridurti, jog Kantui pavyko parodyti kelią iš aklavietės, kurioje atsidūrė racionalistų ir empirikų ginčas. Todėl Kantas užbaigia ištisą filosofijos istorijos epochą. Jis mirė 1804 metais – prasidėjus epochai, kurią vadiname Romantizmu. Ant jo kapo Karaliaučiuje užrašyta viena iš jo garsiausių citatų: „Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos – žvaigždėtas dangus virš manės ir moralės dėsnis manyje“. Toliau sakoma: „Tai man įrodo, kad yra Dievas virš manęs ir Dievas manyje“.

Albertas atsilošė krėsle.

– Tam kartui viskas,- tarė jis.- Manau, kad pasakėme viską, kas svarbiausia apie Kantą.

– Be to, jau penkiolika po keturių.

– Bet yra dar kai kas. Būk gera, palauk minutę.

– Aš niekada neišeinu iš pamokos, kol mokytojas nepasako, kad ji pasibaigė.

– Ar sakiau, kad, Kanto nuomone, mes neturime laisvės, jei gyvename tik kaip juntančios būtybės?

– Taip, panašiai.

– Tačiau, vadovaudamiesi universaliuoju protu, esame laisvi ir savarankiški. Ar ir tai sakiau?

– Taip, kam kartoji?

Albertas pasilenkė prie Sofijos, pažvelgė jai giliai į akis ir sušnibždėjo,

– Netikėk viskuo, ką matai, Sofija.

– Ką tu turi galvoje?

– Tik nusisuk, vaikeli.

– Dabar nieko nesuprantu.

– Paprastai sakoma: „Nepatikėsiu, kol nepamatysiu“. Bet netikėk ir tada.

– Kažką panašaus jau esi sakęs.

– Taip, apie Parmenidą.

– Bet aš dar nesupratau, ką nori pasakyti.

– Po galais, štai sėdim lauke ant slenksčio ir kalbamės. O ežere nei iš šio, nei iš to ima rangytis kažkokia pabaisa.

– Argi ne keista?

– Visai ne. Paskui į duris pabeldžia Raudonkepuraitė. „Ai ieškau senelės namų“. Nemalonu, Sofija. Bet viskas tėra majoro pramanai. Tai tas pats kaip bananiniai laiškai ir padūkusios audros.

– Tu taip manai…

– Bet aš sakiau, kad turiu planą. Kol vadovausimės savo protu, jam nepavyks mūsų apdumti. Tuomet mes tarsi laisvi. Nes jis gali mus priversti „justi“ ir viena, ir kita, bet niekas manęs nestebina. Net jei dangų užtemdys skraidantys drambliai, aš daugių daugiausia nusišypsosiu. Bet septyni plius penki yra dvylika. Tai faktas, kuris pergyvens visus panašius komiksų triukus. Filosofija yra pasakos priešingybė.

Sofija pažiūrėjo j jį nustebusi.

– Dabar gali eiti,- pagaliau tarė Albertas.- Pakviesiu tave į susitikimą, skirtą Romantizmui. Tada sužinosime apie Hėgelį ir Kirkegorą. Bet liko tik savaitė, kol majoras nusileis Kjeviko aerouoste. Iki to laiko turime išsivaduoti iš jo klampios fantazijos. Tam kartui viskas, Sofija. Bet žinok, kad rengiu nuostabų planą.

– Tai aš ir eisiu.

– Palauk – pamiršome galbūt svarbiausią dalyką.

– Ką?

– Gimtadienio dainelę. Šiandien Hildei suėjo penkiolika metų.

– Man irgi.

– Taip, tau irgi. Taigi pradedam.

Jiedu atsistojo ir uždainavo:

– Happy birthday to you! Happy birthday to you! Happy birthday to Hildė! Happy birthday to you!

Buvo puse penkių. Sofija nubėgo prie ežero ir nusiyrė į kitą puse. Valtį ištraukė į meldyną ir pasileido tekina per mišką.

Išėjusi į taką, tarp medžių kamienų staiga išvydo kažką krutant. Sofija prisiminė Raudonkepuraitę, kuri viena skubėjo per mišką pas savo senelę, tačiau būtybė tarp medžių buvo kur kas mažesnė.

Sofija žengė artyn. Būtybė buvo ne didesnė už lėle, rudos spalvos, bet taip pat vilkėjo raudoną megztuką.

Sofija sustojo kaip įbesta supratusi, jog tai – žaislinis meškiukas.

Kad miške kas nors pametė meškiuką, savaime nėra nieko nepaprasta. Bet šis buvo gyvut gyvutėlis ir dar – kažkuo labai užsiėmęs.

– Sveikas!— tarė Sofija.

Meškiukas atsisuko.

– Aš esu Mikė Pūkuotukas,— tarė jis.— Deja, pasiklydau miške, nors šiaip diena būtų visai nebloga. O tavęs tikrai nesu anksčiau matęs.

– Galbūt ir nesu čia buvusi,- tarė Sofija.- Sakykim, kad tu tebesi namie, Šimtamylėje girioje.

– Ne, šis uždavinys man per sunkus. Nepamiršk, kad aš tesu menko protelio meškiukas.

– Aš esu apie tave girdėjusi.

– Tada tikriausiai esi Alisa. Kartą Kristoferis Robinas pasakojo apie tave, nuo tada mes, matyt, ir pažįstami. Tu tiek trūktelėjai iš vieno buteliuko, kad ėmei ir susitraukei. Bet tada atsigėrei iš kito ir vėl užaugai. Ir išvis reikia labai žiūrėti, ką dedi į burną. Aš pats kartą tiek priputau, kad įstrigau Triušio urvelyje.

– Aš ne Alisa.

– Koks skirtumas, kas mes esame. Svarbiausia, kad mes esame. Pelėda taip sako, o ji labai išmintinga. „Septyni plius penki yra dvylika“,- pasakė ji vieną paprastą saulėtą dieną. Mudu su Nulėpausiu labai sumišome, nes skaičius sunku suskaičiuoti. Daug lengviau nuspėti orą.

– Mano vardas Sofija.

– Buvo labai malonu susipažinti, Sofija. Turbūt minėjau, kad esi nematyta šiose vietose. Bet dabar mažasis meškiukas turi eiti, nes reikia rast kelią pas Paršelį. Mes pakviesti į didelį pokylį sode pas Jonuką ir jo draugus.

Jis pamojavo letenėle. Tik dabar Sofija pastebėjo, kad kitoje jis laiko Popieriaus lapelį.

– Ką ten turi?- paklausė.

Mikė Pūkuotukas ištiesė lapelį it tarė:

– Dėl jo aš ir pasiklydau.

– Bet juk tai tik popieriaus lapas.

– Ne, tai nėra „tik popieriaus lapas“. Tai laiškas Hildei iš veidrodžio.

– O, tada aš galiu jį paimti.

– Bet tu nesi mergaitė iš veidrodžio?

– Ne, bet…

– Laišką visada reikia perduot asmeniškai. Kristoferis Robinas dar vakar mane to mokė.

– Bet aš pažįstu Hildę.

– Nesvarbu. Nors ir labai gerai žmogų pažįsti, nevalia skaityti jo laiškų.

– Bet aš galiu perduoti Hildei.

– Tai visai kas kita. Prašom, Sofija. Atsikračius laiško, galbūt bus lengviau rast kelią pas Paršelį. O tam, kad rastum Hildę iš veidrodžio, pirmiausia reikia turėti didelį veidrodį. Bet šiose vietose tai nėra taip paprasta.

Meškiukas atidavė laišką Sofijai ir mažomis kojelėmis greit nuturseno per mišką. Kai jis išnyko, Sofija išlankstė laišką ir perskaitė:

Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti „tautų sąjungą“. Veikale „Į amžinąją taiką“, pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti „natūralios būsenos“, pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

Sofija įsikišo lapelį į kišenę ir keliavo toliau. Albertas ją įspėjo apie panašius susitikimus miške. Bet ji juk negalėjo leisti, kad mažasis meškiukas klaidžiotų nežinia kiek, ieškodamas Hildės iš veidrodžio.

Views All Time
Views All Time
4657
Views Today
Views Today
1
0 0